Lietuva

Kitos reikšmės – Lietuva (reikšmės), LR (reikšmės).

Lietuvos Respublika

(Išsamiau) (Išsamiau)
Valstybinė kalba	lietuvių
Sostinė	Vilnius
Didžiausias miestas	Vilnius
Valstybės vadovai	Gitanas Nausėda Prezidentas Viktoras Pranckietis Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis Ministras Pirmininkas
Plotas  – Iš viso  – % vandens	65 300 km² (123) 1,35 %
Gyventojų  – 2019 m.  – Tankis	2 791 903 (140) 45,3 žm./km² (133)
BVP  – Iš viso  – BVP gyventojui	2019 (prognozė) 53.641 mlrd. USD 19 267 USD
Valiuta	Euras, (EUR)
Laiko juosta  – Vasaros laikas	UTC +2 UTC +3
Nepriklausomybė Paskelbta Atkurta	Nuo Rusijos imperijos 1918 m. vasario 16 d.
Valstybinis himnas	Lietuvos himnas
Interneto kodas	.LT
Šalies tel. kodas	370

Lietuva – oficialiai vadinama Lietuvos Respublika (LR) – valstybė Europos centrinėje dalyje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Plotas 65 300 km².. Šalis ribojasi su Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km), Baltarusija (sienos ilgis – 677 km), Lenkija (sienos ilgis – 104 km), Rusija (Kaliningrado sritis; sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22 km). Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km. Lietuvos–Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos Federacijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas yra sostinė Vilnius. Kiti didieji miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys Rusija, Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje galutinai pasidalijo jos teritoriją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą, iki 1921 m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo okupuota ir aneksuota SSRS, 1941–1945 m. okupuota Vokietijos, 1944–1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika, pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis. Lietuva yra Europos Sąjungos (nuo 2004 m.), Europos Tarybos, NATO, EBPO narė.

Istorija

Vardo kilmė

Lietuvos vardo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos vardas siejamas su upelio Lietava pavadinimu. Kadangi tai nedidelis upelis, ši versija sukelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžio leičiai, kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.

Priešistorė ir ankstyvoji istorija

Kvedlinburgo analų ištrauka (tekste pažymėta vieta, kurioje minimas Lietuvos vardas)

Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų. Paleolito gyventojai priklausė Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūrinėms grupėms. Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausanti Pamario kultūra, kuri laikoma baltiška. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jų žemaičiai ir lietuviai.

Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių kontaktų su Romos imperija, bet prekiavo su Roma (žr. gintaro kelias). Apie 97 m.e.m. Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių kronikininkus pasiekė anksčiausiai. Klaudijus Ptolemėjus II a. jau žinojo galindus ir jotvingius, o ankstyvųjų viduramžių kronikose minimi prūsai, kuršiai ir žiemgaliai.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 metų vasario 14 arba kovo 9 dieną. X–XI a. rusų kronikos mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę Kijevo Rusiai, kronikose minimas karinis Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183 m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai. Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtinė diferenciacija, išsiskyrė kariaunoms vadovaujantys kunigaikščiai, kurie savo rankose ėmė konsoliduoti valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar X a., tačiau anot vyraujančios istoriografinės koncepcijos valstybės susidarymo procesas baigėsi tik XIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinės Lietuvos žemės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

LDK teritorijos kitimas skirtingais laikotarpiais

XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi. Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas. Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes. XIII a. pabaigoje susiformavo Gediminaičių dinastija (pirmieji žymūs dinastijos valdovai – Vytenis ir Gediminas).

Kunigaikštis Gediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. 1362 m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordą mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir įsitvirtino pietų Rusioje – Kijeve, Podolėje bei menkai apgyvendintoje Dykroje. Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogine Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyne ir varžove.

XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, dalies Rusijos ir Lenkijos teritorijas. Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė ir daugiakonfesinė valstybė. Valsdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų ir senoji slavų kanceliarinė kalba.

1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė Lenkijos pasiūlymą tapti Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija. 1387 m. Lietuva buvo pakrikštyta ir ilgainiui virto ryčiausia katalikiškosios Europos šalimi.

Abiejų Tautų Respublika

Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę – šių valstybių santykiai XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri Lietuvai ėmė kelti didelę grėsmę. Lieuvos didikai ir bajorija paramos tikėjosi iš Lenkijos, kuri mainais reikalavo suartinti valstybes. Tokiomis aplinkybėmis sudaryta Liublino unija (1569 m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į šių valstybių konfederaciją – vadinamąją Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią bendrą valdovą ir bendrą Seimą.

„Aukso laisvė“ – 1573 m. karaliaus rinkimai

Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Valstybėje labai sustiprėjo bajorų įtaka, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o prie vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.

Rusijos imperija

Rusijos imperijos gubernijos, ties dabartine Lietuvos teritorija

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija.

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., o tada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.

Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.

XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831 m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai, ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.
Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. civilizacijos lygį pasiekusi kultūra.

Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į kelioliką organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.

Pirmasis Pasaulinis karas ir Lietuva

Vokiečių kariai Šiauliuose

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Vokietijai veržiantis į Rytus, Rusijos imperijos pajėgos traukėsi. Kartu su jomis traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Sankt Peterburge, Maskvoje. 1915 m. pabaigoje Vokietija okupavo visą dabartinės valstybės teritoriją ir Kuršą. Buvo įkurtas naujas administracinis darinys vadinamas Oberostu. Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą. Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 dieną pirmininku buvo Jonas Basanavičius). Sekdama geopolitinę situacija 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis. Vokietijai pralaimint karą nutarta šios sąjungos atsisakyti. 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas nutarimas, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918–1940 m.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1940 m.

20 pirmosios Tarybos narių, 1917 m.

Kaunui tapus laikinąja sostine šiame pastate (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos įstaigos, 1919 m. balandžio 6 d. Prezidento priesaiką davė A. Smetona

Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918 m. liepą Lietuvos Taryba išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tačiau 1918 m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, monarchijos idėjos buvo atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręsti Steigiamajam Seimui. 1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija. Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919 m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Bolševikams veržiantis į Vilnių, vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine, nes pagal 1928 ir 1938 m. Lietuvos konstitucijas valstybės sostine buvo Vilnius. Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919 m. lapkritį Radviliškio kautynėse. Su Sovietine Rusija taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d. mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Nepaisant to Vilnius liko lenkams ir tapo kertiniu klausimu Lietuvos užsienio politikoje.

1920 m. gegužės 15 d. susirinko pirmasis demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Jo priimti dokumentai ėmė reglamentuoti valstybės gyvenimą. Priimtos laikinoji (1920 m.) ir nuolatinė (1922 m.) Lietuvos konstitucijos, pradėtos įgyvendinti žemės, finansų, švietimo reformos. Įvesta sava valiuta – litas. Atidarytas Lietuvos universitetas. Sukurtos visos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Įsitvirtinus stabilumui šalyje, ją ėmė pripažinti užsienio valstybės. 1921 m. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.

1922 m. spalį buvo išrinktas Pirmasis Seimas. Jis prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. Vienas svarbiausių to laikotarpio pasiekimų buvo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos teritorijos 1923 m. ir jo tarptautinis pripažinimas 1924 m. Trečiasis Seimas prezidentu išrinko liaudininką Kazį Grinių, tačiau jo vadovavimas tęsėsi neilgai. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybėje įvyko perversmas, kariškiai valdžią perdavė tautininkui A. Smetonai. Augustinui Voldemarui pavesta sudaryti vyriausybę. Prasidėjo autoritarinis valstybės valdymo tarpsnis, stiprinta vienos tautininkų sąjungos įtaka šalyje. 1927 m. paleistas Seimas, 1928 m. priimta nauja konstitucija stiprinanti prezidento galias. Palaipsniui buvo uždraustos opozicinės partijos, griežtinama cenzūra, siaurinamos tautinių mažumų teisės.

Gyventojams situaciją sunkino ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ženkliai krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos. 1935 m. Suvalkijoje ir Dzūkijoje prasidėjo ūkininkų streikai. Jų metu be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė neramumus numalšino, 1936 m. pavasarį už riaušes nuteisti ir sušaudyti 4 valstiečiai.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse keičiantis regiono geopolitinei situacijai Lietuva buvo priversta priimti kaimyninių valstybių ultimatumus. 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą paskelbė Lenkija reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“ ultimatumas buvo priimtas. Po metų, 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą Lietuvą įteikė Vokietija. Buvo reikalaujama perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Nematydama kitos išeities po dviejų dienų Vyriausybė buvo priversta pasirašyti tokią sutartį. Dar vienas tarptautinis susitarimas pasirašytas 1939 m. spalio 10 d. su SSRS, kuriuo pastaroji Lietuvai perleido Vilnių ir Vilniaus kraštą mainais už galimybę Lietuvos teritorijoje įkurdinti savo karines įgulas. Sekantis SSRS žingsnis buvo kaltinimai Lietuvai Raudonosios armijos kareivių grobimu. Nors valdžia šiuos kaltinimus neigė, sovietai įtampą didino ir 1940 m. birželio 14 d. SSRS įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo pakeisti vyriausybę ir įsileisti sutartimis neribotą RA dalinių kontingentą, o tai reiškė valstybės okupaciją.

Kultūrinis gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.

Nepaisant politinio gyvenimo įtampų, 1918–1940 m. Lietuvoje ypač pakilo šalies ūkis, jos kultūrinio bei mokslinio gyvenimo lygis, liginant jį su prieškariu. Imta perorientuoti valstybės ūkį iš Rusijos į Vakarų rinkas. Stiprinti ekonominiai santykiai su Vokietija, Anglija, Prancūzija, Čekoslovakija, Belgija, Šveicarija. Steigtos didelės valstybinės įmonės „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, kurta įmonėms reikalinga infrastruktūra regionuose. Taip įvairiuose šalies miesteliuose pastatyta naujų pieninių pastatų. Augo mėsos, kiaušinių ir pieno produktų eksportas.

Gerėjanti šalies ekonominė situacija leido daugiau investuoti į gyventojų švietimą. Ypač sparčiai plėstas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Įvestas privalomas pradinis mokslas. Kurtos profesinės mokyklos. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą jame ne tik buvo kviečiami dėstyti vietiniai mokslininkai, tačiau kviesti įvairiausių sričių profesionalai iš užsienio. Taip į Lietuvos mokslo pasaulį įsiliejo tokie asmenys, kaip filosofas Vosylius Sezemanas, kalbininkai Eduardas Volteris, Horstas Engertas, Gotliebas Studerus, Alfredas Sennas, Francas Brenderis, istorikai Levas Karsavinas, Ivanas Lapo, botanikas Konstantinas Regelis, matematikas Otas Falkas, ekonomistas Viktoras Jungferis, gydytojai Valdimiras Lazersonas, Aleksandras Hagentornas, Eberas Landau. Jų dėka ne tik kilo studijų kokybė, bet ir Lietuvos vardas buvo plačiau minimas už jos ribų.

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune

Daug investuota į šalies architektūrą. Mediniai pastatai buvo keičiami mūriniais. Atsiskleidė savitas modernistinis stilius. Vladimiras Dubeneckis barokines formas perpynė su liaudies meno motyvais suprojektuodamas „Ragučio“ bendrovės namą Kaune ir rekonstruodamas Valstybės Teatro pastatą. Neoklasicizmo stiliumi pastatytas, M. Songailos suprojektuotas, Lietuvos banko pastatas, Teisingumo ministerija, Lenkų kredito draugijos rūmai, M. K. Čiurlionio muziejaus kompleksas. Karolio Reisono, Edmundo Fryko, Antano Jokimo, Felikso Vizbaro, Klaudijaus Duž-Dušausko, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir kitų architektų kuriami pastatai kilo ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Valstybės užsakymu buvo statomi modernūs pašto pastatai, ligoninės, mokyklos, savivaldybės, ugniagesių rūmai. Daugėjo mūrinių maldos namų, Šaulių sąjungos rūmų ir privačių gyvenamųjų namų. Greta pastatų buvo statomi įvairiausi paminklai. Ypač ženklus jų skaičius 1928 m. švenčiant 10 metų nepriklausomybės jubiliejų ir 1930 m., kuomet buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktis.

1918–1940 m. klestėjo įvairaus pobūdžio menas. Kūrė dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, scenografai. 1919 m. Kaune buvo atidarytas Tautos teatras. Įkūrėjas ir režisierius Antanas Sutkus, dailininkas Vladas Didžiokas, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Didžioji dalis statytų spektaklių sukurti lietuvių dramaturgų. 1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė buvo sujungti į vieną Valstybės teatrą. Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Augo rašytojų ir poetų skaičius. Kilo jų meninis lygis. Plito kokybiška verstinė literatūra. 1922 m. įsteigta Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Ji leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas. Į lietuvių literatūros klasiką įėjo tokios pavardės kaip: Kazys Boruta, Bernardas Brazdžionis, Juozas Grušas, Kazys Inčiūra, Vincas Krėvė-Mickevičius, Ieva Simonaitytė, Kazys Binkis.

Žymiausi to meto dailininkai susibūrė Kaune. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose. Išryškėjo A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio, skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, grafikų A. Brako, P. Galaunės ir daugelio kitų menininkų talentas. Jie sėkmingai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Dalyvavo užsienio parodose. 1920 m. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.

Antrasis Pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija 1940–1990 m.

Ostlandas

Lietuvoje Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1940 m. birželio 15 d., kuomet SSRS okupavo šalies teritoriją. Nieko nelaukiant pradėta vykdyti sovietizacija. Uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje įvyko sukilimas, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė. Pastaroji tikėjosi vokiečių pripažinimo, tačiau naciai jos veiklą nutraukė ir Lietuvą įtraukė į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinę sritį, valdomą civilinės administracijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas.

1944 m. liepos–spalio mėn. frontui ritantis į Vakarus, SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, vykdomi iki Stalino mirties 1953 m. Uždrausti bet kokie tautiškumo simboliai. Už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas.

Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams SSRS gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Vaizdas:Lithuanian SSR 1940.jpg

1940 m. išleistas Lietuvos TSR žemėlapis.

Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę. Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys. Valdžios jie buvo vadinami banditais. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu juos privertė okupacinė sovietų valdžia. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su RA. Antrais etapas apėmė 1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečias etapas – 1949–1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas Jono Žemaičio – Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė. 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių. Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.

Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. ir dabartinė Lietuva

Paradas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kovo 11 d.

1986 m. Tarybų Sąjungoje prasidėjus viešumo (glasnost) politikai viešasis gyvenimas laisvėjo. 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Sąjūdžio idėjas palaikantys asmenys būrėsi į LPS rėmimo grupes visoje Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 23 d. įvyko didžiulis mitingas Vilniaus Vingio parke. Jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Dar po metų, 1989 rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines ir siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją suorganizuota „Baltijos kelio“ akcija. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotas Baltijos kelias buvo maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai parodė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekį atsiskirti nuo SSRS.

1990 m. kovo 11 d. Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų vadovybė į jų požiūriu „vienašališkus“ Lietuvos veiksmus reagavo ekonomine blokada. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Ne tik šalies pramonei, bet ir gyventojams ėmė trūkti kuro, būtiniausių prekių, net karšto vandens. Ekonominė blokada truko 76 dienas, tačiau Lietuva neatsisakė nepriklausomybės deklaracijos. Palaipsniui ūkiniai ryšiai imti atkūrinėti. Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio mėnesį. Tuo metu buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą. Dėl blogos ekonominės situacijos tikėtasi gyventojų paramos perversmui, tačiau į Vilnių ginti teisėtai išrinktos valdžios ir nepriklausomybės plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Perversmo bandymas baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Neilgai trukus pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d. pripažino Islandija. Plataus tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė po nepavykusios rugpjūčio mėn. pučo Maskvoje. Tų pačių metų rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

Per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradicinis kaimas, pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje

1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendume priimta šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pirmuoju Prezidentu po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu, buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Tų pačių metų rugpjūčio 31 d. išvesti paskutiniai sovietinės kariuomenės daliniai. Nuo 2004 m. kovo 29 d. Lietuva priklauso NATO blokui, o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.

Politinė sistema

Prezidentas Gitanas Nausėda

Lietuva yra daugiapartinė parlamentinė respublika. Pagrindinis šalies įstatymas yra referendumo būdu 1992 m. priimta Konstitucija. Remiantis ja valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Seimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Jį sudaro 141 Seimo narys renkamas 4 metų kadencijai. Vykdomoji valdžia yra Vyriausybės rankose. Ją sudaro ministras pirmininkas ir ministrai, vadovaujantys ministerijoms, kurių Lietuvoje yra 14. Prezidentas renkamas tautos 5 metų kadencijai ne daugiau du kartus. Viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra užsienio politikos formavimas. Taip pat prezidentas skiria ministrus, ministrą pirmininką ir teisėjus, yra vyriausias karinių pajėgų vadas. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Pagrindinė jų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kaip ir būdinga demokratinei respublikai, valdžia šalyje renkama rinkimais. Lietuvos Respublikoje jie būna keturių rūšių: Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų – merų ir Europos parlamento atstovų. Dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda buvo išrinktas 2019 m.

Šiuo metu valstybėje yra 14 ministerijų :

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija; Lietuvos Respublikos energetikos ministerija; Lietuvos Respublikos Finansų ministerija; Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija; Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija; Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija;

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija; Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija; Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija; Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija; Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija; Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

Politinės partijos

Lietuvos parlamentas – Seimas

Seimo partijos (pagal 2016 m. rinkimus)

Eil nr.	Pavadinimas	Narių skaičius	Narių procentas
1.	LVŽS	54 / 141	38,30 %
2.	TS-LKD	31 / 141	21,99 %
3.	LSDP	17 / 141	12,06 %
4.	Liberalų sąjūdis	14 / 141	9,93 %
5.	LLRA	8 / 141	5,67 %
6.	PTT	8 / 141	5,67 %
7.	Nepriklausomi	4 / 141	2,84 %
8.	DP	2 / 141	1,42 %
9.	LŽP	1 / 141	0,71 %
10.	Politinė partija „Lietuvos sąrašas“	1 / 141	0,71 %
11.	Antikorupcinė Kristupo Krivicko ir Naglio Puteikio koalicija (Lietuvos centro partijos ir Lietuvos pensininkų partijos koalicija)	1 / 141	0,71 %

Kariuomenė

Lietuvos karinių oro pajėgų straigtasparnis

Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos: Sausumos pajėgos, Oro pajėgos, Jūrų pajėgos, Specialiųjų operacijų pajėgos ir atskirieji vienetai (atskirieji batalionai, valdybos, junginiai, tarnybos, departamentai ir kt.). Nuo 2004 m. Lietuva priklauso NATO. 2017 m. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė. Šis sprendimas demonstruoja NATO aljanso solidarumą, vienybę ir yra patikimo atgrasymo ir pasiruošimo kolektyvinei gynybai išraiška. Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautinėse operacijose. Šiuo metu Lietuvos karių yra vykdomose operacijose Malyje, Somalyje, Afganistane, Kosove. Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose yra pagrįstas Lietuvos pasirašytomis kolektyvinės gynybos ir saugumo sutartimis. Vykdydama šiuos įsipareigojimus Lietuva prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų stiprinti saugumą ir stabilumą euroatlantinėje erdvėje, tuo pačiu Lietuva įgyvendina savo užsienio politikos prioritetus. 2017 m. Lietuva pateko į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių aštuntuką, lyginant su ekonomikos dydžiu, rodo Aljanso paskelbti duomenys. Šalis krašto apsaugai 2017 m. skyrė 1,77 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuva įsigijimams skiria kiek daugiau nei 31 proc. viso gynybos biudžeto ir pagal tai užima trečią vietą Aljanse. Lietuva ilgą laiką atsiliko nuo NATO sąjungininkų pagal išlaidas gynybai, bet pastaraisiais metais ėmė sparčiai didinti finansavimą. 2018 m. Lietuva gynybai numato skirti 2,06 proc. BVP ir pasiekti NATO reikalaujamą finansavimo standartą.

Administracinis suskirstymas

Lietuvos teritorija suskirstyta į 60 savivaldybių. 1995–2010 m. buvo 10 apskričių, tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Savivaldybėse yra 546 seniūnijos, seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas (nuo 2009 m.).

Savivaldybės:

Akmenės rajono savivaldybė Alytaus miesto savivaldybė Alytaus rajono savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė Birštono savivaldybė Biržų rajono savivaldybė Druskininkų savivaldybė Elektrėnų savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybė Jonavos rajono savivaldybė Joniškio rajono savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė Kaišiadorių rajono savivaldybė Kalvarijos savivaldybė Kauno miesto savivaldybė Kauno rajono savivaldybė Kazlų Rūdos savivaldybė Kėdainių rajono savivaldybė Kelmės rajono savivaldybė Klaipėdos miesto savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė Kupiškio rajono savivaldybė Lazdijų rajono savivaldybė Marijampolės savivaldybė Mažeikių rajono savivaldybė Molėtų rajono savivaldybė Neringos savivaldybė Pagėgių savivaldybė Pakruojo rajono savivaldybė

Lietuvos savivaldybių ribos (raudonai pažymėtos miestų savivaldybės, rusvai – įkurtos 1999 m.) Palangos savivaldybė Panevėžio miesto savivaldybė Panevėžio rajono savivaldybė Pasvalio rajono savivaldybė Plungės rajono savivaldybė Prienų rajono savivaldybė Radviliškio rajono savivaldybė Raseinių rajono savivaldybė Rietavo savivaldybė Rokiškio rajono savivaldybė Skuodo rajono savivaldybė Šakių rajono savivaldybė Šalčininkų rajono savivaldybė Šiaulių miesto savivaldybė Šiaulių rajono savivaldybė Šilalės rajono savivaldybė Šilutės rajono savivaldybė Širvintų rajono savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybė Tauragės rajono savivaldybė Telšių rajono savivaldybė Trakų rajono savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė Utenos rajono savivaldybė Varėnos rajono savivaldybė Vilkaviškio rajono savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus rajono savivaldybė Visagino savivaldybė Zarasų rajono savivaldybė

Geografija

Gamtinis Lietuvos žemėlapis

Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo iš jūrinio į žemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje. Labiausiai į rytus nutolusi Lietuvos vietovė yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje ties Rimaldiškių ir Vosiūnų kaimais (26° 51′ rytų ilgumos), į vakarus – ties Nida (20° 56′ rytų ilgumos), į šiaurę – Biržų rajono savivaldybės teritorijoje ties Aspariškių kaimu (56° 27′ šiaurės platumos), į pietus – Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje ties Musteikos kaimu (53° 54′ šiaurės platumos). Nuo Lietuvos teritorijos geografinio centro ties Ruoščiais iki šiaurės ašigalio yra 3870 km, iki pusiaujo apie 6130 km, iki Grinvičo dienovidinio – 1488 kilometrai. 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių kaimo ir Bernotų piliakalnio, yra Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto nustatytas Europos geografinis centras (54° 54′ šiaurės platumos ir 25° 19′ rytų ilgumos).

Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra Danija, Didžioji Britanija (Anglijos šiaurinė dalis), ryčiau – Baltarusija ir Rusijos centrinės sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra Latvija, Estija, Suomija, piečiau – Rytų Lenkija, Ukrainos vakarinė dalis, Rumunija, Bulgarija, Graikija.

Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus (41,5 tūkst. km²), Belgiją (30,5 tūkst. km²), Daniją (43,1 tūkst. km²), Šveicariją (41,2 tūkst. km²), Estiją (45,2 tūkst. km²), mažesnė – už Austriją (83,9 tūkst. km²), Čekiją (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi su Latvija (64,6 tūkst. km²) ir Airija (70,3 tūkst. km²).

Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min. 20 sek. anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra PL + 2 h (kaip Helsinkis, Ryga, Atėnai, Jeruzalė). Lietuvoje naudojama sezoninė laiko skaičiavimo kaita.

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.

Klimatas

Lietuvai būdingas lygumų, upių ir ežerų, pelkių bei miškų kraštovaizdis

Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)

Mėnesis

Sau

Vas

Kov

Bal

Geg

Bir

Lie

Rug

Rug

Spa

Lap

Gru

Vidutinė šilčiausia

-2

-2

+5

+14

+15

+16,4

+17,5

+15

+13

+10

+5

0

Vidutinė vėsiausia

-5

-5

-2

0

+8

+10

+11

+10

+8

+2

0

-5

Lietuvos klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, o žiemą apie -5 °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30 °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20 °C, o naktimis ir iki -30 °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenka rudeniui, žiemai ir pavasariui. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyrauja anticiklonai.

Temperatūrų rekordai

Netoli Nidos yra aukščiausios Europoje dreifuojančios Kuršių nerijos smėlio kopos (UNESCO pasaulio paveldo objektas)

Lietuvos temperatūrų rekordai pagal mėnesius. Absoliutūs metų karščio ir šalčio rekordai paryškinti ir pabraukti.

Lietuvos temperatūrų rekordai (°C)

Mėnesis

Sau

Vas

Kov

Bal

Geg

Bir

Lie

Rug

Rug

Spa

Lap

Gru

Karščio rekordai

+12,6

+16,5

+21,8

+31,0

+34

+35,7

+37,5

+37,4

+35,1

+26

+18,5

+15,6

Šalčio rekordai

-40,5

-42,9

-37,5

-23,0

-6,8

-2,8

+0,9

-2,9

-6,3

-19,5

-23

-34

Kraštovaizdis

Lietuvos kraštovaizdžio tipai:

• molingosios lygumos – 55,2 proc;
• kalvotos moreninės aukštumos – 21,2 proc;
• smėlingosios lygumos – 17,8 proc;
• upių slėniai – 3,6 proc;
• pajūrio lygumos – 2,2 proc.

Upės ir ežerai

Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų. Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė – Nemunas, kurio ištakos yra Baltarusijoje. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.

Nemunas, Jurbarko raj.

Ilgiausios Lietuvos upės: Nemunas – 937 km (Lietuvos teritorijoje – 475 km), Neris – 510 km (234 km), Venta – 343 km (161 km), Šešupė – 298 km (209 km), Mūša (Lielupė) – 284 km (133 km).

Didžiausi Lietuvos ežerai: Drūkšiai – 44,8 km²; Dysnai – 24,0 km²; Dusia – 23,3 km²; Sartai – 13,4 km²; Luodis – 12,9 km².

Lietuvos reljefas

Žemaičių aukštuma

Reljefą sudaro: Pajūrio žemuma, Žemaičių aukštuma, Ventos vidurio žemuma, Sūduvos aukštuma, Vidurio Lietuvos žemuma, Dzūkų aukštuma, Aukštaičių aukštuma, Pietryčių lyguma, dalis Švenčionių-Naročiaus ir Ašmenos aukštumų.

Kalvos Aukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai: Aukštasis kalnas – 293,8 m; Juozapinė – 293,6 m; Kruopynė – 293,4 m; Nevaišiai – 288,9 m; Būdakalnis (Ažušilis) – 284,8 m.

Miškai

Mišrus Svilių miškas

Didžiausi Lietuvos miškų masyvai: Dainavos giria (Druskininkų-Varėnos miškai) – 1450 km²; Labanoro-Pabradės giria – 911 km²; Kazlų Rūdos miškai – 587 km²; Karšuvos giria (Smalininkų-Viešvilės miškai) – 427 km²; Rūdninkų giria – 375 km².

Miškų plotų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis (procentais): pušynai – 37,6; eglynai – 24,0; beržynai – 19,5; baltalksnynai – 5,6; juodalksnynai – 5,6; uosynai – 2,7; drebulynai – 2,6; ąžuolynai – 1,8; kiti medžiai – 0,6.

Ekonomika

Lietuvos ekonomika grindžiama laisvosios rinkos principais. 2000–2008 m. vyravo smarkus BVP augimas. 2009 m. prasidėjo ekonominė krizė ir buvo jaučiamas stiprus nuosmukis. Nuo 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti. 2017 m. augo Lietuvos prekių eksportas tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimi. Taip pat augo ir paslaugų eksportas, kurių didžiausią dalį sudaro transporto paslaugos. 2016 m. duomenimis Pasaulio bankas Lietuvą priskiria prie aukšto išsivystymo šalių.

Pastaba. Kai kuri statistika iki 2015 m. pateikiama litais. Lito/euro oficialus santykis 3,4528

Makroekonomikos rodikliai

Lietuvos BVP pokytis 1996-2006 m.

Lietuva, pagal „Heritage Foundation“ ir „Wall Street Journal“ sudaromą ekonominės laisvės indeksą, 2015 m. užėmė 15-ą vietą pasaulyje, nusileisdama Estijai (8) ir lenkdama Latviją (37). Lietuvos ekonominės laisvės indeksas kilo 2011−2015 m. laikotarpiu. Nuo 2015 m. sausio 1 d. atsiskaitomąja valiuta Lietuvoje yra euras, pakeitęs nuo 1993 m. galiojusią nacionalinę valiutą litą.

2009 m. pasaulinės ekonominės krizės metu Lietuvos BVP krito 14,8%.

Lietuvos BVP rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą:

Rodiklis	Metai
	2012	2013	2014	2015	2016	2017	2018	2019
Realus metinis BVP pokytis, %	3,9	3,5	3,5	1,8	2,2	4,1	3,5	3,9
Nominalus BVP, mlrd. Eur	33,3	35,0	36,6	37,3	38,6	42,2	45,1	48,3
BVP dalis vienam gyventojui, tūkst. Eur	11,2	11,8	12,5	12,9	13,5	14,8	16,1	17,3

Infliacija ir valstybės skola 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn atakaitą:

Rodiklis	Metai
	2012	2013	2014	2015	2016
Vidutinė metinė infliacija, %	3,2	1,2	0,2	-0,7	0,7
Nominali valdžios sektoriaus skola, mln. Eu	13 264	13 550	14 825	15 940	-
Valdžios skolos santykis su BVP, %	39,8	38,7	40,5	42,7	-

„Swedbank“ pastatas Konstitucijos prospekte, Vilniuje

Sukauptos tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis investuotojas

	2016-12-31			2015-12-31
	mln. Eur	struktūra, %	pokytis, palyginti su 2015-12-31 %	mln. Eur	struktūra, %
Iš viso	13 066,24	100,0	-3,2	13 496,82	100,0
Švedija	2 496,73	19,1	-20,0	3 122,24	23,1
Nyderlandai	1 585,68	12,1	-6,2	1 691,33	12,5
Vokietija	1 315,42	10,1	5,5	1 246,53	9,2
Lenkija	967,82	7,3	37,9	694,74	5,1
Norvegija	919,18	7,0	9,9	836,18	6,2
Estija	696,41	5,3	0,7	691,53	5,1
Kipras	660,88	5,1	42,3	464,58	3,4
Danija	591,06	4,5	4,6	564,83	4,2
Suomija	588,29	4,5	4,1	564,89	4,2
Malta	405,42	3,1	-7,1	436,60	3,2
Kitos šalys	2 849,35	21,9	-10,5	3 183,37	23,8

Sukauptos tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis

	2016-12-31			2015-12-31
	mln. Eur	struktūra, %	pokytis palyginti su 2015-12-21, %	mln. Eur	struktūra, %
Iš viso	13 066,24	100,0	-3,2	13 496,82	100,0
Finansinė ir draudimo veikla	3 077,07	23,5	-12,9	3 532,09	26,2
Apdirbamoji gamyba	2 602,11	19,9	-5,8	2,761,85	20,5
Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas	1 795,51	13,7	11,4	1 611,20	11,9
Nekilnojamojo turto operacijos	1 671,24	12,8	-14,2	1 948,64	14,4
Informacija ir ryšiai	1 100,51	8,4	-5,4	1 162,74	8,6
Profesinė, mokslinė ir techninė veikla	765,86	5,9	35,0	567,14	4,2
Transportas ir saugojimas	407,87	3,1	16,5	350,08	2,6
Privataus nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas	367,97	2,8	12,8	326,27	2,4
Administracinė ir aptarnavimo veikla	345,29	2,6	9,1	316,46	2,3
Kitų rūšių veikla	932,81	7,3	1,4	920,35	6,9

Užimtumas ir socialiniai rodikliai

Pagal Jungtinių Tautų 2014 m. paskelbtą statistiką, iš 188 valstybių Lietuva užėmė 37-ą vietą ir pateko į itin aukšto išsivystymo valstybių kategoriją, vertinant pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą.

2011 m. duomenimis Lietuvoje skurdo riba buvo 691 Lt pajamos per mėnesį asmeniui. 2011 m. 20 % Lietuvos gyventojų priklausė skurdo rizikos lygiui (t. y. jų mėnesinės pajamos buvo mažesnės už skurdo ribą).

Užimtumo rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą: Rodiklis Metai 2012 2013 2014 2015 2016 Užimtumo lygis, % 50,0 51,2 52,6 53,8 55,6 Nedarbo lygis, % 13,4 11,8 10,7 9,1 7,9

Socialiniai rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą: Rodiklis Metai 2012 2013 2014 2015 2016 Vidutinis bruto mėnesinis atlyginimas, Eu 615,1 646,3 677,4 714,1 774,0 Valstybinė vidutinė mėnesinė pensija, Eu 236,2 238,1 240,3 244,5 255,3

Užsienio prekyba

Lietuvos užsienio prekybos balansas 2007−2013 m. buvo neigiamas. 2013 m. Lietuvos eksportas sudarė 84 779,0 mln. Lt, importas – 91 521,4 mln. Lt. 2007−2011 m. nesikeitė 5 didžiausios importo rinkos ir 4 didžiausios eksporto rinkos.

2011 m. eksporto rinkos Vieta Valstybė Procentai 1 Rusija 11,6 % 2 Latvija 10,2 % 3 Vokietija 9,3 % 4 Lenkija 7,0 % 5 Estija 6,6 % 6 Nyderlandai 6,1 % 7 Baltarusija 5,2 % 8 Jungtinė Karalystė 4,1 % 9 Prancūzija 4,1 % 10 Švedija 3,6 %

2011 m. importo rinkos Vieta Valstybė Procentai 1 Lenkija 32,8 % 2 Vokietija 9,7 % 3 Rusija 9,1 % 4 Latvija 6,6 % 5 Nyderlandai 4,9 % 6 Švedija 3,3 % 7 Italija 3,2 % 8 Belgija 3,1 % 9 Estija 2,8 % 10 Baltarusija 2,5 %

Lietuvos bendrovės

Pagal pajamas Lietuvoje daugelį metų pirmauja AB „ORLEN Lietuva“ (buv. „Mažeikių nafta“). „Maxima Grupė“, UAB užima antrą vietą. Greta stambiausių Lietuvos įmonių, šalyje savo kapitalą investuoja ir žinomos užsienio bendrovės. 2009 m. savo Technologijų centrą atidarė „Barclays“ bankas, 2011 savo regioninį biurą Vilniuje atidarė „Western Union“. Taip pat veikia Skandinavijos bankai SEB, „Swedbank“, „Luminor Bank“, „Danske Bank“. Tarptautinės įmonės: „Thermo Fisher Scientific“, „Phillip Morris“, „Kraft Foods“, „Deichmann“, „Tele2“, „Hesburger“, „Circle K“ ir kitos.

Infrastruktūra

Transportas

Lietuvos E kategorijos kelių žemėlapis

Klaipėda yra vienintelis šalies prekybinis uostas. 2011 m. Klaipėdos jūrų uoste ir Būtingės naftos terminale perkrautas rekordinis kiekis − 45,5 mln. tonų krovinių. Šalyje veikia keturi tarptautiniai oro uostai: Vilniaus oro uostas (didžiausias, 2008 m. aptarnavęs 2,048 mln. keleivių), Kauno oro uostas, Palangos oro uostas ir Šiaulių oro uostas.

Lietuvoje veikia 1775,3 km geležinkelio linijų, iš kurių 1753,5 km plačios („rusiškos“) 1520 mm vėžės. 21,8 km ilgio „europinės“ 1435 mm vėžės geležinkelis jungia Lietuvą su Lenkija. Maršrute Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai veikia 68,4 km ilgio siaurojo 750 mm pločio vėžės geležinkelio linija, ilgiausia tokia Europoje. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis naudojamas turizmo reikmėms.

Lietuvos kelių ilgiai 2011 m. pabaigos duomenimis (kilometrais).

Geležinkelis	Automobilių keliai	E kategorijos automobilių keliai	Troleibusų linijos	Vidaus vandenų keliai	Eksploataciniai naftos vamzdynų
1 767,6	82 911	1642	266,2	452	500

Energetika

Lietuvos pagrindiniais elektros energijos tiekėjais yra Lietuvos elektrinė (instaliuotoji galia − 1,8 GW.), Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (gali palaikyti 900 MW galios tiekimą ne mažiau 12 val.) ir Kauno hidroelektrinė (instaliuotoji galia − 100,8 MW.). Visas jas valdo AB „Lietuvos energijos gamyba“. Valstybės aukštos įtampos elektros tinklų operatorius yra AB „Litgrid“, žemos ir vidutinės įtampos tinklų − AB „ESO“.

Papildomi elektros energijos kiekiai gaminami nuolat veikiančiose termofikacinėse elektrinėse (kaip Kauno termofikacinė elektrinė, Mažeikių elektrinė), vėjo ir vandens jėgainėse.

Lietuvos energetikos sistemos instaliuotoji galia pagal pagaminimo būdą 2012 m. duomenimis, megavatais (MW):

Kondensacinės elektrinės	Atominės elektrinės	Termofikacinės elektrinės	Hidroelektrinės	Hidroakumuliacinės elektrinės	Blokinės įmonių elektrinės	Atsinaujinančios energijos elektrinės (vėjo)
1 955	0	803	128	900	164	339 (274)

Iš viso Lietuvoje 2011 m. duomenimis nutiesta 6683,2 km aukštos įtampos elektros linijų (iš jų: 1671,6 km 330−400 kV įtampos oro linijos, 4967 km − 110 kV įtampos oro linijos).

Ignalinos atominės elektrinės pirmasis elektrinės reaktorius sustabdytas 2004 m. vykdant stojimo į ES sąlygas. Paskutinis reaktorius buvo sustabdytas 2009 m. gruodžio mėn. 31 d. 23 valandą nakties. Buvo ruošiamasi statyti naują atominę elektrinę. Naujos atominės elektrinės statyba rūpinosi valstybės valdoma bendrovė UAB „Visagino atominė elektrinė“. 2012 m. referendume dauguma Lietuvos piliečių nepritarė AE statybai.

Sustabdžius IAE pasikeitė Lietuvos elektros importo-eksporto rinka. Palyginimui: 2009 m. 70 % Lietuvoje suvartojamos elektros energijos buvo pagaminama vien IAE. 2011 m. − 63 % energijos buvo importuota.

Stambiausi Lietuvos miestų šilumos tiekėjai pagal instaliuotąją galią, megavatais (MW):

Vilniaus energija	Kauno energija	Klaipėdos energija	Alytaus energija	Panevėžio energija	Šiaulių energija	Marijampolės šiluma
2 332	2 088	1 017	457	399	299	296

Turizmas

2016 m. duomenimis Lietuvoje apsilankė ir bent vieną naktį praleido 1,49 mln. turistų iš užsienio šalių. Didžiausią jų skaičių sudarė svečiai iš Vokietijos (174,8 tūkst.), Baltarusijos (171,9 tūkst.), Rusijos (150,6 tūkst.), Lenkijos (148,4 tūkst.), Latvijos (134,4 tūkst.), Ukrainos (84,0 tūkst.), Jungtinės Karalystės (58,2 tūkst.) Šalyje jaučiama intensyvėjančio vidaus turizmo tendencija. Lankytinų vietų šiuo metu priskaičiuojama iki 1000. Daugiausia turistų sulaukia didieji miestai Vilnius, Klaipėda, Kaunas ir kurortai Neringa, Palanga, Druskininkai, Birštonas.

Mokslas ir technologijos

2016 m. duomenimis Lietuvoje 31 500 specialistų dirbo IT srityje. Šalis turi prieinamiausią internetą ES ir sparčiausią belaidį ryšį visame pasaulyje. 2016 m. duomenimis šalyje veikia trys aukštųjų technologijų įmonių asociacijos: Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija ir Lietuvos kosmoso asociacija. Lietuvoje veikia aukšto lygio biotechnologijos kompanijos Ekspla ir Šviesos Konversija, kurios specializuojasi lazerių gamyboje.

Gyventojai

Demografija

2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,79 mln. gyventojų. Jų skaičius po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. tolydžiai mažėjo ir tik 2019 m. buvo užfiksuotas nežymus padidėjimas. 1992 m. pasiektas maksimalus 3,7 mln. gyventojų skaičius. 2000 m. gyventojų sumažėjo iki 3,5 mln., o 2010 m. – iki 3,32 mln. 2012 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų.

Gyventojų skaičiaus mažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija bei didesnis mirtingumas nei gimstamumas. Žemiausias gimstamumo rodiklis pasiektas 2002 m., kai gimė 30 000 kūdikių (8,6/1000 gyventojų), nuo to laiko šis rodiklis kiek išaugo: 2010 m. gimė 35 625 kūdikliai (10,8/1000 gyventojų). Didžiausias mirtingumas yra rytiniuose šalies rajonuose, kuriuose labiausiai jaučiamas gyventojų senėjimas. 2007 m. Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų rajonuose buvo užregistruota 20 mirčių tūkstančiui gyventojų.

Didžioji dalis gyventojų gyvena miestuose. Šis rodiklis sparčiai keitėsi po Antrojo pasaulinio karo. 1959 m. dar trys penktadaliai gyventojų gyveno kaime, 1970 m. santykis susilygino, o 1990 m. jau du trečdaliai gyventojų gyveno miestuose.

100% vyresnių nei 15 metų šalies gyventojų yra raštingi. Vidutinė gyvenimo trukmė vyrams yra 80 metų, moterims – 85 metai. Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis trukmė pailgėjo maždaug 4 metais.

Demografinė raida tarp 1528 m. ir 2020 m.
1528 m.sur.	1650 m.	1790 m.sur.	1897 m.sur.	1913 m.	1923 m.sur.	1940 m.	1942 m.sur.	1950 m.	1955 m.
330 000	960 000	990 000	2 536 000	2 828 000	2 620 000	3 084 000	2 790 000	2 573 000	2 613 000
1959 m.sur.	1965 m.	1970 m.sur.	1979 m.sur.	1989 m.sur.	1990 m.	1991 m.	1995 m.	2000 m.	2001 m.sur.
2 711 000	2 954 000	3 100 000	3 398 000	3 690 000	3 698 000	3 704 000	3 629 000	3 499 000	3 483 972
2002 m.	2003 m.	2004 m.	2005 m.	2007 m.	2008 m.	2009 m.	2010 m.	2011 m.sur.	2012 m.
3 475 600	3 462 553	3 445 857	3 414 000	3 384 879	3 366 357	3 349 900	3 141 976	3 052 588	3 003 641
2013 m.	2014 m.	2015 m.	2016 m.	2017 m.	2018 m.	2019 m.	2020 m.	-	-
2 971 905	2 943 472	2 921 262	2 888 558	2 827 947	2 808 901	2 794 184	2 794 329	-	-
Demografinės raidos histograma

Duomenys:

Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis

1959 m. 8,5 % Lietuvos gyventojų buvo lenkai, bet nuo to laiko jų procentas nuolat mažėjo ir 2011 m. buvo 6,6 %. Lietuvos lenkai daugiausiai gyvena Vilniaus apskrityje, kur jie 2001 m. sudarė net 25,4 % visos populiacijos. Lietuvoje sparčiai mažėja rusų tautybės žmonių dalis: 1989 m. jie sudarė 9,4 % visos populiacijos, 2001 m. – 6,3 %, o 2011 m. – 5,8 %. 2001 m. surašymo duomenimis, rusai sudaro 13,4 % Utenos apskrities, 11,6 % Vilniaus apskrities ir 11,4 % Klaipėdos apskrities gyventojų. Kitose apskrityse jų dalis neviršijo 4 %. 2015 m. rusai sudarė 4,78 % visų Lietuvos gyventojų.

Lietuvos piliečių nacionalinė sudėtis

Vieta	Tauta	2015 m.	2011 m.	2001 m.	1989 m.	1979 m.
1	Lietuviai	86,67 proc. / 2 531,843 mln.	84,16 proc. / 2 561,314 mln.	83,45 proc. / 2 907,293 mln.	79,6 proc. / 2 924,3 mln.	80,0 proc. / 2 712,2 mln.
2	Lenkai	5,61 proc. / 163,858 tūkst.	6,58 proc. / 200,317 tūkst.	6,74 proc. / 234,989 tūkst.	7,0 proc. / 258,0 tūkst.	7,3 proc. / 247,0 tūkst.
3	Rusai	4,78 proc. / 139,507 tūkst.	5,81 proc. / 176,913 tūkst.	6,31 proc. / 219,789 tūkst.	9,4 proc. / 344,5 tūkst.	8,9 proc. / 303,5 tūkst.
4	Baltarusiai	1,34 proc. / 39,159 tūkst.	1,19 proc. / 36,227 tūkst.	1,23 proc. / 42,866 tūkst.	1,7 proc. / 63,2 tūkst.	1,7 proc. / 57,6 tūkst.
5	Ukrainiečiai	0,69 proc. / 20,225 tūkst.	0,54 proc. / 16,423 tūkst.	0,65 proc. / 22,488 tūkst.	1,2 proc. / 44,8 tūkst.	1,0 proc. / 32,0 tūkst.
6	Žydai	0,08 proc. / 2,267 tūkst.	0,10 proc. / 3,050 tūkst.	0,12 proc. / 4,007 tūkst.	0,3 proc. / 12,4 tūkst.	0,4 proc. / 14,7 tūkst.
7	Totoriai	0,07 proc. / 2,078 tūkst.	0,09 proc. / 2,793 tūkst.	0,09 proc. / 3,235 tūkst.	0,1 proc. / 5,2 tūkst.	0,1 proc. / 4,0 tūkst.
8	Vokiečiai	0,10 proc. / 2,831 tūkst.	0,08 proc. / 2,418 tūkst.	0,09 proc. / 3,243 tūkst.	0,1 proc. / 2,1 tūkst.	0,1 proc. / 2,6 tūkst.
9	Čigonai	0,07 proc. / 2,063 tūkst.	0,07 proc. / 2,115 tūkst.	0,09 proc. / 2,571 tūkst.	0,1 proc. / 2,7 tūkst.	0,1 proc. / 2,3 tūkst.
10	Latviai	0,11 proc. / 3,144 tūkst	0,07 proc. / 2,025 tūkst.	0,07 proc. / 2,955 tūkst.	0,1 proc. / 4,2 tūkst.	0,1 proc. / 4,4 tūkst.
11	Armėnai	?	0,04 proc. / 1 233 tūkst.	0,04 proc. / 1 477 tūkst.	?	?
12	Azerbaidžaniečiai	?	0,02 proc. / 0,648 tūkst.	0,02 proc. / 0,788 tūkst.	?	?
13	Moldavai	?	0,02 proc. / 0,540 tūkst.	0,02 proc. / 0,704 tūkst.	?	?
14	Gruzinai	?	0,01 proc. / 0,372 tūkst.	0,01 proc. / 0,437 tūkst.	?	?
15	Estai	?.	0,01 proc. / 0,314 tūkst.	0,01 proc. / 0,419 tūkst.	?	?
16	Karaimai	?	0,01 proc. / 0,241 tūkst.	0,01 proc. / 0,273 tūkst.	?	?
17	Kitų tautybių	0,47 proc. / 13,639 tūkst.	0,12 proc. / 3,508 tūkst.	0,10 proc. / 3,517 tūkst.	?	?
18	Nenurodė tautybės	0,01 proc. / 0,648 tūkst.	1,08 proc. / 32,978 tūkst.	0,95 proc. / 32,921 tūkst.	?	?
	Bendras Lietuvos piliečių skaičius	100,0 proc. / 2 921,262 mln	100,0 proc. / 3 043,429 mln.	100,0 proc. / 3 483,972 mln.	100,0 proc. / 3 674,8 mln.	100,0 proc. / 3 391,5 mln.

Dėl emigracijos įvairiais istorijos laikotarpiais, didelė dalis lietuvių gyvena kitose pasaulio šalyse. Iš viso šiuo metu lietuviais save laikančių žmonių yra maždaug 4,2 milijonai (įskaitant ir lietuvių kalbos nemokančius asmenis), iš jų 2,7 milijonai gyvena Lietuvoje. Iš užsienio valstybių, daugiausia lietuvių yra Brazilijoje (~900 000) ir JAV (723 000). Išsamesnę informaciją apie tai galite rasti straipsnyje lietuviai.

Lietuvos tautinė sudėtis 2015 m.
Tauta			Procentai
Lietuviai			86.67 %
Lenkai			5.61 %
Rusai			4.78 %
Kiti			2.94 %

• 
  Lenkų mažuma pagal procentus savivaldybėse
• 
  Rusų mažuma pagal procentus savivaldybėse

Kalbos

Pasiskirstymas pagal gimtąsias kalbas (2011 m. surašymo duomenys):

• lietuvių – 84,9 % (2 583 745 gyventojai);
• rusų – 7,2 % (218 383);
• lenkų – 5,3 % (160 506);
• baltarusių – 0,23 % (7 114);
• ukrainiečių – 0,18 % (5 340);
• kitos – 0,24% (7 190);
• nenurodė – 1,44 % (43 906).

Pagal 2001 m. surašymą, iš 577 tūkst. ne lietuvių tautybės gyventojų, 356 tūkst. moka lietuvių kalbą. Didžiausią jų dalį sudaro lenkai, rusai ir baltarusiai. Rusų kalbą iš viso moka 68 % Lietuvos gyventojų, anglų – 17 % (mieste – 21 %, kaime – 9 %), lenkų – 14,6 %, vokiečių – 8 %, prancūzų – 2 %. Rusų kalbą moka 64 % lietuvių ir 77 % lenkų. 2005 m. Eurobarometro apklausa pateikia kiek kitokius duomenis. Pasak jos, 80 % Lietuvos gyventojų gali susikalbėti rusiškai (neskaitant tų, kuriems rusų kalba yra gimtoji), 32 % – angliškai, 15 % – lenkiškai ir 14 % – vokiškai. Tokie dideli duomenų skirtumai tikriausiai yra todėl, kad gyventojų surašyme buvo skaičiuojami tik gerai mokantys nurodytas kalbas, o Eurobarometro apklausoje – visi gebantys susišnekėti.

Eurobarometro apklausa taip pat atskleidė, kad, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, lietuviai moka daug kalbų. 92 % Lietuvos gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 51 % – bent dvi, ir 16 % – bent tris kalbas. Pagal Europos Sąjungos vidurkį, tik 56 % žmonių moka bent vieną, 28 % bent dvi ir 11 % bent tris kalbas neskaitant gimtosios.

Religija

2011 m. surašyme 83,7 % deklaravo kokį nors tikėjimą, 6,1 % teigė esą netikintys ir 10,1 % nenurodė arba negalėjo atsakyti. Gyventojų pasiskirstymas pagal religiją:

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

• Romos katalikai – 77,2 % (2 350 tūkst.);
• Stačiatikiai – 4,1 % (125,2 tūkst.);
• Sentikiai – 0,8 % (23,3 tūkst.);
• Evangelikai liuteronai – 0,6 % (19,6 tūkst.);
• Evangelikai reformatai – 0,2 % (6,7 tūkst.);
• Jehovos liudytojai – 0,1 % (3,5 tūkst.);
• Musulmonai sunitai – 0,08 % (2,8 tūkst.);
• Charizmatai – 0,06 % (2,2 tūkst.);
• Sekmininkai – 0,04 % (1,3 tūkst.);
• Judėjai – 0,04 % (1,3 tūkst.);
• Senojo baltų tikėjimo – 0,04 % (1,4 tūkst.);
• Kitų tikybų – 0,3 % (11 tūkst.).

2001 m. dauguma stačiatikių buvo susitelkę Vilniaus ir Klaipėdos miestuose, kur jie sudarė atitinkamai 9,7 % ir 15,5 % visų miesto gyventojų. Netikintieji sudarė 10,3 % miestų gyventojų ir 4,2 % kaimų gyventojų.

2010 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 47% Lietuvos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“; 37% – „tiki, jog egzistuoja kažkokia dvasia arba dvasinė energija“; 12% – „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių laikytina vidutiniškai religinga.

Miestai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos miestai.

Lietuvos miestai pagal gyventojų skaičių 2017 m. pradžioje (išankstiniai duomenys):

Nr.	Miestas	Apskritis	Gyventojai	Nr.	Miestas	Apskritis	Gyventojai	Vilnius Kaunas
1	Vilnius	Vilniaus apskritis	533619	11	Kėdainiai	Kauno apskritis	24177
2	Kaunas	Kauno apskritis	292677	12	Telšiai	Telšių apskritis	22709
3	Klaipėda	Klaipėdos apskritis	151227	13	Tauragė	Tauragės apskritis	22645
4	Šiauliai	Šiaulių apskritis	101210	14	Ukmergė	Vilniaus apskritis	21226
5	Panevėžys	Panevėžio apskritis	91106	15	Visaginas	Utenos apskritis	19076
6	Alytus	Alytaus apskritis	52933	16	Plungė	Telšių apskritis	18042
7	Marijampolė	Marijampolės apskritis	36628	17	Kretinga	Klaipėdos apskritis	17786
8	Mažeikiai	Telšių apskritis	34152	18	Šilutė	Klaipėdos apskritis	15902
9	Jonava	Kauno apskritis	27809	19	Radviliškis	Šiaulių apskritis	15643
10	Utena	Utenos apskritis	26491	20	Palanga	Klaipėdos apskritis	15474
2017 m. pradžios duomenys

Švietimas

Žinoma, jog pirmoji mokykla Lietuvoje veikė 1387 m. prie Vilniaus katedros. Vėlesnis jų tinklas plėtėsi su krikščionybės plitimu. Dažniausiai mokyklos būdavo parapinės. 1570 m. Vilniuje įsikūrę tėvai jėzuitai atidarė kolegiją. Valdovas Steponas Batoras savo privilegija ją 1579 m. pakėlė į universitetus. Seniausias Vilniaus universitetas veikė iki 1832 metų, kuomet carinė Rusijos valdžia jį uždarė. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių okupavus lenkams, 1922 m. Lietuvos universitetas įkurtas Kaune. 1930 m. jis gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą. 2017 m. duomenimis Lietuvoje veikė 737 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 1151 bendrojo ugdymo mokykla, 22 kolegijos ir 21 universitetas. Didžiausias šalies universitetas yra Vilniaus universitetas, kuris yra ir seniausias universitetas Šiaurės Europoje.

Kultūra

Kuršių nerija

Per šimtmečius Lietuvos kultūra buvo įtakojama daugelio kaimyninių tautų ir religijų. Nepaisant to išlaikė savitumą. Lietuvių kalba yra viena iš dviejų likusių baltų kalbų, per tarpinę baltų prokalbę kilusi iš indoeuropiečių prokalbės. Į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą yra įtraukti 7 Lietuvos paveldo objektai: istorinis Vilniaus senamiestis, Kuršių Nerija, Kernavės archeologinė vietovė, F. G. W. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai, kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Lietuvių etninė kultūra

Baltiška tautos praeitis ir geografinė padėtis sąlygojo tai, kad Lietuva buvo paskutinė pagoniška valstybė Europoje. Jos valdovai pirmą kartą krikštą priėmė tik XIII amžiuje. Tai lėmė pagoniškų papročių apraiškas ir šiandieniniame gyvenime. Lietuvos muziejuose ir draugijų fonduose sukauptas didžiulis masyvas įvairaus pobūdžio paveldo, liudijančio etnines gyventojų ypatybes, verslus, amatus ir buitį. Daug dėmesio senovės lietuviai skyrė medinėms šventųjų skulptūroms. Išskirtinė yra Rūpintojėlio skulptūra. Taip pat autentiški liaudies motyvai atsiskleidžia koplytėlių ir koplytstulpių drožyboje, namų apyvokos daiktuose, susisiekimo priemonėse, balduose, darbo įrankiuose, valstietiškuose drabužiuose, audiniuose. Išskirtinės yra ne tik liaudies daugiabalsės sutartinės, bet ir margučių marginimo, sodų pynimo papročiai. Taip pat medžio raižiniai, geležies ir gintaro dirbiniai.

Tapytojas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis

Dailė

Pirmasis Lietuvos dailės muziejus buvo įkurtas 1933 m. Kaune. Šis muziejus pavadintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu, kadangi pastarasis laikomas garsiausiu Lietuvos dailininku. Nepriklausomoje Lietuvoje kūrė tapytojas Petras Kalpokas išgarsėjęs darbais „Šveicarijos peizažas“, „Romos panteonas naktį“, „Šlapelio portretas“, dailininkas, kolekcionierius Antanas Žmuidzinavičius, dailininkai Jonas Šileika, Kajetonas Sklėrius, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis. Pastarasis buvo Lietuvos meno mokyklos iniciatorius. Išskirtini skulptoriai Petras Rimša, Juozas Zikaras, Vincas Grybas, Bronius Pundzius.

Literatūra

Nepriklausomybės priešaušryje pradėta laisvai kurti naujoji lietuvių literatūra. Išsilaisvinta iš ideologijos pančių. Vieni pirmųjų tokių kūrėjų buvo Ričardas Gavelis, Valdas Papievis, Jurgis Kunčinas, Aidas Marčėnas, Salomėja Nėris, Rolandas Rastauskas, Jurga Ivanauskaitė. Lietuvos literatūrą papildė tremties ir gausus lietuvių išeivijos palikimas.

Teatras

Vaizdas:Lithuanian National Drama Theatre, photo by Dmitrij Matvejev..jpg

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Lietuva turi keletą populiarių ir gausiai lankomų teatrų. Tarp geriausių verta paminėti Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, Keistuolių teatrą, Nacionalinį Kauno dramos teatrą, Panevėžio Miltinio teatrą, Rusų dramos teatrą. Taip pat sėkmingi ir gerai už Lietuvos ribų vertinami režisieriaus Oskaro Koršunovo teatras „Cezario teatro trupė“, Gyčio Ivanausko teatras. Garsiausi šių laikų Lietuvos režisieriai be jau minėtų yra Eimantas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Cezaris Graužinis, Rimas Tuminass, Adolfas Večerskis. Šalyje vyksta įvairūs tarptautiniai teatrų festivaliai, kurių garsiausias – „Sirenos“. Bene garsiausias šalies režisierius yra Oskaras Koršunovas 2015 metais apdovanotas prestižiniu Švedijos Karališkuoju šiaurinės žvaigždės ordinu.

Tradicinė virtuvė

Lietuviška ruginė duona

Lietuviai labai didžiuojasi savo vaišingumu ir kulinariniu paveldu. Gamta sąlygojo maisto ypatumus, todėl senovėje valgyta daug daržovių, uogų ir grybų vasarą ir konservuotų, raugintų produktų žiemą. Šiandien nacionaliniais patiekalais laikomi lietuviški didžkukuliai arba cepelinai. Šalies ypatybė – ruginė duona, varškės sūris, šaltai rūkyti lašiniai ir daug bulvių patiekalų, tokių kaip kugelis, vėdarai, bulviniai blynai, bulviniai rageliai. Taip pat nuo seno žinomas lietuviškas skilandis, rūkytos žuvys (ypač pajūrio regione). Vasarą lietuviai valgo rožinę šaltsriubę – šaltibarščius.

Sportas

Plaukikė Rūta Meilutytė – olimpinė, daugkartinė pasaulio ir Europos čempionė

Populiariausia Lietuvoje sporto šaka yra krepšinis. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra laimėjusi Europos krepšinio čempionatus 1937, 1939 ir 2003 metais. 2007 m. Europos čempione tapo Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pat buvo prizininkė Europos, Pasaulio krepšinio čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. „Kauno Žalgirio“ krepšinio klubas 1986 m. iškovojo Tarpžemyninę William Jones taurę (neoficialus pasaulio klubinių krepšinio komandų čempionų titulas), o 1999 m. tapo Eurolygos čempionu. Geriausi šalies krepšininkai buvo pakviesti žaisti NBA. Tarp jų Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Linas Kleiza, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas, Darius Songaila, Domantas Sabonis.

Nuo nepriklausomybės atgavimo lietuviai yra iškovoję 25 olimpinius medalius iš kurių 6 aukso. Du olimpinius aukso medalius turi disko metikas Virgilijus Alekna, iškovojęs savo pergales 2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose. 1992 m. olimpiniu disko metimo čempionu Barselonoje tapo Romas Ubartas. 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje auksą šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje iškovojo dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Londono olimpiadoje 2012 m. debiutavo jauna plaukikė Rūta Meilutytė iškovodama šaliai aukso medalį, olimpine čempione tais pačiais metais tapo ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė.

Kita informacija

Lietuvos ryšiai Lietuvos transportas Lietuvos ginkluotosios pajėgos Lietuvos tarptautiniai santykiai Lietuvos etnografiniai regionai

Lietuvos šventės Lietuvių kalba Lietuvių liaudies muzika Lietuvių mitologija Kinas Lietuvoje

Nuorodos

Vikisritis: Lietuva

Vikižodynas

Valdžia:

• lrp.lt / Lietuvos Respublikos Prezidentūra
• lrs.lt / Lietuvos Respublikos Seimas
• lrvk.lt / Lietuvos Respublikos Vyriausybė
• stat.gov.lt / Lietuvos Respublikos statistikos departamentas

Kultūra, istorija, turizmas:

• lietuva.lt / Lietuvos interneto vartai
• pamatyklietuvoje.lt / Pamatyk Lietuvoje
• youtube.com. Neregėta Lietuva

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.