Naglis Puteikis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Naglis Puteikis
Naglis Puteikis (2017 m.).jpg
Gimė: 1964 m. rugsėjo 2 d. (53 metai)
Vilnius
Tėvas: Vytautas Puteikis
Sutuoktinis(-ė): Nina Semionova-Puteikienė
Vaikai:

Augustė, Gediminas

Veikla: istorikas (archeologas ir muziejininkas), Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas
Sritis: politika
Organizacijos: Lietuvos Respublikos Seimas
Pareigos: Lietuvos centro partija pirmininkas, Seimo narys
Partija: Lietuvos centro partija
Išsilavinimas: aukštasis universitetinis
Alma mater: Vilniaus universitetas

Naglis Puteikis (g. 1964 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje) – istorikas, Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1982 m. baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą. 1989 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Studijų metais (1983 m.) buvo pašauktas į okupacinę sovietų armiją ir pasiųstas į Afganistaną. Grįžęs iš armijos ir studijuodamas 1988 m. pradėjo dirbti Vilniaus m. Vykdomojo komiteto Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyresniuoju archeologu, inspektoriumi. Dalyvavo kuriant pirmąsias visuomenines paminklosaugos organizacijas (įkūrė Jaunimo paminklosaugos klubą ir kt.).

1990 m., po Kovo 11–osios, Atkuriamojo Seimo sprendimu paskirtas šiam Seimui atskaitingos Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos generaliniu direktoriumi ir dirbo iki šios Inspekcijos panaikinimo. 19951996 m. buvo socialinių programų koordinatoriumi Lietuvos savivaldybių asociacijoje, parengė pensijų, šalpos, socialinės globos ir rūpybos, paramos neįgaliems žmonėms programas.

1996–2000 m. dirbo Valstybinėje paminklosaugos komisijoje,[1] Kultūros vertybių apsaugos departamento[2] direktoriumi, kultūros viceministru, buvo atsakingas už muziejus, bibliotekas, kultūros paveldą, dalies valstybinių ir akcinių įmonių, valdomų ministerijos, veiklą.

1997 m. vasario 4 d. – 1997 m. balandžio 24 d. dirbo Seimo nariu. 2000–2004 m. buvo valstybės kontroliuojamos akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ direktoriumi. Pasipriešinęs Algirdo Brazausko vyriausybės siekiams privatizuoti AB „Klaipėdos laivų remontas“, likus 2 dienoms iki Vyriausybei patvirtinant šios įmonės privatizavimo programą, Valstybės turto fondo iniciatyva buvo atleistas iš darbo. 2006 m. gegužės 9 d. – 2007 m. dirbo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju. 2007 m. šio departamento direktoriaus Albino Kuncevičiaus iniciatyva atleistas už mėginimą sustabdyti I. Simonaitytės bibliotekos niokojimą, tačiau 2008 m. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu grąžintas į pareigas.

2011 m. liepos 17 d. priešlaikiniuose rinkimuose, Danės vienmandatėje apygardoje, išrinktas Seimo nariu. Prisiekė tų pačių metų rugsėjo mėn. 12 d. 2012 m. spalio 28 d. eilinių Seimo rinkimų pakartotinio balsavimo metu, antrajame ture, Danės vienmandatėje apygardoje, įveikęs buvusį Klaipėdos m. savivaldybės merą R.Taraškevičių, vėl išrinktas Seimo nariu.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas nuo 2005 iki 2011 m., kai TS-LKD prezidiumo teikimu, partijos taryba panaikino vieną skyrių, vietoje jo įsteigdama tris.

2007–2011 m. ir 2011 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.[3]

2014 m. vasario 16 d. paskelbė apie savo išstojimą iš TS-LKD partijos.[4] 2016 m. gegužės 28 d. išrinktas Lietuvos centro partijos pirmininku.[5]

Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ narys. Žmona Nina (g. 1965 m.), sūnus Gediminas (g. 1993 m.), duktė Augustė (g. 2000 m.).[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]