Vienos kongresas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vienos kongresą vaizduojantis paveikslas.

Vienos kongresas18141815 m. vykęs Europos valstybių vadovų kongresas, turėjęs nuspręsti Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų. Iš viso susirinko 216 valstybių vadovų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijai pralaimėjus karą su sąjungininkais, Europos valdovai 1814 m. rugsėjį suvažiavo į Vieną. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindinis tikslas buvo išspręsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongresą atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, kurių gretose buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug garsių politikos veikėjų. Kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai bei medžioklės. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, Austrijos bei Prancūzijos atstovai.

Kongrese išryškėjo karą laimėjusių valstybių norai. Rusija norėjo gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti Prūsijos valstybę kaip sąjungininkę. Austrija siekė įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai plėsti savo įtakos vokiečių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksoniją ir vokiečių žemėse užimti vyraujančias pozicijas. Prancūzai ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies ribas ir neprarasti savo vaidmens. Jungtinei Karalystei rūpėjo laikytis jėgų pusiausvyros Europoje, neleidžiant įsiviešpatauti kitoms valstybėms. Buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijos norams ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija, tačiau nesutarimus atvėsino žinia apie Napoleono pabėgimą iš Elbos salos.

Po Vaterlo mūšio Vienos kongresas nutarė Prancūzijos sienas grąžinti į 1789 m. ribas, suteikti 700 mln. aukso frankų kontribuciją (sumą, kurią reikėjo sumokėti nugalėjusiai valstybei) ir privertė prancūzus atiduoti karo laivyną. Liudvikas XVIII buvo pripažintas naujuoju Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veikla pradėjo kontroliuoti keturių sąjunginių valstybių Ambasadorių konferencija.

Kongrese buvo įtvirtintas 1806 m. Napoleono įvykdytas Šventosios Romos imperijos panaikinimas. Pasiliko tik 34 Vokietijos valstybės ir 4 laisvieji miestai (Bremenas, Liubekas, Frankfurtas ir Hamburgas). Vienos kongresas įtvirtino Vokietijos susiskaldymą ir Austrijos dominavimą Vokietijos Sąjungoje.

1815 m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, kuris įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausia kongreso metu laimėjo Austrijos imperija, Rusija ir Prūsija. Austrija susigrąžino beveik visas prarastas valdas, jai atiteko turtingiausios Italijos sritys - Lombardija ir Venecija. Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuonias valstybes ir jose faktiškai šeimininkavo austrai. Jos įtaka išaugo ir Vokietijoje. Rusija gavo Varšuvos kunigaikštystės dalį, kuri buvo pavadinta Lenkijos karalyste. Taip pat kongresas patvirtino Rusijos teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją. Prūsija gavo ekonomiškai išsivysčiusią Saksonijos dalį ir mažą Varšuvos kunigaikštystės dalį su Poznanės miestu. Jungtinei Karalystei atiteko Napoleono užgrobtos Olandijos kolonijos (Kapo kolonija, Ceilono sala) ir kai kurios Ispanijos ir Portugalijos žemės. Švedijai buvo perduota Norvegija, Nyderlandams atiteko Olandija. Taigi sąjungininkai restauravo ikirevoliucines santvarkas. Dinastinė valdžia buvo atkurta Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje bei Neapolyje. Siekta užtikrinti taiką.

1815 m. rugsėjį Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Aktas tvirtino, jeigu kas nors mėgins pažeisti susidariusią tvarką, monarchai vieni kitiems skirs pagalbą ir paramą. Vėliau prie šio susitarimo prisijungė ir kiti Europos valstybių valdovai. Anglijos parlamentas šios sąjungos nepatvirtino. „Šventosios Sąjungos“ atstovai galėjo ginklu kištis į kitų Sąjungos valstybių reikalus.

Pagrindiniai dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

VienosKongresas2.jpg
  1. Artūras Velingtonas (Anglija)
  2. Joaquim Lobo da Silveira (Portugalija)
  3. Antonio Saldanha da Gama (Portugalija)
  4. Karlas Lovenhielmas (Švedija)
  5. Žanas Luisas Paulas Francua (Prancūzija)
  6. Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas (Austrija)
  7. Andrė Dupinas (Prancūzija)
  8. Karlas Neselrodas (Rusija)
  9. Pedro de Sousa Holsteinas (Portugalija)
  10. Robertas Stevartas (Anglija)
  11. Emmerichas Josefas (Prancūzija)
  12. Ignas Heinrichas von Vesenbergas (Reino konfederacija)
  13. Andrėjus Razumovskis (Rusija)
  14. Čarlis Veinas (Anglija)
  15. Pedro Gomezas Labradoras (Ispanija)
  16. Ričardas Trenchas (Anglija)
  17. Raštininkas Vakenas
  18. Friedrichas von Gentzas (Kongreso sekretorius)
  19. Wilhelmas von Humboldtas (Prūsija)
  20. Viljamas Šavas (Anglija)
  21. Karlas Augustas von Hardenbergas (Prūsija)
  22. Šarlis Morisas Taleiranas (Prancūzija)
  23. Gustavas Ernstas von Stackelbergas (Rusija)
  24. Heiligerio Romischero Kaisero portretas (Austrija)
  25. Venzelas Antanas Kaunitzas (Austrija)

Kongreso rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Europa po Vienos kongreso.

Kongreso metu turėta sukurti naujos Europos vaizdą. Kongreso rezultatai:

Vienos kongreso padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vienos kongreso nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos. 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai – nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės.

Kongreso metu neatsižvelgta į mažų tautų norus ir interesus didžiųjų valstybių atžvilgiu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]