Rusų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Rusų kalba
русский язык
KalbamaRusijoje bei kitose šalyse
Kalbančiųjų skaičius280 milijonų
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių5
KilmėIndoeuropiečių
 Satem phylum
  baltų-slavų
   Slavų
    Rytų slavų
     Rusų
Oficialus statusas
Oficiali kalba

Abchazijos vėliava Abchazija,
Baltarusijos vėliava Baltarusija,
Gagaūzijos vėliava Gagaūzija,
Kazachstano vėliava Kazachstanas,
Kirgizijos vėliava Kirgizija,
Krymo vėliava Krymas (de facto),
Padniestrės vėliava Padniestrė,
Pietų Osetija vėliava Pietų Osetija,
Rusijos vėliava Rusija,
Jungtinių Tautų vėliava Jungtinės Tautos,

NVS vėliava NVS
Kalbos kodai
ISO 639-1ru
ISO 639-2rus
ISO 639-3rus
SILRUS
Geografinis paplitimas
Ruština ve světě.svg

Rusų kalba (русский язык) – kalba, priklausanti rytų slavų kalbų grupei, kuri įeina į indoeuropiečių kalbų šeimą. Tai labiausiai geografiškai išplitusi kalba Eurazijoje ir plačiausiai vartojama slavų kalba[1]. Rusų kalbai giminingiausios ukrainiečių ir baltarusių kalbos, tačiau ir kitos slavų kalbos (lenkų, čekų, bulgarų, serbų) yra gana panašios, nes slavų kalbos per laiką atitolo ne tiek daug nei, pavyzdžiui, germanų kalbos. Rusų kalbą ir literatūrą tiria rusų filologija (rusistika).

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abėcėlės puslapis iš Adamo Olearijaus knygos, apie 1650 m.
Pagrindinis straipsnis – Rusų kalbos abėcėlė.

Rusų kalbos užrašymui naudojama modifikuota kirilicos versija. Rusų kalbos abėcėlę sudaro 33 raidės. Lentelėje pateiktos visos rusų kalbos raidės pagal abėcėlę (po jomis pateiktas IPA tarimas):


Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
1 А а а [ ɑ ]
2 Б б бэ [ b ]
3 В в вэ [ v ]
4 Гг гэ [ g ]
5 Д д дэ [ d ]
6 Е е е [ je̞ ]
7 Ё ё ё [ jo̞ ]
8 Ж ж жэ [ ʐ ]
9 З з зэ [ z̪ ]
10 И и и [ i ]
11 Й й и краткое [ j ]
Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
12 К к ка [ k ]
13 Л л эль [ l ]
14 М м эм [ m ]
15 Н н эн [ n ]
16 О о о [ o ]
17 П п пэ [ p ]
18 Р р эр [ r̪ ]
19 С с эс [ s̪ ]
20 Т т тэ [ t̪ ]
21 У у у [ u ]
22 Ф ф эф [ f ]
Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
23 Х х ха [ x ]
24 Ц Ц це [ ʦ̪ ]
25 Ч ч че [ ʨː ]
26 Ш ш ша [ ʂ ]
27 Щ щ ща [ ɕː ]
28 Ъ ъ твёрдый знак [ - ]
29 Ы ы ы [ ɨ: ]
30 Ь Ь мягкий знак [ ʲ ]
31 Э Э Э [ ɛ ]
32 Ю ю ю [ ju: ]
33 Я Я я [ ja: ]

Senosios rusų kalbos abėcėlės raidės:<ѣ>, susiliejusi su <е> (/e/); <і> ir <ѵ>, abi susiliejusios su <и>(/i/); <ѳ>, susiliejusi su <ф> (/f/); ir <ѧ>, susiliejusi su <я> (/ja/ arba /ʲa/).

Šioje lentelėje pateiktos rusų abėcėlės raidės ir jų tarimą ar vartojimą atitinkančios lietuvių abėcėlės raidės:

А
a
Б
b
В
v
Г
g, (v)
Д
d
Е
jie, ie, e
Ё
jo, io
Ж
ž
З
z
И
y
Й
j, i (dvibalsiuose)
К
k
Л
l
М
m
Н
n
О
o, a (trumpos)
П
p
Р
r
С
s
Т
t
У
ū, u (dvibalsiuose)
Ф
f
Х
ch
Ц
c (kieta)
Ч
č (minkšta)
Ш
š (kieta)
Щ
šč
Ъ
-
Ы
-
Ь
i
Э
e
Ю
jū, iū
Я
ja, ia

Rusų abėcėlė turi daug simbolių kodavimo sistemų. KOI8-R buvo sukurtas vyriausybės kaip standartinė koduotė. Ši koduotė vis dar veikia į UNIX panašiose operacinėse sistemose. Tačiau populiarios MS-DOS ir Microsoft Windows naudoja kelias skirtingas koduotes.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusų kalba susidarė iš senosios rusų (rytų slavų) kalbos. Ji buvo vartota Rusioje. Šiai valstybei buvo būdinga diglosija. Stačiatikių bažnyčioje buvo vartojama bažnytinė slavų kalba, kuri darė įtaka rytų slavų tarmėms. Liko nedaug senosios rusų kalbos paminklų, bet kai kurie jos bruožai pateko į rusų bažnytinės slavų kalbos versiją (rus. извод). Po mongolų invazijos ėmė formuotis atskiros rytų slavų kalbos: vakarų ir pietų žemėse – rusėnų kalba, šiaurės ir rytų – rusų kalba.

XIV–XVII a. vyko svarbi fonetikos, morfologijos ir sintaksės pokyčiai. Susiformavo dvi pagrindinės tarmių grupės: šiaurinė ir pietinė. Rašto kalbos normos atspindi svarbiausius šiaurinių tarmių bruožus: nekirčiuoto o tarimas [o] (arba okavimas). Kiti balsiai nekirčiuotuose skiemenyse taip pat nepatiria redukcijos, priebalsis г visada sprogstamasis [g]. Maskvos tarmės bruožai pastebėti oficialiuose dokumentuose ir kūriniuose. Pirmoji rusų tipografija buvo įkurta Maskvoje 1553 m. 1564 m. Ivanas Fiodorovas ir Petras Timofejevas iš Mstislavlio išspausdino primają rusišką knygą - „Apaštalas“.

XVII a. prasidėjo rusų bendrinės kalbos formavimas. Sumažėjo bažnytinės slavų kalba svarba. Rusų kalbos raidynas kirilika Petro I 1708 m. buvo reformuotas į graždanką. 1755 m. Michailas Lomonosovas išleido pirmąją kalbos gramatiką. Seniausias rusų kalbos žodynas buvo išleistas 1789 – 1794 m. Dabartinės rusų kalbos rašybos normos priėmė 1918 m. bolševikai.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalys, kur rusų kalba yra oficiali arba vartoja daugiau nei 30% gyventojų.

Rusų kalba yra labiausiai paplitusi Rytų Europoje ir Azijoje. Rusų kalba yra didžiausia iš slavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja 300–320 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficiali kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 120 milijonų žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.

Garsai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Rusų kalbos fonologija.

Rusų kalba fonologinę sistemą paveldėjo iš slavų prokalbės.

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji rusų kalbos gramatika
Pagrindinis straipsnis – Rusų kalbos gramatika.

Rusų kalboje yra šeši linksniai, jie panašūs kaip ir lietuvių kalboje. Linksniuojamosios kalbos dalys - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis.

Rusų veiksmažodžiai kaitomi laikais. Jų yra trys: esamasis, būtasis ir būsimasis.

Taip pat šioje kalboje yra ir trys giminės. Daiktavardžio giminę daugeliu atvejų galima nustatyti pagal galūnę: moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a arba -я, niekatrosios -o, -ё arba -e. Dauguma kitų daiktavardžių yra vyriškosios giminės. Paprastai jie turi nulinę galūnę (t. y. jos neturi ir baigiasi priebalsiu arba minkštumo ženklu) ir labai retai, kaip ir moteriškosios giminės daiktavardžiai, baigiasi raide -a. Daiktavardžiai, kurie baigiasi minkštumo ženklu, gali būti ne tik vyriškosios, bet kartais ir moteriškosios giminės.

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugumoje rusų kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (брат 'brolis'), bendruosius slaviškuosius (соловей 'lakštingala'), rytų slavų (белка 'voverė') ir grynai rusų kalbos (опыт 'patirtis').

Rusų kalboje nemažai skolimybių iš senosios bažnytinės slavų, tiurkų, graikų ir kitų kalbų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai деньги 'pinigai', облако 'debesis', враг 'priešas', надежда 'viltis', плен 'nelaisvė', монастырь 'vienuolynas', ковёр 'kilimas' ir daug kitų. Nuo XX a. pabaigos rusų kalbai nemažą įtaką daro anglų kalba.


Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giminingos kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas rusų kalba
Wikipedia
Vikipedija Rusų kalba
  1. Lewis, M. Paul, Gary F. Simons, Charles D. Fennig: Slavic (англ.) (недоступная ссылка). Ethnologue: Languages of the World (18th Ed.). Dallas: SIL International (2015).