Labanoro–Pabradės giria
55°9′ š. pl. 25°52′ r. ilg. / 55.150°š. pl. 25.867°r. ilg.
Labanoro–Pabradės giria, dažnai tiesiog Labanoro giria – antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas – 91 500 ha, iš kurių mišku apaugę 73 800 ha.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Labanoro–Pabradės giria plyti rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje – Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose.
Giria driekiasi banguota ir smėlinga Aukštaičių aukštuma bei Žeimenos lyguma. Kraštovaizdis vaizdingas – pakilias smėlingas lygumas keičia kalvos, daubos, slėniai, ežerai, supelkėjusios įlomės. Pietinė miško riba eina Neries upe 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos (į pietus nuo čia jau prasideda Lavoriškių giria), tęsiasi į šiaurės rytus pro Pabradę ir Švenčionėlius link Ignalinos. Vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje – Kuktiškes ir Linkmenis, o girios šiaurės rytuose, apie Palūšę eina riba, kur ji ribojasi su Ažvinčių–Minčios giria.
Būdingi dirvožemiai – jauriniai silpnai sujaurėję smėliai, velėniniai jauriniai priesmėliai, įvairūs durpžemiai, vietomis yra priemolio ir molio podirvio, žvyro tarpsluoksnių.
Hidrografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžiuma girios patenka į Žeimenos baseino dešiniąją pusę. Miškus vagoja šie dešinieji Žeimenos intakai: Lakaja, Kiauna, Luknelė, Sirgėla, Gulbinė, Dubinga, Mečanka, Jusinė, Sąvalka. Rytinė miško dalis patenka į kairiąją Žeimenos baseino pusę – ja teka Šventelė, Dobis, Saria, Mera, Voveraitė, Skerdiksna, Petruškė. Taip pat miškais teka daug Žemenos baseino upelių, jungiančių ežerus: Liedelė, Baltelė, Palukna, Labanoras, Peršokšna, Spengla, Juodupė, Karvinė ir kiti. Upelių vagos daugiausia savaiminės (neištiesintos), vandens gausu ištisus metus.
Labanoro girioje yra apie 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link. Daugelis ežerų smulkūs, termokarstiniai. Didesni ežerai paprastai labai šakoti, su daugeliu užutėkių, salų, kartais tarpusavyje jungiasi protakomis. Didesnieji Labanoro girios ežerai (didžiausi telkšo pakraščiuose): Aisetas, Alnis, Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Didysai Siaurys, Galuonis, Girutiškis, Išnarai, Juodieji Lakajai, Lakajos, Liedis, Peršokšnai, Pravalas, Rašia, Siesartis, Spenglas, Stirniai, Žeimenys, Žvernas.
Miške gausu pelkių – tai Beržaloto, Girutiškio, Kanio, Snieginio ir kitos. Jos kaip gamtos rezervatai ir botaniniai – zoologiniai draustiniai yra saugomos su kitais čia esančiais panašiais vertingais gamtos objektais.
Gyvoji gamta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Girioje gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Gausu briedžių, yra pilkųjų kiškių, stirnų, šernų, voverių, vilkų[1] ir kt. Čia yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų: lūšių, ūdrų, baltųjų kiškių, kurtinių, baltųjų tetervinų, didžiųjų apuokų, lutučių, žvirblinių pelėdų, tripirščių genių, pilkųjų meletų, gyvatėdžių, vapsvaėdžių, juodųjų peslių, gaidukų, kukučių, žalvarnių, švygždų, juodakaklių narų, juodųjų gandrų, pilkųjų gervių ir kitų.[2] Sutinkamas retas grybas – paprastasis taukius,[3] itin reti augalai – ežerinė lobelija, ežerinė slepišerė.[4]
Ežeruose ir upeliuose veisiasi lydekos, ešeriai, kuojos, raudės, karšiai, yra ungurių, vėžių, lynų, šamų.
Labanoro girioje savo unikalumu kaip faunos ir floros buveinė pasižymi Girutiškio gamtinis rezervatas. Vien tik šioje palyginus nedidelėje Labanoro girios dalyje aptinkama 100 saugomų faunos ir floros rūšių. Iš aptiktų Girutiškio gamtiniam rezervate bendrai 187 stuburinių gyvūnų – 145 yra paukščių rūšys, taip pat 8 žuvų rūšys.
Yra miškų ir pelkių retųjų augalų ir jų bendrijų, kaip kad beržų keružių, liekniniai beržai, ar ypač genetiškai vertingų ir našių pušynų.
Miškuose gausu grybų (voveraičių, baravykų, raudonviršių ir kt.), uogų (mėlynių, bruknių, spanguolių, vaivorų), vaistinių augalų.
Auga saugomos Labanoro pušys, Januliškio maumedžiai, Abejučių ąžuolas, Argirdiškės pušis, Baltagalio pušis, „Pušis su koja“, Gaigalinio kadagys, juodalksnis „Gumbulis“, aukščiausia Lietuvoje Kiauneliškio dviviršūnė pušis, Lūšnios pušis, Peršokšnos piramidinė eglė, Dvikamienė pušis.
Medynai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Girią sudaro 105 miškai: didžiausi – Baranavos, Čiulų, Dubingių, Labanoro, Lakajų, Martišiūnų, Pabradės, Pakretuonės, Pavyžinčio, Poviliškio, Rudesos, Švenčionėlių, Varnėnų, Žaliašilio, Žeimenos.
Kultūrinės kilmės medynų 26 %, likę – savaiminiai. Medynai pasiskirstę taip:
- pušynai – 83 %,
- beržynai – 9 %,
- eglynai – 6 %,
- juodalksnynai – 1 %,
- baltalksnynai – 1 %.
Jaunuolynai sudaro 36 %, pusamžiai medynai 40 %, bręstantys 13 %, brandūs 11 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,3, skalsumas 0,73, tūris 224 m³/ha. Kasmet priauga 5,8 m³/ha.[5]
Miškų ūkis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Miškas patenka į 5 urėdijų ir 23 girininkijų priežiūrą. 60 % miškų yra valstybės reikšmės.
| Miškų urėdija | Girininkija |
| Ignalinos miškų urėdija | Kaltanėnų girininkija Palūšės girininkija |
| Nemenčinės miškų urėdija | Magūnų girininkija Pabradės girininkija Padubingės girininkija Pažeimenės girininkija Purviniškių girininkija Sužionių girininkija |
| Švenčionėlių miškų urėdija | Antaliedės girininkija Gelednės girininkija Januliškio girininkija Labanoro girininkija Lakajos girininkija Laukagalio girininkija Linkmenų girininkija Pasiaurės girininkija Prūdiškės girininkija Žeimenos girininkija |
| Utenos miškų urėdija | Dubingių girininkija Kuktiškių girininkija Poviliškio girininkija Rudesos girininkija Saldutiškio girininkija |
| Vilniaus miškų urėdija |
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Giriai būdingas vaizdingas kraštovaizdis, paviršiaus formų ir miško augaviečių įvairovė. Labanoro-Pabradės girios 4 % miškų yra rezervatinės parkų zonos į grupės, 24 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 2 % – rekreacinės parkų zonos ir miško parkai II B grupės, 21 % – apsauginiai III grupės, 49 % – ūkiniai IV grupės. Girios šiaurės rytinę dalį užima Aukštaitijos nacionalinis parkas, pietvakarinę dalį – Asvejos regioninis parkas ir didžiausią Labanoro-Pabradės girios dalį (58 %) užima Labanoro regioninis parkas, kuris suskirstytas į daugelį mažesnių saugomų teritorijų (plačiau). Girioje yra ir kiti draustiniai:
- Algirdėnų telmologinis draustinis,
- Perūno telmologinis draustinis,
- Pravalo botaninis draustinis,
- Žeimenos ichtiologinis draustinis,
- Žeimenos kraštovaizdžio draustinis.
Turistinėms reikmėms įrengti Mindūnų apžvalgos bokštas, keletas pažintinių takų, veikia Labanoro lankytojų centras, muziejus, Mindūnų žvejybos muziejus.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Labanoro-Pabradės girioje gerokai daugiau nei kitose Lietuvos giriose archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių, senovinių stovyklaviečių; istorijos, gamtos, dailės, kaimo architektūros paminklų, senų miestelių ir kaimų (Labanoras, Purviniškiai, Arnionys, Martišiūnai ir kiti). Girioje stūkso Budrių, Abejučių piliakalniai, rasti Pašekščio, Sudotos, Jutonių, Labanoro, Gužių, Pabradės, Abejučių, Paraisčių, Kregžlės, Purviniškių, Paaldikio, Antaliedės, Stirnių ir kt. pilkapynai.
Per Antrąjį pasaulinį karą miške veikė tarybiniai Kosto Kalinausko būrio ir BTSR partizanai.
1944–1965 m. girioje veikė Vytauto apygardos Liūto ir Tigro rinktinės Lietuvos partizanai. 1945 m. kovo 11–12 d. Labanoro miške įvyko Kiauneliškio mūšis. Paskutinis aktyviai veikęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) žuvo 1965 m.[6]
Gyvenvietės ir infrastruktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Labanoro giria gyvenama palyginti labai retai. Labanoro seniūnijos gyventojų tankumas – 1,7 žm./km² (2009 m.), Švenčionėlių – 9,4 žm./km², Mindūnų – 9,6 žm./km², Kaltanėnų – 9,8 žm./km². Didžiausios gyvenvietės įsikūrusios girios pakraščiuose – Švenčionėliai, Pabradė, Kaltanėnai, Mindūnai. Pagrindinė vidury girios esanti gyvenvietė – Labanoro miestelis. Dauguma kitų miško gyvenviečių – maži kaimeliai, dažnai vienkiemiai, paprastai įsikūrę upių ar ežerų pakrantėse. Svarbesni girios kaimai: Januliškis, Lakaja, Padumblė, Mozūriškė, Kūriniai, Šnieriškės, Stirniai, Kirneilė, Vidugiris, Meškerinė, Purviniškiai, Gužiai, Grybai, Stasiūnai, Platumai ir kt.
.jpg)
Pagrindinės transporto trasos eina miško pakraščiais: rytinį girios pakraštį kerta plentai 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai , 111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys bei geležinkeliai Vilnius–Daugpilis ir Utena–Švenčionėliai, vakaruose ir pietvakariuose priartėja kelias 173 Molėtai–Pabradė , o šiaurėje girią iš vakarų į rytus kerta plentas 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina . Dauguma kitų girios kelių – žvyrkeliai (svarbesni – 4428 Labanoras–Lakaja–Žaugėdai–Joniškis , 2822 Toliejai–Šnieriškės–Labanoras , 4908 Antalamėstė–Saldutiškis–Labanoras ), o iki daugelio kaimų veda miškų keliukai.
Verčiamasi kaimo turizmu, vandens turizmu, mėgėjiška žūkle, renkamos miško gerybės, vystoma bitininkystė, žuvininkystė. Pramoniniu būdu plėtojamas miškų kirtimas. Pietinėje girios dalyje yra karinis Pabradės poligonas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vilkai Labanoro girioje Archyvuota kopija 2018-08-13 iš Wayback Machine projekto., http://labanoras.am.lt Archyvuota kopija 2019-10-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Algirdas Brukas. Labanoro–Pabradės giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 462–463
- ↑ Labanoro girioje išaugo rekordinis retų grybų derlius Archyvuota kopija 2018-08-13 iš Wayback Machine projekto., labanoras.am.lt
- ↑ Labanoro takais Archyvuota kopija 2018-08-14 iš Wayback Machine projekto., Nr. 39, 2016 m.
- ↑ Algirdas Brukas. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
- ↑ Dalius Žygelis. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |