Lietuvos ir lietuvių kilmės teorijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Lietuvos ir lietuvių kilmės teorijos buvo dalis nuo ankstyvųjų laikų iki modernaus mokslo atsiradimo Europoje populiarių tautos kilmės legendų. Tradiciškai yra keturios lietuvių kilmės teorijos:

  1. Romėniškoji;
  2. Gotiškoji;
  3. Trakiškoji;
  4. Sarmatiškoji.

Romėniškoji kilmės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Viena ankstyviausių ir ilgą laiką populiariausių lietuvių kilmės legendų kalba apie lietuvių kilmę iš kelių šimtų romėnų šeimų pabėgusių į Lietuvą Nerono arba Atilos laikais.

Šios legendos ir vėliau susiformavusios teorijos kūrėju laikomas lenkų istorikas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz, 14151480). Lotynų kalba parašytoje „Lenkijos istorijoje", pasakodamas apie Adalberto-Vaitiekaus apaštalavimą Prūsijoje 997 m. ir aprašydamas prūsų tikėjimą bei papročius, jis teigė, kad prūsų kalba panaši į lietuvių ir kad ji kilusi iš lotynų kalbos.

Antrą kartą J. Dlugošas apie lietuvius gana plačiai užsimena, aprašydamas Lietuvos krikštą 1387 metais. Čia jis tiesiai sako, kad lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų. Tai rodanti bendra abiejų tautų kalba. Jei lietuvių kalba turinti žodžių, skiriančių ją nuo lotynų kalbos, tai tik todėl, kad lietuviai ilgai gyvenę lenkų, čekų ir rusų kaimynystėje ir iš jų perėmę kai kuriuos žodžius. Artimą giminystę rodanti ne tik kalba, bet ir religija. Senovės romėnų ir lietuvių tikėjimai bei papročiai buvę bendri, jie garbinę tuos pačius dievus ir laikęsi vienodų kulto apeigų. Turėję ugnies dievą Vulkaną, Jupiterį, arba Perkūną, ir deginę mergaičių saugomą amžiną šventąją ugnį. Mergaites ir ugnį prižiūrėjęs žynys, kuris, demono pamokytas, patarimo ieškantiems skelbdavęs dviprasmiškas pranašystes. J. Dlugošui atrodė, kad lotyniškas lietuvių tėvynės pavadinimas esąs iškreiptas Italia, nes prieš žodį pridedama raidė l ir sakoma l‘ Italia. Ateiviai iš Romos vadinosi litalais, o rusai ir lenkai, kad lengviau būtų ištarti, įterpę garsą u ir gavę Lituania arba Litva, nes v nuo u nebuvo skiriama.

J. Dlugošas rašė ne tik apie Lietuvos, bet ir apie jos sostinės Vilniaus vardą, kuris, jo nuomone, sietinas su Romos italų išeivių vadu Viliumi. Palemono vardo J. Dlugošas nežinojo. Šis vardas pasirodo XVI a. Lietuvos metraščiuose. Lietuvių kildinimas iš romėnų istoriografijoje siejamas su Palemono, Romos kunigaikščio, Nerono giminaičio, ir jo bajorų atkeliavimo į Lietuvą legenda[1].

J. Dlugošas pirmasis paskelbė, kad lietuviai kilę iš romėnų, bet šios legendos kilmė iki šiol tebėra neaiški. Atsakymo į šį klausimą ieškojo daugelis XIX ir XX a. istorikų. J. Jakubovskis (18741938) manė, kad ypatingas susidomėjimas lietuvių kilme kilo 1447–1453 m., kai Lietuvos didįjį kunigaikšti Kazimierą Jogailaitį renkant Lenkijos karaliumi buvo kilęs aštrus ginčas. Lietuvos bajorų atstovai sutiko turėti bendrą valdovą, bet atkakliai priešinosi aiškinimui, kad 1385 m. Krėvos unija bei Jogailos valia Lietuva buvusi prijungta prie Lenkijos ir todėl nebegalinti būti savarankiška. Lietuvos metraštyje sakoma, jog dėl to kilusios tokios aistros, kad Lietuvos bajorai grąžino lenkams 1413 m. Horodlės susitarimo proga gautus herbus ir ėmę vartoti senuosius savo herbus, lyg ir pabrėždami, kad kilme jie pranašesni už lenkų šlėktas. Tada, J. Jakubovskio manymu, ir buvo pradėta ieškoti tolimos ir garbingos lietuvių bajorų praeities.

V. Kameneckis (18831964) nesutiko su J. Jakubovskiu dėl hipotezės atsiradimo laiko. Jo nuomone, pradžios reikia ieškoti ne XV, o XVI a., nes P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, apimančioje 1190–1330 m., minima Ramovė, arba Ramuva, siejama su Romos vardu ir kalbama apie jos žynį krivį - tuos vardus perėmęs J. Dlugošas ir įrašęs į savo istoriją. Krivio ir Romuvos vardais egalima pasinaudoti kaip gija, vedančia į legendos pradžią.

A. Briukneris (18561939) įrodinėjo, kad legenda atsiradusi apie 1432 m. ir net pasakė jos kūrėjo pavardę. Tai buvęs žemaičių bajoras J. Butrimas, Vytauto dvaro maršalka, daug keliavęs ir mokslus išėjęs Vakarų Europoje. Jis sugalvojęs kildinti lietuvius iš romėnų, nes rėmęs Vytauto siekius atpalaiduoti Lietuvą nuo Lenkijos, aukštinęs lietuvių savarankiškumą ir, be to, buvęs mokyčiausias bajoras. Kito tokio išsilavinusio lietuvio XV a. pradžioje A. Briukneris, matyt, nežinojo.

I. Jonynas (18841954), prieštaraudamas A. Briukneriui, pastebėjo, kad jeigu J. Butrimas būtų buvęs tos teorijos autorius, tai J. Dlugošas tikriausiai šitai būtų žinojęs ir pats, būdamas lietuviams nedraugiškas, būtų išjuokęs ir pačią teoriją, ir jos autorių. I. Jonynas padarė prielaidą, kad ta teorija galėjo atsirasti Vytautui pirmą kartą pabėgus pas kryžiuočius. Tuomet kas nors iš kryžiuočių susidomėjęs lietuvių kalba ir buvęs nustebintas kai kurių jos žodžių ir formų panašumo į lotynų kalbą. Panašumo atradimas turėjo patikti Vytautui ir jo bajorams, nes žadino jų lietuvišką savimeilę. Jogailos ir Vytauto kilmės aiškinimais Lenkijos ponai, tarp jų ir J. Dlugošas, galėjo būti visai patenkinti, nes reikėjo pateisinti karalaitės Jadvygos vedybas su pagoniu valdovu. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir jų įtakingieji bajorai buvo kildinami iš galingų Romos patricijų Kolumnų ir Ursinų giminės. Vadinasi, Jogaila, nors ir pagonis, bet garbingos kilmės.

Gotiškoji kilmės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Erazmas Stela knygoje „Dvi knygos apie Prūsų kilmę“ aiškino, kad Prūsija yra nuo seno germanų gyvenama šalis. Jo aiškinimu, prūsų ir lietuvių protėvių reikia ieškoti tarp barbarų, nukariautose žemėse sukūrusių savo valstybes[2].

Trakiškoji kilmės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, pastebėjo, jog vietinių gyventojų paveldas ir papročiai turi daug panašumo su lietuvių kultūra, kalba, vietovardžiais ir papročiais. Taip pat pastebėjo, kad lietuvių pasakose ir dainose minima gamta esanti visai nepanaši į mūsiškę - joje daug gyvulių ir augalų, kurių Lietuvoje nėra. J. Basanavičius rado ryšį tarp lietuvių ir Balkanų senovės tautų ir teigė, jog lietuvių protėviai yra trakai, frygų ir dakų amžininkai bei bendrininkai. Savo pažiūras jis išdėstė net keliose knygose. Apskritai jis laikėsi pažiūros, kad lietuvių protėviai daug senesni už romėnus ir kad jų tėvynės reikia ieškoti senovės Rytuose (Trakijoje arba net Hetijoje).

Pirma lietuviška frazė, kurią J. Basanavičius išgirdo bulgariškai, buvo: „Kakvo sakaš – ką sakau”.

„Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon”; 1921 m. studija „Apie trakų prygų tautystę”.

I. Duridanovas apie šių kalbų santykį sako: „Iš šio sutapimų pasiskirstymo galima daryti išvadą, kad baltų, dakų ir trakų genčių priešistorės laikais – apytikriai trečiame tūkstantmetyje – gyventa kaimynystėje, kad pirmieji buvo apsigyvenę šalia dakų ir trakų. Kur iš tikrųjų būta baltų seniausių gyvenamųjų vietų tuo metu, kai jie artimai susisiekė su dakais ir trakais, tebėra klausimas, kurį turi paaiškinti tolesni tyrimai”. Pastarasis iš dalies palaikė J. Basanavičiaus idėją apie trakų ir baltų giminystę.

  • I. Duridanovo knygos:

Duridanov I. Thrakisch - dakische Studien. I. Die Thrakisch - und dakisch - baltischen Sprachbeziehungen. – Sofia, 1969 [Linguistique balkanique, XIII, 2]. „Ueber die Sprachverwandschaft der alten Traken und heutigen Litauer“.

Sarmatiškoji kilmės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sarmatiškoji kilmės versija buvo paplitusi Abiejų Tautų Respublikoje nuo XVI iki XIX a. Pagal ją Abiejų Tautų Respublikos šlėkta kildinta iš Herodoto V a. pr. m. e. minimų senovės karių sarmatų.

Kilmės iš sarmatų teorija (sarmatizmas) tuo laikotarpiu tapo vyraujančia ideologija ir šlėktų kultūrą bei gyvenimo būdą įtakojančiu faktoriumi. Sarmatiškąja kilme grindžiami papročiai, politinis šlėktų statusas, „rytietiška“ apranga ir išvaizda integravo multietninę valstybės bajoriją, suteikė jai vienybės jausmą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: psl.
  2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.2: psl.