Druskininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Druskininkai
   Coat of arms of Druskininkai (Lithuania).svg      Flag of Druskininkai.png   
Druskonis.jpg

Druskininkai
54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)Koordinatės: 54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Alytaus apskritis Alytaus apskritis
Savivaldybė: Druskininkų savivaldybė
Gyventojų (2011): 14 764
Plotas: 24 km²
Tankumas (2011): 615 žm./km²
Altitudė: 110 m
Pašto kodas: LT-66001
Commons-logo.svg Vikiteka: DruskininkaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
( kirčiuotė)
Vardininkas: Drùski­nin­kai
Kilmininkas: Drùski­nin­kų
Naudininkas: Drùski­nin­kams
Galininkas: Drùski­nin­kus
Įnagininkas: Drùski­nin­kais
Vietininkas: Drùski­nin­kuose
  • rus. Друскеники

Druskininkai – miestas-kurortas pačiuose Lietuvos pietuose, Dzūkijoje, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Druskininkai yra seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias, visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

Mieste yra 3 šventyklos, miesto kapinės, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 m. atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške. 2015 m. virš Nemuno įrengtas Lynų kelias.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys

Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvo jotvingių genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidlė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą. 1308 m. ši tvirtovė Vokiečių ordino buvo užimta ir sugriauta.

Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. 1702 m. kovo 24 d. šalia gyvenvietės įvyko Druskininkų mūšis tarp švedų ir ATR kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius). Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius I. Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet. Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.

1850 m. kurorte poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1861 m. Druskininkuose buvo 9 mineralinio vandens šaltiniai, o 1884 m. - jau 16.

1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. Druskininkų geležinkelio stotis buvo 19 km nuo kurorto centro. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1895 m. pastatyta Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė bei Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Čia vasarojo Vilniaus, Varšuvos ir Maskvos vidurinioji klasė.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Tarpukaryje Druskininkai priklausė Lenkijai (19201939 m.). Kurortą populiarino Juzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Miestas priklausė Balstogės vaivadijos, Gardino apskričiai. 1934 m. pastačius geležinkelio jungtį su Porėčės stotimi (dab. Baltarusija), palengvėjo susisiekimas su Druskininkais geležinkeliu. 1937 m. čia poilsiavo 11 047 žmonės.

1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prie Balstogės srities. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nuo 1951 m. miestas pradėjo sparčiai plėstis, čia pradėtos statyti naujos gydyklos ir sanatorijos. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). Poilsiautojų skaičius sovietiniais laikais siekė 400 000 per metus.

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ženkliai sumažėjo turistų ir poilsiautojų skaičius, o tai padarė labai neigiamą poveikį Druskininkų ekonomikai. 2001 m. nedarbo lygis Druskininkuose pasiekė 29 proc. Per pastarąjį dešimtmetį kurortas atsigavo. Buvo pastatyti nauji ir renovuoti anksčiau statyti poilsio namai ir sanatorijos. 2006 m. gruodžio 26 d. druskininkuose buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje vandens parkas.

XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas. [1]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė  ?  ? Gardino gubernija
1919 m. Druskininkų valsčiaus centras Alytaus apskritis
19201939 m. Gardino apskritis Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis Pariečės rajonas Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis-rugpjūtis Gardino sritis (Baltarusija)
19411944 m. Balstogės sritis (Trečiasis Reichas)
19441946 m. Alytaus apskritis
1946–1950 m. apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras Varėnos apskritis
1950–1952 m. rajoninio pavaldumo miestas Druskininkų rajono centras Vilniaus sritis
1952–1953 m. srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1953–1955 m. respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1955–1995 m. respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m. Druskininkų miesto savivaldybė Alytaus apskritis
nuo 1999 m. Druskininkų savivaldybės centras


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

Įžymybės[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkuose trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo ir poilsio centrai[taisyti | redaguoti kodą]

Vandens parkas

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

  • Sanatorijos:
    • „Belorus (Baltarusija)“
    • „Dainava“
    • „Draugystė“
    • „Eglė“
    • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras)
  • Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas)
  • „Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.)
  • Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.)
  • Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje
  • 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas)
  • 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas.
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidaryta Kalnų slidinėjimo meistriškumo ir snieglenčių sporto mokykla „DruSkiSchool“

Architektūra ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

„Girios aido“ muziejus
Vila „Maurė“
„Ratnyčėlė“
V. K. Jonyno galerija
Alėja
Pušyno parkas
Miesto pramogų aikštė
Iškylautojų garlaivis Nemune
Druskonio ežeras
Senoji Rotonda
  • Vilos:
    • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
    • „Omega“ (Maironio g. 16)
    • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
    • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
    • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)
    • Linksma vila (M. K. Čiurlionio g. 59)
  • Parkai:
    • A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas
    • Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje

Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1891 m. ir 2011 m.
1891 m. 1897 m.sur. 1939 m. 1941 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1974 m.
1 070 1 300 1 500 2 100 5 765 8 315 13 400
1976 m.[3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur. -
14 200 12 464 18 943 18 233 16 107 14 764 -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 14 764 žmonės:[4]

2001 m. gyveno 18 233 žmonės:[5]

1921 m. gyveno 989 žmonės:[6]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • 18771889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai.
  • Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija.
  • Karolis Dineika (1898–1980) – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas.

Garbės piliečiai[taisyti | redaguoti kodą]

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlės tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų.

Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po eglėmis gyvena mangutai, Dzūkijos miškuose sutinkami vilkai, lūšys, šernai, stirnos. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Druskininkų miškai vilioja grybautojus ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Golfas[taisyti | redaguoti kodą]

Vilkės golfo aikštynas [1]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 350 psl.
  • Druskininkų raidos chronologija (sud. Vytautas Valentukevičius). – Druskininkai: Vija, 2004. – 272 p.: iliustr. – ISBN 9986-25-023-4
  • Druskininkai: miestas ir apylinkės. – Kaunas: Adaksita, 2005. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9955-631-07-4
  • Druskininkai skaičiais. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2005. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-588-94-2
  • Rezistencijos ir tremties muziejus Druskininkuose – 10 metų (sud. Gintautas Kazlauskas). – Druskininkai: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-185-3
  • Druskininkai: albumas / Valdas Gilius. – Druskininkai: Sofartas, 2006. – 200 p.: iliustr. – ISBN 9986-9297-3-3
  • Druskininkų kraštas: atsiminimai (sud. Alfreda Pigagienė). – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. – 250 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-037-3

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]