Pelkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Čepkelių raistas
Pelkė Vokietijoje
Tamsiai raudonas Paviršulio tyrelio vanduo byloja apie balinę geležį

Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines ir žemapelkes.

Pelkės iš drėgmės pertekliaus[taisyti | redaguoti kodą]

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.

Pelkėdara[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.

Pelkių augalai[taisyti | redaguoti kodą]

Pelkių augalai – durpojai – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes jie prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas yra blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapelius, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūrų skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. Apie šimtą metų pelkėje auganti paprastoji pušis gali būti 1-4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. Pumila), visai neturi kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1-3 m aukščio išauganti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii), savo išvaizda primenanti eglutę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1-6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8-15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose, pelkinių ežerų pakrantėse.

Pelkių tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotronines, arba tarpines, oligotronines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių durpojai: juodalksniai (Alnus glutonisa), karklai (Salix spp.), viksvos (Carex spp.), švyliai (Eriophorum latifolium, E. angustifolium), asiūkliai (Equisetum spp.), pupalaiškiai (Menyanthes trifoliata), dauguma žaliųjų samanų, kai kurios kiminų rūšys. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga žemaūgės pušaitės, krūmokšniai – balžuvos (Andromeda plifolia), viržiai (Calluna vulgaris), varnauogės (Empetrum nigrum), tekšės (Rubus chamaemorus), gailiai (Ledum palustre), durpyniniai bereiniai (Chamaedaphne calyculata), spanguolės (Oxycoccus palustris), žoliniai augalai – kupstiniai švyliai (Eriohorum vaginatum), kupstinės kūlingės (Trichophorum caespitosum), baltosios saidros (Rhynchospora alba) ir svarbiausi aukštapelkės durpojai – kiminai (Sphagnum megellanicum, S. rubelum, S. fuscum, S. balticum . angustifolium). Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemaplekės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Būdingi augalai: plaukuotieji ir liekniniai beržai (Betula pubescens, Betula humilis), karklai (Salix aurita, S. rosmarinifolia, S. myrtilloides, S. lapponum), viksvos (Carex lasiocarpa, C. Diandra), mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Kai kurių rūšių durpojai, pvz., liūnsargė (Scheuchzeria palustris), svyruoklinė viksva (Carex limosa), saidra (Rhynchospora alba), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60-70 proc. pelkių ploto), apie 22 proc. sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos perkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamojoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalnių daubas.

Žemapelkės[taisyti | redaguoti kodą]

Žemapelkės maitinamos ne tik krituliais, bet ir požeminiu vandeniu. Todėl augalams daugiau yra maistui tinkančių mineralinių medžiagų. Kadangi žemapelkių rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėgstančių rūgščią terpę. Taip pat išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis ne itin storas.

Aukštapelkės[taisyti | redaguoti kodą]

Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės. Didžiausios aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos, Naujienų pelkė.

Pelkių tyrimai ir eksploatavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgstanti Aukštumala. Jos augaliją ir sudarymą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos KamanųŠepetos pelkės. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė Rimvydas Kunskas, Algirdas Seibutis, Ilona Jukonienė ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.

Rankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.

Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėsi įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos tešalus. Nuo 1990 m. durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių.

Durpių pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

Pramoniniais laikomi didesni nei 100 ha durpynai, kurių vidutinis gylis didesnis negu 1 m. Tokių durpynų Lietuvoje 338, bendras plotas 174 tūkst. ha, durpių ištekliai juose apie 566 mln. tonų. Didžiausi yra Vilniaus, Trakų, Alytaus ir Varėnos rajonų durpynai. Apie 17 proc. durpių produkcijos suvartojama Lietuvoje, o 83 eksportuojama į kitas pasaulio valstybes.

Saugomi pelkynai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos pelkės[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²):

  1. Žuvinto palios – 68,5
  2. Čepkelių raistas – 58,6
  3. Didysis tyrulis – 47,2
  4. Baltosios Vokės pelkė – 40,1
  5. Praviršulio tyrelis – 36,4
  6. Amalvo palios – 34,1
  7. Rupkalvių pelkė – 34,1
  8. Naujienų pelkė – 31,6
  9. Aukštumala – 30,2
  10. Rėkyvos pelkė – 26,1

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuva. Šeimos eniklopedija, Šviesa, Kaunas, 2006 m.
  • Seibutis. A, Lietuvos pelkės. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958 m.


Commons-logo.svg Vikiteka: Pelkė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka