Klaipėdos jūrų uostas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Klaipėdos valstybinis jūrų uostas
Jūros vartai
Vyksta krovos darbai
Kranai

Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – neužšąlantis universalus giliavandenis jūrų uostas,[1][2] esantis Klaipėdos sąsiauryje. Per metus čia atplaukia apie 7000 laivų iš maždaug 50 šalių. Reguliariai kursuojančiais keleiviniais keltais galima nuvykti į Kylį, Karlshamną ir kitus miestus. [3]

Infrastruktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Uosto teritorija užima 538,7 ha, akvatorijos plotas – 877,2 ha, įplaukos kanalo gylis – 14,5 m. Visos krantinės sudaro 27,6 km, uoste esančių geležinkelio linijų bendras ilgis – 90 km.

Uoste įrengti dengti sandėliai (99 380 m²), atviros aikštelės (1 045 879 m²), šaldytuvai (66 000 t), skystų krovinių talpyklos (749 000 m3), birių krovinių sandėliai (933 700 t).

Priimami ir aptarnaujami laivai:

  • iki 330 m ilgio
  • ne didesne kaip 13,5 m grimzle
  • iki 100 000 dwt keliamosios galios sausakrūviai PANAMAX tipo
  • iki 160 000 dwt tanklaiviai (pakraunami iki apie 100 000 tonų, kad ne viršytų maksimalios leidžiamos grimzlės[4])

2014 m. 16,1 % krovos sudarė naftos produktai, 33,3 % – trąšos, pervežta 344 837 keleivių. 2014 m. uostas pasiekė savo konteinerių krovos rekordą – 450 428 TEU. 2011 m. Klaipėdos uostui buvo rekordiniai − perkrauta 36,59 mln. tonų krovinių. 2015 m. Klaipėdos uoste perkrauta 38,4 mln. tonų krovinių, t. y. 5,6 % daugiau nei 2014 m. (36,4 mln. t). 2015 m. surinkta 46,9 mln. eurų uosto rinkliavų (4,2 mln. eurų daugiau nei 2014 m.), iš žemės nuomos gauta 7,1 mln. eurų pajamų (apie 225 000 eurų daugiau nei 2014 m.). KVJUD skaičiavimais, su Klaipėdos uostu susijusios įmonės savivaldybių ir valstybės biudžetą per 2015 metus papildė daugiau nei 684 mln. eurų. Viena Klaipėdos uoste perkrauta krovinių tona į valstybės biudžetą sukuria 17,8 eurų pajamų.[5]

Įmonės, statyklos, terminalai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausios krovos bendrovės: „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, „Klaipėdos nafta“, „Bega“, „Klaipėdos Smeltė“. 96,11% Klaipėdos Smeltės (didžiausia pagal plotą) akcijų priklauso tarptautiniam uostų operatoriui Terminal Investment. [6]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XIII a. viduryje pastačius Klaipėdos pilį, šalia pilies veikė uostelis. Klaipėdos gyventojams 1475 m. suteikus Kulmo teisės privilegiją, gyventojai galėjo verstis jūrų prekyba ir statyti laivus, suteiktas oficialus komercinio uosto statusas.

Uosto infrastruktūra formavosi XVII–XVIII a., kai pradėtas žymėti laivakelis, statytos prieplaukos, 1745 m. pradėta gilinti akvatorija, sutvirtintos Danės žiotys, 1796 m. įžiebtas švyturys, 17841791 m. įrengtos balasto krantinės. XIX a. viduryje sąsiauris pagilintas iki 7 m gylio.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo nuosmukis. 1919 m. uostas pagal Versalio sutartį atiteko Antantės blokui, 1924 m. uosto valdymą perėmė Direktorija. XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje uostui teko apie 88,4 % viso Lietuvos eksporto ir apie 65 % importo. Lietuvos valstybei skiriant lėšų uostui, padidėjo laivybos apimtys (1924 m. į uostą įplaukė 694, 1938-aisiais – jau 1 544 laivai).[7] Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiams užėmus Klaipėdą, uosto veikla buvo sustabdyta, jis atstatytas tik po karo, o prieškarinis apyvartos lygis atstatytas tik po 15 metų.

1986 m. pradėjo veikti tarptautinis traukinių keltas Klaipėda–Mukranas su Pabaltijo geležinkelio formuojamais kroviniais naujai pastatytoje Draugystės geležinkelio stotyje.

2012 metais ekspertai teigė jog uosto apyvarta laikui bėgant turėtų didėti, todėl būtina didinti jo galimybes. Svarbiais trūkumais buvo nurodyti pernelyg siauras dviems laivams prasilenkti įplaukimo kanalas bei riboti geležinkelio pajėgumai. Kiekviena tuo metu uoste perkrauta tona krovinio Lietuvos įmonėms uždirbdavo apie 50 litų.[8]

2015 m. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pasirašė sutartį su Austrijos kompanija „Strabag“ dėl vidinio laivybos kanalo gilinimo 0,5 metru iki 15 m gylio.[9] Planuojama projekto vertė − 5,04 milijonai .

Švartavimosi ypatybės[taisyti | redaguoti kodą]

Klaipėdos uostas iš kitų išsiskiria apsauginių molų ir kitų hidrotechnikos statinių – krantinių, prieplaukų išdėstymu ir paskirtimi.[reikalingas šaltinis] Išskirtinį Klaipėdos uosto bruožą[reikalingas šaltinis] sudaro jūros vartų konstrukcija. Jame nėra avanuosto, nuo bangavimo apsaugotos jūrinės akvatorijos, kas būdinga daugeliui pasaulio uostų. Į Klaipėdos sąsiaurį arba uostą laivai įplaukia ir išplaukia pro tiesią liniją[reikalingas šaltinis], nutiestą šiaurės vakarų kryptimi. Tokia uosto konstrukcija nevisiškai apsaugo uosto akvatoriją nuo bangų įtakos. Štormo metu, gana stiprios bangos jaučiamos ties Danės upe (apie 5 km nuo jūros vartų).

Klaipėdos uostas yra vienas avaringiausių uostų pasaulyje.[reikalingas šaltinis] Jis nusėtas daugybe laivų skenduolių.[reikalingas šaltinis] Prišvartuoti laivą Klaipėdos uoste yra labai sudėtinga.[reikalingas šaltinis] Net didelę patirtį turintys kapitonai švartavimo darbus palieka locmanams.[reikalingas šaltinis] Per dieną švartavimosi principas gali pasikeisti 20 kartų.[reikalingas šaltinis] Tai lemia išskirtiniai[reikalingas šaltinis] Klaipėdos uosto fenomenai: trauklys, blaškeva ir vandensrūva.

  • Trauklys – tai žemo dažnio ilgaperiodės bangos, kurios trūkčioja laivą. Jų poveikio kartais neišlaiko net stipriausi laivus prie krantinės laikantys lynai. Lynai tokiu atveju trūksta, kaip plonyčiai siūleliai.
  • Blaškeva – tai netvarkingas, chaotiškas bangavimas, kai skirtingų krypčių bangų sandūroje ant didesnių bangų lipa mažesnės bangos, o ant šių dar mažesnės.
  • Vandensrūva – tai skirtingų krypčių vandens sluoksnių tiek vertikalioje, tiek horizontalioje padėtyje judėjimas.

Kartais vienu metu veikia visi trys fenomenai. Tokiu atveju laivą valdyti beveik neįmanoma.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Klaipėdos uostas (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. – 144 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-544-57-9

Klaipėdos jūrų uostas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 206 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka