Labanoro-Pabradės giria

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 55°9′N 25°52′E / 55.150°N 25.867°E / 55.150; 25.867

Labanoro-Pabradės giria. Labanoro miškas į rytus nuo Labanoro

Labanoro-Pabradės giria – tai antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas – 91 500 ha, iš kurių mišku apaugę 73 800 ha.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plyti rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje – tai Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose.

Girioje yra du miestai, tai jos rytų pakraštyje esantys Švenčionėliai ir jos pietuose Pabradė. Per girios pietrytinę dalį ir jos rytiniu pakraščiu eina geležinkelis Vilnius–Turmantas, plentas VilniusIgnalina, šiaurės vakariniu pakraščiu – plentas Vilnius–Utena, šiaurine dalimi – plentas Ignalina–Molėtai, šiaurės rytine dalimi – geležinkelis ŠvenčionėliaiUtena.

Giria driekiasi Aukštaičių aukštuma ir Žeimenos lyguma. Pietinė miško riba eina Neries upe 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos (į pietus nuo čia jau prasideda Lavoriškių giria), tęsiasi į šiaurės rytus pro Pabradę ir Švenčionėlius link Ignalinos. Vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje – Kuktiškes ir Linkmenis. O girios šiaurės rytuose, apie Palūšę eina riba, kur ji ribojasi su Ažvinčių-Minčios giria.

Apsauga ir rekreacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giriai būdingas vaizdingas kraštovaizdis, paviršiaus formų ir miško augaviečių įvairovė. Labanoro-Pabradės girios 4 % miškų yra rezervatinės parkų zonos į grupės, 24 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 2 % – rekreacinės parkų zonos ir miško parkai II B grupės, 21 % – apsauginiai III grupės, 49 % – ūkiniai IV grupės. Girios šiaurės rytinę dalį užima Aukštaitijos nacionalinis parkas, pietvakarinę dalį – Asvejos regioninis parkas ir didžiausią Labanoro-Pabradės girios dalį (58 %) užima Labanoro regioninis parkas, kuris suskirstytas į daugelį mažesnių saugomų teritorijų (plačiau). Girioje yra ir kiti draustiniai:

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės girios upės yra Žeimena ir Lakaja (dešinysis intakas), pastaroji yra dešinysis ir vandeningiausias Žeimenos intakas. Žeimenos intakai (pradedant aukštupiais):

dešinieji
kairieji

Girioje yra kitų upelių, kaip kad Liedelė, Baltelė, Palukna, Labanoras, Peršokšna, Spengla, Juodupė, Karvinė ir kiti bevardžiai.

Yra apie 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link; didesnieji: Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Juodieji Lakajai, Liedis, Peršokšnas, Siesartis, Spenglas, Žeimenys. Kai kurie ežerai jungiasi protakomis.

Yra ir įspūdingos pelkės, tai Beržaloto, Girutiškio, Kanio, Snieginio ir kitos. Jos kaip gamtos rezervatai ir botaniniai – zoologiniai draustiniai yra saugomos su kitais čia esančiais panašiais vertingais gamtos objektais, apjungtais po bendru Labanoro regioniniu parku.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girią sudaro 105 miškai, didesni: Baranavos, Ciulų, Dubingių, Labanoro, Lakajų, Pabradės, Pakretuonės, Rudesos, Švenčionėlių, Varnėnų, Žaliašilio, Žeimenos. Masyvo diduma yra Žeimenos dešinėje pusėje.

Kultūrinės kilmės medynų 26 %, pušynų yra 83 %, beržynų 9 %, eglynų 6 %, juodalksnynų ir baltalksnynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 36 %, pusamžiai medynai 40 %, bręstantys 13 %, brandūs 11 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,3, skalsumas 0,73, tūris 224 m³ha. Kasmet priauga 5,8 m³/ha. [1]

60 % miškų yra valstybės reikšmės, jie priklauso Ignalinos, Švenčionėlių, Utenos ir Nemenčinės urėdijoms.

Fauna ir flora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girioje gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Čia yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų: lūšių, ūdrų, baltųjų kiškių, kurtinių, baltųjų tetervinų, didžiųjų apuokų, lutučių, žvirblinių pelėdų, tripirščių genių, pilkųjų meletų, gyvatėdžių, vapsvaėdžių, juodųjų peslių, gaidukų, kukučių, žalvarnių, švygždų, juodakaklių narų, juodųjų gandrų, pilkųjų gervių ir kitų.

Labanoro girioje savo unikalumu kaip faunos ir floros buveinė pasižymi Girutiškio gamtinis rezervatas. Vien tik šioje palyginus nedidelėje Labanoro girios dalyje aptinkama 100 saugomų faunos ir floros rūšių. Iš aptiktų Girutiškio gamtiniam rezervate bendrai 187 stuburinių gyvūnų – 145 yra paukščių rūšys, taip pat 8 žuvų rūšys.

Yra miškų ir pelkių retųjų augalų ir jų bendrijų, kaip kad beržų keružių, liekniniai beržai, ar ypač genetiškai vertingų ir našių pušynų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro-Pabradės girioje gerokai daugiau nei kitose Lietuvos giriose archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių, senovinių stovyklaviečių; istorijos, gamtos, dailės, kaimo architektūros paminklų, senų miestelių ir kaimų (Labanoras, Purviniškiai, Arnionys, Martišiūnai ir kiti).

19441965 m. girioje veikė Vytauto apygardos Liūto ir Tigro rinktinės Lietuvos partizanai. 1945 m. kovo 11–12 d. Labanoro miške įvyko Kiauneliškio kautynės. Paskutinis aktyviai veikęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) žuvo 1965 m. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Brukas. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
  2. Dalius Žygelis. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas