Eimuntas Nekrošius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eimuntas Nekrošius
Eimuntas Nekrosius by Augustas Didzgalvis.jpg
Gimė: 1952 m. lapkričio 21 d.
Pažobris, Raseinių raj.
Mirė: 2018 m. lapkričio 20 d. (65 metai)
Vilnius
Palaidotas: Šiluva
Tautybė: lietuvis
Sutuoktinis(-ė): Nadežda Gultiajeva
Vaikai:

Marius, Martynas

Veikla: režisierius
Alma mater: Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutas
Žymūs apdovanojimai:

Eimuntas Nekrošius (1952 m. lapkričio 21 d. – 2018 m. lapkričio 20 d.) – lietuvių teatro režisierius, aktorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1978 m. – baigė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą (GITIS), A. Gončiarovo klasę. 1978–1979 m. – Vilniaus „Jaunimo teatro“, 19791980 m. – Kauno dramos teatro, vėl 19801991 m. – „Jaunimo teatro“ režisierius. Nuo 1998 m. turėjo savo įsteigtą teatro studiją „Meno fortas“.

1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas), Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“ (rež. Antanas Maciulevičius). 19931998 m. bendradarbiavo su tarptautiniu teatro festivaliu LIFE.


Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaras ( Doctor Honoris Causa laipsnis suteiktas 2013 m. )


Žmona – Nadežda Gultiajeva (scenografė), sūnūs Marius Nekrošius (taip pat scenografas), Martynas.

Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji (1977–1978 m.) Eimunto Nekrošiaus spektakliai išsiskyrė raiškos novatoriškais būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. „Jaunimo teatre“ kurtiems spektakliams būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio, kaip meno kūrinio, autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos ir įvaizdžiai. Vėlyvojoje kūryboje ieškoma naujų netradicinių režisūros ir scenografijos konceptualių sprendimų.[1]

Eimunto Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos rodyti užsienyje – 1984 m. tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF, vėliau – daugelyje Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje.

Režisuoti spektakliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1977 – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1978 – Saulius Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
  • 1978 – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
  • 1980 – Grigorijus Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1980 – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1981 – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1982 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1983 – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1986 – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1991 – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
  • 1994 – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
  • 1995 – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
  • 1996 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
  • 1997 – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
  • 1999 – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
  • 2000 – A. Čechovas „Žuvėdra“ – École des Mitres, tarptautinis projektas;
  • 2001 – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
  • 2002 – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
  • 2002 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
  • 2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
  • 2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
  • 2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
  • 2003 – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
  • 2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
  • 2004 – „Giesmių Giesmė“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
  • 2005 – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija.
  • 2006 – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras
  • 2007 – Richard Wagner – „Valkirija“, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
  • 2008 – „Ana Karenina“ (pagal Levą Tolstojų), Teatro Storchi, Modena, Italija
  • 2008 -„Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“, Teatro Lirico di Cagliari, Italija; Didysis teatras Maskvoje, Rusija)
  • 2009 – „Idiotas“ (pagal Fiodorą Dostojevskį), Meno fortas
  • 2010 – Charles Gounod „Faustas“, „La Scala“, Milanas, Italija
  • 2011 – Albert Camus „Kaligula“, „Nacijų teatras“, Maskva, Rusija
  • 2011 – Giuseppe Verdi „Otelas“, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
  • 2012 – Dante Alighieri „Dieviškoji komedija“, Meno fortas
  • 2012 – Dante Alighieri „Rojus“, Meno fortas
  • 2014 – „Jobo knyga“, Meno fortas
  • 2015 – Aleksandras Puškinas „Borisas Godunovas“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras
  • 2015 – „Bado Meistras“ (pagal Franzą Kafką), Meno fortas
  • 2016 – Adomas Mickevičius „Vėlinės“, „Teatr Narodowy“, Varšuva, Lenkija
  • 2017 - A.Čechovas "Ivanovas", HNK Kroatijos Nacionalinis Teatras, Zagrebas, Kroatija
  • 2017 - "Cinkas. Zn" (pagal Svetlanos Aleksijevič romanus) - "Meno Fortas", Valstybinis Jaunimo Teatras
  • 2018 - Saulius Šaltenis "Kalės vaikai" (Klaipėdos dramos teatras)
  • 2018 - Witold Gombrowicz "Jungtuvės", Teatr Narodowy, Varšuva, Lenkija

Svarbesni apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1983 – LTSR valstybinė premija;
  • 1987 -TSRS valstybinė premija (su kitais);
  • 1988 – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
  • 1991 – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
  • 1994 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
  • 1994 – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
  • 1994 – Taorminos menų omiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
  • 1995 – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
  • 1996 – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
  • 1997 – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
  • 1997, 1999, 2004 – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
  • 1998 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
  • 1998 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;
  • 1999 – LR Vyriausybės premija;
  • 1999 – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
  • 2000 – Lietuvos nepriklausomybės medalis;
  • 2001 – Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžius;
  • 2001 – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
  • 2001 – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
  • 2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
  • 2003 – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
  • 2004 – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
  • 2005 – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“;
  • 2008 – Nacionalinė pažangos premija;

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Laura Blynaitė. Eimuntas Nekrošius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009