Druskininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Druskininkai
   Coat of arms of Druskininkai (Lithuania).svg      Flag of Druskininkai.png   
Druskonis.jpg

Druskininkai
54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)Koordinatės: 54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Alytaus apskritis Alytaus apskritis
Savivaldybė: Druskininkų savivaldybė
Gyventojų (2015): 13 568
Plotas: 24 km²
Tankumas (2015): 565 žm./km²
Altitudė: 110 m
Pašto kodas: LT-66001
Commons-logo.svg Vikiteka: DruskininkaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Drùski­nin­kai
Kilmininkas: Drùski­nin­kų
Naudininkas: Drùski­nin­kams
Galininkas: Drùski­nin­kus
Įnagininkas: Drùski­nin­kais
Vietininkas: Drùski­nin­kuose
  • rus. Друскеники

Druskininkai – miestas-kurortas pačiuose Lietuvos pietuose, Dzūkijoje, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Druskininkai yra seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias, visus metus veikiantis Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

Mieste yra 3 šventyklos, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 m. atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške. 2015 m. virš Nemuno įrengtas Lynų kelias.

Geografija ir gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geografinė padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskonio ežeras
Iškylautojų garlaivis Nemune
Pušyno parkas

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, Dzūkijos regione, dešiniajame Nemuno upės krante, tarp miškų, ežerų ir moreninių kalvų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – Sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlės tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, „Žilvino“ takas.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkų šiluose yra žemyninių kopų, apaugusių pušynais. Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po eglėmis gyvena mangutai, Dzūkijos miškuose sutinkami vilkai, lūšys, šernai, stirnos. Stambiausias pušynų žvėris – briedis.

Parkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste yra keletas parkų. Tarp jų gausiausiai lankomi yra K.Dineikos Sveikatingumo parkas, A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas, Gydyklų parkas.

Miesto dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys

Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose yra Druskininkų senovės gyvenvietė. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvo jotvingių genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidelė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą.[1] 1311 m. Vokiečių Ordino didysis magistras Henrikas Plecke šią tvirtovę užėmė ir sugriovė.[2]

Druskininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1636 m.[3] 1702 m. kovo 24 d. šalia gyvenvietės įvyko Druskininkų mūšis tarp švedų ir ATR kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. XVIII a. Druskininkai tebuvo nedidelis kaimas Pervalko seniūnijoje su 5 valstiečių sodybomis.[4]

Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius, Surmetis).[5] Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius. 1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.[1]

Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Gardino gubernatoriaus Bobiatinskio skatinamas 1830 m. VU profesorius I. Fonbergas ištyrė Druskininkų šaltinių vandenį, o 1835 m. šiuos tyrimus paskelbė[2] ir pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. gruodžio 31 d. imperatoriaus įsaku Druskininkai pripažinti mineralinių šaltinių kurortu,[6] patvirtintas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla, vėliau išplėsta iki 50 vonių.[7] 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.[8] 1844-1852 m. pastatyta bažnyčia.[9] Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.

1850 m. kurorte poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1861 m. Druskininkuose buvo 9 mineralinio vandens šaltiniai, o 1884 m. - jau 16. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. Artimiausia Druskininkams geležinkelio stotis (Pariečė) buvo 19 km nuo kurorto centro. Ją buvo galima pasiekti vieškeliu.

Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė

1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. caro valdžia pardavė Druskininkus pulkininkui K. Štrandmanui (Strantmann).[10] 1876 m. iš jo kurortą nupirko trijų asmenų bendrovė.[11] 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1895 m. pastatyta Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė bei Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Čia vasarojo Vilniaus, Varšuvos ir Maskvos vidurinė klasė. Pagal lankomumą Druskininkai Rusijos imperijoje tapo treti po Kaukazo ir Krymo.[12] XX a. pradžioje Druskininkuose atsirado telefono ryšys, elektra.[13]

1909 m. Druskininkuose lankėsi 5000 svečių[14], o Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse 1913 m. - 18 600 poilsiautojų.[15] Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena ir smarkiai nukentėjo. Pusė miestelio buvo sugriauta, sudegė 2/3 miško.[16] Druskininkai tapo karo arena ir vykstant Lenkijos-sovietų karui. Nemuno mūšio metu bandydami užeiti sovietų kariuomenei į užnugarį lenkai puolė Seinus, kuriuose tuo metu buvo lietuvių kariuomenė, tuomet toliau link Druskininkų, kur užėmė lietuvių kariuomenės ginamą strateginės reikšmės medinį tiltą per Nemuną ir judėjo toliau link Varanavo ir Lydos. Tiltą Druskininkuose lenkams pavyko užimti tik po 11 nesėkmingų bandymų, į nelaisvę pateko 80 lietuvių karių[17]

Tarpukaryje Druskininkai priklausė Lenkijai (19201939 m.). Pirmas pokarinis kurortinis sezonas oficialiai pradėtas jau 1923 m., tačiau iki 1930 m. kurortas vystėsi silpnai.[18] 1930 m. Druskininkus ėmė valdyti Bank Gospodarstwa Krajowego, 1931 m. jį nupirko Lenkijos iždas.[19] Kurortą populiarino Juzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Miestas priklausė Balstogės vaivadijos, Gardino apskričiai. 1934 m. pastačius geležinkelio jungtį su Pariečės stotimi (dab. Baltarusija), palengvėjo susisiekimas su Druskininkais geležinkeliu. 1937 m. čia poilsiavo 11 047 žmonės.

1939 m. rugsėjo mėn. Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo Druskininkus. Miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. Po to, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai buvo prijungti prie Lietuvos TSR. Per trumpą priklausymo Baltarusijai laikotarpį miestelis buvo išplėštas, į Baltarusiją išvežti brangūs baldai, suimta ir ištremta nemažai žmonių.[20] 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prie Balstogės srities. 1941 m. birželio 23 d. miestelyje susikūrė lietuvių partizanų būrys, sudaryta lietuvių administracija, iki liepos 12 d. veikė lietuvių policija.[21] 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nuo 1951 m. miestas pradėjo sparčiai plėstis, čia pradėtos statyti naujos gydyklos ir sanatorijos. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). Poilsiautojų skaičius sovietiniais laikais siekė 400 000 per metus.

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas. [22]

Po Sovietų Sąjungos žlugimo ženkliai sumažėjo turistų ir poilsiautojų skaičius, o tai padarė labai neigiamą poveikį Druskininkų ekonomikai. 2001 m. nedarbo lygis Druskininkuose pasiekė 29 proc. Per pastarąjį dešimtmetį kurortas atsigavo. Buvo pastatyti nauji ir renovuoti anksčiau statyti poilsio namai ir sanatorijos. 2006 m. gruodžio 26 d. Druskininkuose buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje vandens parkas. 2011 m. baigta statyti Druskininkų sniego arena (Snow Arena) tapo dar vienu turistų traukos centru.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė  ?  ? Gardino gubernija
1919 m. Druskininkų valsčiaus centras Alytaus apskritis
19201939 m. Gardino apskritis Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis Pariečės rajonas Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis-rugpjūtis Gardino sritis (Baltarusija)
19411944 m. Balstogės sritis (Trečiasis Reichas)
19441946 m. Alytaus apskritis
1946–1950 m. apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras Varėnos apskritis
1950–1952 m. rajoninio pavaldumo miestas Druskininkų rajono centras Vilniaus sritis
1952–1953 m. srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1953–1955 m. respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1955–1995 m. respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m. Druskininkų miesto savivaldybė Alytaus apskritis
nuo 1999 m. Druskininkų savivaldybės centras


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senoji Rotonda
Vandens parkas

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkuose kasmet išpilstoma 32,8 mln. litrų mineralinio vandens, gaminami juvelyriniai dirbiniai, yra nedidelės apimties maisto pramonė, gamyba.[23]

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto ekonomikos svarbiausią dalį sudaro su turizmu ir sveikatinimo paslaugomis susijusi veikla. Mieste išvystyta pramogų ir sporto infrastruktūra. Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Druskininkuose trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo ir poilsio centrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

  • Sanatorijos:
    • „Belorus (Baltarusija)“
    • „Dainava“
    • „Draugystė“
    • „Eglė“
    • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras)
  • Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas)
  • „Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.)
  • Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.)
  • Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje
  • 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas)
  • 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas.
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidaryta Kalnų slidinėjimo meistriškumo ir snieglenčių sporto mokykla „DruSkiSchool“

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkus galima pasiekti autobusu. Iš miesto autobusų stoties kursuoja autobusai į Lietuvos miestus (Vilnių, Kauną, Alytų, Palangą, Uteną ir kt.), taip pat kaimynines šalis (Baltarusiją, Lenkiją). XX a. Druskininkus taip pat buvo galima pasiekti geležinkeliu, čia buvo galutinė Vilniaus-Gardino geležinkelio atšakos nuo Poriečės stotis. XX a, paskutiniame dešimtmetyje Druskininkų geležinkelio stotis buvo uždaryta, kurį laiką dar buvo vykdomi krovinių pervežimai, tačiau ir jie buvo nutraukti, o atšakos bėgiai išardyti.

Druskininkuose yra oro uostas, tačiau reguliarūs keleivių pervežimai per jį nevyksta.[24]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1878 m. ir 2015 m.
1878 m.[25] 1891 m. 1897 m.sur. 1909 m.[26] 1939 m. 1941 m. 1959 m.sur.
417 1 070 1 280 2 746 1 500 2 100 5 765
1970 m.sur. 1974 m. 1976 m.[27] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m.
8 315 13 400 14 200 12 464 18 943 18 233 16 107
2011 m.sur. 2015 m. - - - - -
14 764 13 568 - - - - -


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 14 764 žmonės:[28]

2001 m. gyveno 18 233 žmonės:[29]

1921 m. gyveno 989 žmonės:[30]

Švietimas ir mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryto gimnazija

Aukštajį mokslą studijuoti galima Kauno kolegijos Verslo vadybos fakulteto Druskininkų skyriuje.[31]

Kultūra ir menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Girios aido“ muziejus
Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus ekspozicija

Kultūriniai renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis. Taip pat kasmet vyksta tarptautinis menų festivalis "Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu". 1985 m. pradėtas rengti kasmetinis poezijos renginys "Druskininkų poezijos ruduo" sutraukia autorius iš įvairių pasaulio šalių. Reguliarūs kultūriniai renginiai vyksta M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje.

Muziejai ir galerijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miško muziejus „Girios aidas“, įkurtas 1972 m. A. Valavičiaus. Jis yra Druskininkų miškų urėdijos aplinkos informacijos centras.

1996 m. įkurtas visuomeniniais pagrindais veikiantis Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus.[32] Jame eksponuojami dokumentai, nuotraukos, kiti muziejiniai eksponatai susiję su Druskininkų apylinkių partizanine kova, pasipriešinimu sovietų valdžiai, sovietų represijomis ir tremtimi.

Kiti muziejai:

„Ratnyčėlė“

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vila „Maurė“
  • Vilos:
    • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
    • „Omega“ (Maironio g. 16)
    • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
    • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
    • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)
    • Linksma vila (M. K. Čiurlionio g. 59)

Maldos namai ir kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 18771889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai.
  • Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija.
  • Karolis Dineika (1898–1980) – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas.

Garbės piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 350 psl.
  • Druskininkų raidos chronologija (sud. Vytautas Valentukevičius). – Druskininkai: Vija, 2004. – 272 p.: iliustr. – ISBN 9986-25-023-4
  • Druskininkai: miestas ir apylinkės. – Kaunas: Adaksita, 2005. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9955-631-07-4
  • Druskininkai skaičiais. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2005. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-588-94-2
  • Rezistencijos ir tremties muziejus Druskininkuose – 10 metų (sud. Gintautas Kazlauskas). – Druskininkai: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-185-3

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Druskininkų savivaldybės puslapis - Istorija
  2. 2,0 2,1 Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.36.
  3. info.druskininkai.lt - istorijos faktai
  4. http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/
  5. http://kultura.lrytas.lt/istorija/druskininku-220-metu-istorijos-rata-suko-iskilios-asmenybes.htm
  6. T.Bairašauskaitė, Z. Medišauskienė, R.Miknys Lietuvos istorija VIII t. I dalis.- Vilnius: Baltos lankos, 2011. P.74.
  7. https://www.druskininkai.lt/go.php/lit/Savivaldybe
  8. http://www.hermis.lt/druskininkai/istorija/
  9. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.37.
  10. http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=3
  11. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.37.
  12. http://kultura.lrytas.lt/istorija/druskininku-220-metu-istorijos-rata-suko-iskilios-asmenybes.htm
  13. http://www.druskininkumuziejus.lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=3
  14. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.
  15. http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=4
  16. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.
  17. Lech Wyszczelski, "Polish-Russian War of 1919-1920", tom.2, Bellona, ​​Warsaw 2010, P.517
  18. https://www.druskininkai.lt/go.php/lit/Savivaldybe
  19. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.
  20. http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=5
  21. http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=6
  22. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=3339
  23. https://www.druskininkai.lt/go.php/Statistika499182
  24. Alytaus regiono 2014-2020 m. plėtros planas. P.9
  25. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.
  26. Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.
  27. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Druskininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 459 psl.
  28. 2011 m. surašymo duomenys
  29. 2001 m. surašymo duomenys
  30. 1921 m. surašymo duomenys (lenk.)
  31. http://www.esinvesticijos.lt/uploads/documents/docs/1637_9ffaf108c08fdda4fad554d01944d596.pdf
  32. http://www.muziejai.lt/Muziejus.lt.asp?Db_kodas=2623&meniu=0
  33. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/ricardo-malinausko-pavaldiniu-nugriautos-skulpturos-vietoje-druskininkuose-isdygusia-pasaga-menininkai-jau-spejo-pakrikstyti-mero-gedos-vartais-56-340114
  34. http://www.zybartuva.lt/index.php?cat_id=65&lang=lt
  35. http://www.druskininkai.lt/go.php/Tarptautinis%20bendradarbiavimas889