Šengeno sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

██ Šengeno erdvės šalys

██ Šengeno sutartį pasirašiusios šalys, kuriose ji dar neįsigaliojo

██ Pareiškusios norą prisijungti prie Šengeno erdvės šalys

Tarp valstybių narių nėra pasienio kontrolės, tėra apie sienos kirtimą informuojantys kelio ženklai

Šengeno sutartis sukūrė Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Sutartį 1985 m. birželio 14 d. pasirašė penkios Europos Bendrijų šalys mažame Liuksemburgo vyndarių miestelyje Šengene, kuris yra netoli Liuksemburgo, Vokietijos ir Prancūzijos sienų sankirtos. Sutarties tikslas buvo palaipsniui panaikinti pasienio kontrolę tarp pasirašiusių šalių. Sutartis įsigaliojo 1995 m. kovo 26 d.

1990 sutartis buvo papildyta Šengeno konvencija, kuri numatė pasienio kontrolės atsisakymą tarp pasirašiusių šalių ir bendrą vizų politiką. Šengeno erdvė veikia kaip viena valstybė tarptautinių kelionių požiūriu, joje yra išorės sienų kontrolė atvykstantiems ir išvykstantiems iš Šengeno erdvės, o pasienio kontrolės tarp šią erdvę sudarančių šalių nėra. Šengeno erdvę dabar sudaro 26 Europos šalys, turinčios daugiau nei 400 mln. gyventojų ir 4 312 099 kv. km plotą.[1]

Iki 1999 m. Šengeno sutartys ir taisyklės pagal šias sutartis veikė nepriklausomai nuo Europos Sąjungos. Amsterdamo sutartis jas įtraukė į Europos Sąjungos teisę, padarant išlygą tik dviems Europos Sąjungos valstybėms, kurios liko neprisijungusios prie Šengeno erdvės, - Airijai ir Jungtinei Karalystei. Dabar Šengenas yra ES teisės dalis ir visos Europos Sąjungos šalys, kurioms nepadaryta išlyga, yra įsipareigojusios prisijungti prie Šengeno erdvės, kai tik atitiks techninius reikalavimus. Į Šengeno erdvę taip pat įeina kelios šalys, kurios nepriklauso ES.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Laisvas asmenų judėjimas buvo esminė Romos sutarties dalis ir nuo pirmųjų Europos Ekonominės Bendrijos egzistavimo dienų Bendrijai priklausančių šalių piliečiai galėjo laisvai keliauti iš vienos šalies į kitą pateikdami savo pasus ar identifikacines korteles.[2] Nepaisant to, pasienio kontrolė tarp daugelio šalių išliko.

Dėl nesutarimų tarp šalių pasienio kontrolės EEB viduje nebuvo atsisakoma, tačiau 1985 m. penkios Bendrijos narės iš dešimties, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija pasirašė susitarimą dėl palaipsnio kontrolės panaikinimo prie tarpusavio sienų. Sutartis buvo pasirašyta upniame laive Princess Marie-Astrid Mozelio upėje, netoli Šengeno miestelio Liuksemburge, netoli Prancūzijos, Vokietijos ir Liuksemburgo sienų sankirtos. Pasienio kontrolė tarp Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų jau buvo panaikinta sudarant Beneliukso Ekonominę Sąjungą.

Narystė (pateiktos sutarties įsigaliojimo datos, apie valstybių faktinę narystę skaitykite žemiau):

Šengeno erdvė[taisyti | redaguoti kodą]

Šengeno sutartį pasirašiusios ir jos sąlygas įgyvendinusios šalys sudaro Šengeno zoną arba Šengeno erdvę. Šiuo metu tai yra 22 Europos Sąjungos šalys (visos, išskyrus Airiją, Rumuniją, Bulgariją, Jungtinę Karalystę, Kroatiją ir Kiprą), Norvegija, Islandija ir Šveicarija.

Airija ir Jungtinė Karalystė yra vadinamos narės su išlygomis. Jos nėra pasirašiusios Šengeno sutarties, tačiau yra prisijungusios prie Šengeno informacinės sistemos.

Devynios iš dešimties 2004 metų Europos Sąjungos plėtros šalys (visos, išskyrus Kiprą) pilnateisėmis Šengeno narėmis tapo 2007 m. gruodžio 21 d., panaikinus vidinių sausumos ir jūrų sienų kontrolę. Oro sienų kontrolė panaikinta 2008 m. kovo 31 d.

Šveicarija, kurios piliečiai 2005 m. referendume apsisprendė teigiamai, pasirašė Šengeno sutartį ir yra paskutinė prie Šengeno erdvės prisijungusi valstybė. Šveicarija savo sausumos sienų kontrolę panaikino 2008 m. pabaigoje, o oro erdvės sienų kontrolę – 2009 m. kovo pabaigoje.

Kipras atidėjo narystę Šengeno erdvėje dėl pasienio problemų šiaurinėje salos dalyje. Bulgarija ir Rumunija 2007 m. tapo ES narėmis, tačiau kol kas nėra visateisės Šengeno susitarimo dalyvės. Apie norą prisijungti prie Šengeno sutarties pareiškė ir Vatikanas.

Šengeno informacinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Šengeno informacinė sistema padeda užtikrinti asmenų judėjimo kontrolę per Europos Sąjungos išorines sienas, leidžia efektyviai keistis informacija tarp valstybių narių apie ieškomus ar nepageidaujamus asmenis bei pavogtus daiktus: ginklus, asmens dokumentus, banknotus, transporto priemones.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. European Commission. "Schengen area." Europa web portal. Nuoroda tikrinta 2011-01-13.
  2. Council Directive on administrative practices and procedures concerning settlement, employment and residence in a Member State of the Community of workers and their families from another Member State (OJ 80, 13 December 1961, p. 1513.)


Commons-logo.svg

Vikiteka