Steponas Kairys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Steponas Kairys
KairysStep.jpg
Gimė: 1879 m. sausio 3 d.
Rusija Užunvėžiai, Kurklių valsčius, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1964 m. gruodžio 16 d. (85 metai)
Brukline, Niujorke; 1996 m. liepos 19 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse
Sutuoktinis(-ė): Aloiza Paškievič
Ona Leonaitė-Kairienė
Veikla: Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius
Partija: Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater: Peterburgo technologijos institutas
Žinomas už: Vasario 16 d. akto signataras
Commons-logo.svg Vikiteka: Steponas KairysVikiteka

Steponas Kairys (tikroji pavardė Tumasonis, JAV – J. Kaminskas. Slapyvardžiai: Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kt. 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžiai, Kurklių valsčius, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija – 1964 m. gruodžio 16 d. Bruklinas, Niujorkas; 1996 m. liepos 19 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

18861887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 18891894 m. Palangos progimnazijoje, baigė ją su pagyrimu. 1894 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. 1894–1896 m. gyveno Julijono Šalkauskio šeimoje, buvo jo sūnų Stasio ir Kazio repetitorium.

1897 m. vienas iš moksleivių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, hektografu padaugino 40 psl. Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos. 1897 m. rugpjūčio 20 d., už dalyvavimą moksleivių maište prieš priverstinį provoslavų pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą, pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, bet, Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus to pedagogų tarybos nutarimo, po metų priimtas atgal ir 1898 m. gimnaziją baigė.

1898 m. įstojo į Peterburgo technologijos institutą, bet 1899 m., kaip vienas iš studentiškos demonstracijos organizatorių, buvo pašalintas. 1899 m. vėl į jį buvo priimtas.

Nuo 1900 m. Lietuvių socialdemokratų partijos narys Vilniuje. 1901 m. išrinktas LSDP CK nariu, liko juo iki 1944 m. 1901 m. parengė medžiagą „Darbininkų Balso“ pirmajam numeriui. 19031907 m. parašė daugumą LSDP atsišaukimų. 1904 m. su Andrium Domaševičium parašė LSDP CK manifestą, kuriame išdėstė LSDP siekį kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. 1904–1907 m. institute nesimokė, nes dirbo LSDP, be to, 19051906 m. buvo uždaryti visi universitetai.

1905 m. VI LSDP suvažiavime jo iniciatyva partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija. 1904–1908 m. parašė ir keletą prozos kūrinių. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Lietuvių suvažiavimo Vilniuje sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku. 1906 m. laikraščio „Echo“ redaktorius. 1906 m. išleido pirmąsias publikacijas lietuvių kalba apie Japoniją, kuriose glaustai, remdamasis šaltiniais, aprašė tuometės Japonijos socialinę sistemą, Konstituciją, dėl to yra neretai tituluojamas pirmuoju Lietuvos japonologu.[1]

1907 m. dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose, 1907 m. paskirtas LSDP frakcijos, kurioje buvo Pranas Gudavičius, Povilas Kumelis, Antanas Kupstas, Antanas Povylius ir Vladas Stašinskas, sekretoriumi, tvarkė visą frakcijos korespondenciją, rašė kalbas. Dirbo juo iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 17 d. 1907 m. dalyvavo RSDDP III suvažiavime Londone, 1907 m. rugpjūčio mėn. – LSDP suvažiavime Krokuvoje, kur buvo sutarta dėl PPS Lietuvoje ir LSDP susijungimo.

1908 m. su pagyrimu baigė Peterburgo technologijos institutą, po to dirbo inžinieriumi Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos-Bugulmos geležinkelyje,[2] dvejus metus – Melekese, po to – Kursko gubernijoje. 19121916 m. Vilniuje dirbo savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, 1914–1916 m. – skyriaus vyr. inžinierius, parengė projektą ir vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje.

1912 m. vedė gudų rašytoją Aloyzą Paškievič (Ciotką) (g. 1876 m. liepos 15 d. Peščinoje, Lydos apskrityje, mirė nuo šiltinės 1916 m. vasario 17 d. Vilniuje).

1915 m. kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Jonu Basanavičiumi, Petru Klimu ir J. Stankevičiumi įkūrė Lietuvos reikalų gynimo grupę. 1916 m. dėl konfliktų su vokiečių pareigūnais iš darbo savivaldybėje pasitraukė ir atsidėjo vien partiniam darbui.

1916 m. birželio 10 d. pasirašė du memorandumus generolui Liudendorfui apie lietuvių tautinės minties plėtojimą ir apie lietuvių siekius. 1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. dalyvavo Rusijos pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, kur buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. 1917 m. rugpjūčio 18–22 d. Vilniaus konferencijos organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku.

1917 m. spalio 2–10 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne, grįždamas iš Šveicarijos, Berlyne lankėsi Reichstage, o 1917 m. gruodžio 1 d. su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų. Todėl, kai Lietuvos Taryboje iškilo vokiečių brukamų konvencijų klausimas, su Mykolu Biržiška, Stanislovu Narutavičium ir Jonu Vileišiu, gindami Lietuvos nepriklausomybės siekį, pasitraukė iš Tarybos. Tarybai atsisakius 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiams duotų pažadų, visi grįžo į Tarybą ir pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. nutarė Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, S. Kairys iš jos visiškai pasitraukė.

1918 m. pabaigoje steigė savivaldybes Utenos apskrityje, buvo išrinktas apskrities tarybos pirmininku, apskritį užėmus rusams, pasitraukė į Kauną.

Ketvirtasis ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Justinas Zubrickas, Juozas Paknys, Mykolas Sleževičius, Antanas Merkys, Steponas Kairys, Jonas Vileišis. Stovi, iš kairės: Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Ministrų kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius.

1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d. IV Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete tiekimo ir maitinimo ministras. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Utenos) rinkimų apygardoje. Opozicinės LSDP frakcijos lyderis. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo, 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo, 1926 m. birželio 2 d. – 1927 m. balandžio 12 d. Trečiojo Seimo atstovas. [3]1926 m. gegužės – gruodžio mėn. Seimo vicepirmininkas. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu suimtas, laikytas Generaliniame štabe, kur, balsuojant dėl Mykolo Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimo, vienintelis balsavo prieš.

Nuo 1922 m. Socialistinio darbininkų internacionalo Vykdomojo komiteto narys. 1923 m. gegužės 21–25 d. dalyvavo socialistinių partijų kongrese Hamburge, kur atsikūrė Darbininkų Internacionalas. LSDP tapo šios organizacijos nare. 1930 m. dalyvavo SI kongrese Vienoje. 1931 m. su Antanu Žvironu parengė naują LSDP programą, kurią už pagrindą priėmė XIII suvažiavimas.

1917–1919 m. „Darbo balso“, 1919–1928 m. „Socialdemokrato“ redaktorius. Raulo Kemeklio slapyvardžiu išleido politinius feljetonus „Pasakos“ 1920 m. „Vyrai, sukiaulinkime Lietuvą! ir kitos apysakos“ 1927 m. [4] 1929 m. už straipsnius, išspausdintus „Socialdemokrate“ jo redaktorius S. Kairys buvo nubaustas dviem savaitėm kalėjimo. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės akto autorius ir signataras sutiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1929 m. „Darbo balso“ redaktorius. 1923 m. spalio 17 d. susituokė su Ona Leonaite.

Paminklas Steponui Kairiui Kaune

1923–1938 m. Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas. Pusmetį dirbo Davydo Grovės firmoje Berlyne. Parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, kaip išvengti užsienio paskolų ir koncesijų, nuostolingų gyventojams. Buvo parengęs projektus ir Šančiams bei Žaliakalniui. Be to, paruošė vandentiekio ir kanalizacijos projektą Šiauliams, buvo ekspertas rengiant projektus Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

1942 m. su žmona Ona Kairiene glaudė žydų mergaitę iš Vilniaus geto, vienuolikmetę Anusę Keilsonaitę. Mergaitė buvo slapta išgabenta iš geto 1942 m. sausį ir pas Kairius gyveno apie metus. Kadangi mokyklos lankyti negalėjo, mergaitė buvo mokoma namuose. Kadangi Steponas Kairys buvo įsitraukęs į pogrindinę veiklą, 1942 m. pabaigoje nuspręsta, kad Anusei gyventi pas Kairius nėra saugu. Panaudojus suklastotą gimimo liudijimą, Anusei buvo surasta šeima, kur ji kelis mėnesius dirbo kaip tarnaitė, nuslepiant jos žydiškas šaknis.[5] Dėl šios veiklos Steponui Kairiui ir jo žmonai Onai po mirties, 2005 metais, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių titulas.

1923–1943 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, nuo 1939 m. profesorius, 1941–1943 m. universiteto Technikos fakulteto dekanas, 1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą suteiktas VDU garbės daktaro vardas.

1943 m. kovo 15 d. – 1945 m. VLIK’o pirmininkas. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas kalintas su kitais Vytauto Didžiojo universiteto senato nariais už draudimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą, tačiau išvežimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvengė.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje, 1945 m. kartu su kitų Baltijos šalių socialdemokratais parengė pirmąjį memorandumą Vakarų vyriausybėms. 1945 m. Vokietijoje įkūrė LSDP Užsienio delegatūrą.

Nuo 1948 m. gyveno JAV. Parašė politikos, literatūros darbų, straipsnių, brošiūrų.1949 m. Paryžiuje įsikūrus Vidurio ir Rytų Europos socialdemokratų unijai, išrinktas jos vicepirmininku. 1951 m. liepą dalyvavo Socialistų Internacionalo steigiamajame kongrese Frankfurte prie Maino. 1954 m. vasario mėn. Europos socialistų konferencijoje Briuselyje LSDP atstovas Juozas Vilčinskas perskaitė S. Kairio laišką, kuriame buvo išdėstyti LSDP pageidavimai nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į TSRS, laikyti tai smurto aktu.

1955 m. liepos mėn. JAV organizavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos socialdemokratų konferenciją. 1957 m. spalio 13 d. laiške J. Vilčinskui išreiškė viltį, kad Lietuvoje pabus opozicinė mintis, todėl nereiktų vengti kontaktų su Lietuvos žmonėmis.[6]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Japonija seniau ir dabar, 1906 m.
  • Japonų konstitucija, 1906 m.
  • Kaip japonai gyvena dabar, 1906 m., Dėdės slapyvardžiu[7]
  • Miesto kanalizacija, 1939 m.
  • Lietuva budo, Čikaga, 1957 m.
  • Tau, Lietuva, Čikaga, 1964 m.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gediminas Ilgūnas. Steponas Kairys. – V.: Vaga, 2002. – 454, [1] p., [32] iliustr. lap. – ISBN 5-415-01664-3
  • Kairys Steponas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 26.
  • Kairys Steponas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1957, t. 10, p. 252–254.
  • Ilgūnas G., Steponas Kairys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 179–182
  • Ilgūnas G., Steponas Kairys, Lietuvos Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 304–307.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [http://asianstudies.lt/wp-content/uploads/2012/03/6-Railiene_Rytu-azijos.pdf Pirmosios žinios apie Japoniją lietuviškoje spaudoje. Stepono Kairio trilogija (1906 m.)]
  2. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 75 p. ISBN 5-89942-585-7.
  3. Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
  4. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 201 psl.
  5. The Righteous Among The Nations
  6. Juozas Vilčinskas. Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. London, 1985 m., p 327.
  7. Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]