Latvija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Latvijas Republika
Latvijos vėliava Latvijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Latvija žemėlapyje
Valstybinė kalba latvių
Sostinė Ryga
Didžiausias miestas Ryga
Valstybės vadovai Raimonds Vējonis
Prezidentas
Laimdota Straujuma
Premjerė
Ināra Mūrniece
Seimo Pirmininkė
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
64 589 km² (121)
1,5 %
Gyventojų
 – 2016 m. rugpjūtis
 – Tankis
 
1957200 (138)
34,3 žm./km² (135)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2004 (progn.)
10,47 mlrd. (93)
4 547 (52)
Valiuta Euras
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +2
UTC +3
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
TSRS okupacija
Atkurta
Pripažinta
Nuo Rusijos imperijos
1918 m. lapkričio 18 d.
1920 m. rugpjūčio 11 d.
1940 m. birželio 17 d.
1990 m. gegužės 4 d.
1991 m. rugpjūčio 21 d.
Valstybinis himnas Latvijos himnas
Interneto kodas .lv
Šalies tel. kodas 371

Latvijos Respublika (latv. Latvijas Republika (Latvija)) – valstybė Europos šiaurės rytuose, Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Latvija yra viena iš Baltijos šalių kartu su Estija (bendros sienos ilgis 343 km) ir Lietuva (588 km), kurios yra jos kaimynės iš šiaurės ir pietų. Rytuose Latvija ribojasi su Rusija (276 km), o pietryčiuose su Baltarusija (141 km). Jūros siena Latvija ribojasi su Švedija. Latvija priskiriama vidutinių platumų klimato zonai.

Latvija yra unitarinė parlamentinė respublika, kuri administraciniu atžvilgiu skirstoma į 118 savivaldybių (109 savivaldybės ir 9 miestai). Sostinė ir didžiausias šalies miestas yra Ryga. Latvija nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų, nuo 2004 m. balandžio 2 d. NATO, o nuo tų pačių metų gegužės 1-osios, kartu su Lietuva ir Estija, Europos Sąjungos narė.[1] Latvijos nacionaliniai simboliai – baltoji kielė, dvitaškė boružė, baltoji ramunė, liepa ir ąžuolas.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos istorija.
Baltų gentys XII amžiuje

Pirmieji gyventojai į Latvijos teritoriją atklydo 9000 m. pr. m. e.[3] Maždaug 3-iame tūkst. pr. m. e. Rytų Pabaltijyje pasirodė indoeuropiečiai, t. y., baltų genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukūrė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis.[4]. XII a. Latvijoje šalia baltų genčių taip pat gyveno finougrai lyviai, neaiškios kilmės vendai ir slavai krivičiai. Rytų Latvijos gentys mokėjo duoklę Polocko kunigaikštystei. Rusų misionieriai platino stačiatikybę, tačiau ji plačiau neįsitvirtino. Krikštyti šiaurės pagonių ėmėsi ir vokiečių misionieriai. 1185 m. buvo įkurta pirmoji vyskupystė Ikškilėje, o 1198 m. popiežius Inocentas II išleido bulę, skelbdamas kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis.

1201 m. buvusių lyvių kaimų vietoje vyskupas Albrechtas fon Bukshevendas įkūrė Rygos miestą. Kovai su pagonimis Albrechtas įkūrė Kalavijuočių ordiną (po Saulės mūšio jis tapo Livonijos ordinu, priklausiusiu Teutonų ordinui), kuris vėliau tapo savarankiška ekonomine ir politine jėga ir konfliktavo su vyskupu dėl politinės hegemonijos Livonijoje. 1209 m. vyskupas susitarė su Ordinu dėl jau užimtų ir dar neužimtų žemių pasidalinimo. Tokiu būdu dabartinė Latvijos teritorija galiausiai pateko į penkių feodalinių valstybėlių, sudariusių Livonijos konfederaciją, sudėtį. Be dabartinės Latvijos, Livonijos sudėtyje buvo ir dabartinė Estija. XVI a. viduryje (1561 m.) Latvijos Vidžemė ir Latgala buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Sėla sujungti su Kuršo kunigaikštyste (sostinė Mintauja, dab. Jelgava), kuri buvo LDK, o nuo 1569 metų ir Abiejų Tautų Respublikos vasalė. 1629 m. Vidžemė su Ryga atiteko Švedijai, o 1721 m. – Rusijai. 1772 m. prie Rusijos imperijos prijungta Latgala, 1795 m. – Kuršo kunigaikštystė. [5]

Nuo XIX a. vidurio, kartu su vadinamuoju jaunalatvių sąjūdžiu, prasidėjo latvių tautinis pabudimo judėjimas. Jo pradžia tradiciškai laikomi 1855 metai, kai Tartu universitete studijuojančių latvių studentų grupė ėmė organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Jaunalatviai ragino priešintis germanizacijai, pasisakė už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.[6]

Latvija, 1920–1940

1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. 1920 m. gegužės 1 d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki 1922 m. lapkričio. 1922 m. vasario 15 d. buvo priimta Latvijos Respublikos Konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. Nuo 1918 iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m. prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis.[7]

Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. birželio 17 d., kaip 1939 m. pasirašyto SSRS ir Vokietijos susitarimo (Ribentropo-Molotovo paktas) slaptojo priedo padarinys. Išskyrus trumpą Vokietijos okupacijos periodą II pasaulinio karo metu, Latvija buvo tarybinė respublika iki SSRS valstybės reformų pradžios, kurios stimuliavo Latvijos nepriklausomybės judėjimą.[8]

XX amžiaus 8-as dešimtmetyje buvo pradėta vykdyti Michailo Gorbačiovo politika – perestroika (pertvarka), kuria buvo siekiama demokratizuoti SSRS. 1988 m. leista naudoti nepriklausomos tarpukario Latvijos vėliavą, kuri buvo oficialiai pripažinta Latvijai tapus nepriklausoma.[9] Per 1990 m. kovo demokratinius rinkimus Latvijos liaudies fronto kandidatai įgijo dviejų trečdalių daugumą Aukščiausioje Taryboje.

Paskelbus nepriklausomybę, Latvija tapo Jungtinių Tautų ir 1992 m. Tarptautinio valiutos fondo nare. 1993 m. atkūrus 1922 m. konstituciją, pirmuoju prezidentu tapo Guntis Ulmanis. 1994 m. pradėta NATO programa „Partnerystė taikos labui“. Latvijai tapus Europos vadovų tarybos nare, šalis tapo ES ir NATO narystės kandidate.[10] Latvija buvo pirmoji iš trijų Baltijos valstybių, kuri buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją. 1999 m. pabaigoje Helsinkyje Europos Sąjungos vyriausybių vadovai pakvietė Latviją pradėti derybas dėl prisijungimo prie Europos Sąjungos. 2004 m. balandžio 2 d. Latvija tapo NATO, o gegužės 1-ąją, kartu su Lietuva ir Estija, ES nare. Per 2003 m. referendumą dėl narystės ES, iš 72,5 % balsavusiųjų 67 % balsavo už.[11][12]

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos politinė sistema.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija.[13] Ši sistema galiojo nuo nepriklausomybės paskelbimo iki Karlio Ulmanio įvykdyto perversmo (19181936 m.) ir nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Šalies vadovas yra prezidentas. Jį renka parlamentas paprasta balsų dauguma, slaptu balsavimu, ketveriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Nuo 2015 m. Latvijos prezidentas yra Raimondas Vėjuonis.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Saeima. 100 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose trejiems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2010 m. spalio 2 d. Juose laimėjo ankstesnė valdančioji koalicija – Valdžio Dombrovskio blokas Vienybė ir Žaliųjų ir valstiečių sąjunga. Opoziciją sudaro prorusiškas blokas Santarvės centras ir partija Už geresnę Latviją.[14] Dabartinei valdančiajai daugumai vadovauja Valdis Dombrovskis. Dabartinė valdančioji koalicija yra centro dešinės pakraipos.

Prezidentas skiria premjerą, kuris formuoja ministrų kabinetą. Ministrų kabinetą sudaro 13 ministerijų atstovai, kuriems vadovauja ministras pirmininkas. Latvijos Respublikos konstitucijos 57 straipsnis nusako, jog Ministrų kabineto dydis, jų atsakomybės ribos ir ryšiai tarp valstybės institucijų yra nustatomi įstatymų. Siekiant vykdyti savo pareigas, ministras pirmininkas ir ministrų kabinetas turi turėti parlamento pasitikėjimą. Jei išreiškiamas nepasitikėjimas ministru pirmininku, atsistatydinti turi visas ministrų kabinetas. Jeigu išreiškiamas nepasitikėjimas atskiru ministru, atsistatydinti reikia tik jam, o į jo vietą premjeras turi paskirti naują ministrą.[15] Latvijoje, kaip kitose Baltijos šalyse, susiformavo įcentrintas valdymo modelis, kurį sudaro unitarinės valstybės forma, rinkiminė sistema su proporciniu atstovavimu bei vyriausybės atsakomybe pagrįsta parlamentinė sistema. Tai lemia, jog vykdomoji valdžia ilgainiui tampa svarbesne už parlamentinę – parlamentinės partijos disciplinuojasi, o politinis procesas pasižymi profesionalizacija ir sudėtingumu. Tai apsprendžia, jog net ir keičiantis atskiroms vyriausybėms bendra reformų ir valstybės kurso trajektorija išlieka[16]. Šiuo metu Latvijos užsienio politika orientuota į ES, o santykiai su Rusija laikomi gan įtemptais.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos administracinis suskirstymas.
Savivaldybės nuo 2009 m. liepos 1 d.

19912009 m. liepos 1 d. Latvijoje buvo 3 lygių savivaldos sistema, iš viso 522 savivaldybės. Pirmąjį lygį sudarė 7 respublikiniai miestai ir 50 rajoninių miestų, antrąjį – 41 rajonas, trečiąjį – 424 valsčiai (pagastai). Didžiausi miestai – Daugpilis, Jėkabpilis, Jelgava, Jūrmala, Liepoja, Rėzeknė, Ryga, Valmiera, Ventspilis.

Pagal Europos Sąjungos statistinę nomenklatūrą savivaldybėms buvo suteikti NUTS:LV kodai. Kiekvienoje savivaldybėje yra renkama taryba, sudaroma administracija. Taupant valdymo išlaidas, įvykdyta administracinė reforma ir įsteigti 109 nuovadai bei 9 respublikiniai miestai, turintys savivaldos teises.

2009 m. liepos 1 d. pagal Latvijos administracinės teritorijos reformą panaikinti rajonai. Miestai (latv. pilsētas) ir valsčiai (pagasti) buvo perskirstyti į 109 savivaldybes (novadi) ir 9 respublikinio pavaldumo miestus (Republikas pilsētas) su savo miesto taryba ir administracija.

Latvijoje išskiriami 5 istoriniai-etnografiniai regionai: Kuršas, Vidžemė, Žiemgala, Latgala, Aukšžemė. Nors grynai etnografinių Latvijos regionų yra penki, istoriniu požiūriu etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Aukšžemė (Sėla) traktuojami kaip vienas regionas ir vadinami dažniausiai vienu – Kuršo vardu, nes 15611795 m. šios žemės buvo Kuršo kunigaikštystės, o kraštą užėmus Rusijos imperijai – Kuršo gubernijos dalys. Todėl Latvijos sritys tradiciškai vadinamos ne etnografiniais, o istoriniais-etnografiniais regionais (latv. kultūrvēsturiski novadi).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos geografija.
Panorama nuo Gaizinkalnio.

Latvijos plotas – 64 589 km². Sausuma ji ribojasi su Estija, Rusija, Baltarusija ir Lietuva, jūra – su Švedija. Sausumos sienų ilgis – 1 338 km; iš jų su Baltarusija – 161 km, su Estija – 343 km, su Lietuva – 588 km, su Rusija – 246 km. Jūros pakrantės ilgis – 498 km.[17]Latvija plotu (64,6 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus, Belgiją, Daniją, Šveicariją, Estiją, mažesnė – už Austriją, Čekiją ir beveik lygi su Lietuva ir Airija. Iki 1940 m. Latvijos teritorija buvo didesnė. 1944 m., Latviją prijungus prie TSRS, Abrenės miestas ir šeši valsčiai (iš viso 1075,31 km²) buvo perduoti Rusijai ir 1944 m. rugpjūčio 23 d. įtraukti į naujai suformuotą Pskovo sritį.[18]

Baltijos jūra prie Latvijos krantų gan sekli. Pakrantėje į vakarus nuo Kolkos rago gylis 35, o Rygos įlankoje – 26 metrai. Šalis yra Rytų Europos lygumoje. Pietryčiuose yra Baltijos aukštumų pakraštys, sudarantis Latgalos aukštumą. Šiaurės rytuose yra du izoliuoti aukštumų masyvai: Hanijos aukštuma ir Vidžemės aukštuma (joje yra aukščiausia šalies vieta – Gaizinkalnis, 311,5 m); vakaruose iškilusi Kuršo aukštuma. Pajūryje, centrinėje, pietinėje dalyse plyti lygumos. Gamtiniai ištekliai: smėlis, žvyras, durpės, klintys, dolomitas, gipsas,[19] vandens ištekliai, hidroenergija, mediena. Žvalgomi naftos ištekliai Baltijos jūros šelfe ir vykdoma bandomoji naftos gavyba Kuržemės regione. Baltijos pakrantėje randami nedideli kiekiai gintaro.

Ventos krioklys ties Kuldyga

Latvijoje teka apie 12 400 upių, iš kurių didžiausios yra Dauguva, Lielupė, Gauja, Venta, Nemunėlis ir Uogrė.[20] Latvijos upės priklauso atviros Baltijos jūros (Venta), Rygos įlankos (Lielupė, Dauguva, Gauja, Salaca), Suomijos įlankos (Siniaja, Ludza, Utroja ir Velikaja) baseinams. Bendras upių ilgis 37 500 km. 880 upių ilgesnių nei 10 km, 17 ilgesnių nei 100 km[21] Užšalusios būna gruodžio-kovo mėnesiais. Yra 3195 ežerai, didesni kaip 0,01 km² (1 ha) (jie užima 1,5 % Latvijos ploto), iš jų 802 didesni kaip 0,1 km² (10 ha). Didžiausi – Lubanas (80,7 km²), Raznos ežeras, Engurės ežeras, Burtniekas ir Liepojos ežeras. Latvijoje yra giliausias Baltijos šalių ežeras Drydzis (65,1 m). Dauguma ežerų ledyninės kilmės, tačiau pajūryje yra reliktinių (Liepojos, Engurės, Papės, Kanierio), Baltijos ledyninio ežero erozijos (Juglos, Kyšežero, Babytės) ežerų. Latvijos teritoriniuose vandenyse yra apie 800 dirbtinių vandens telkinių.

Apie 40 % Latvijos ploto dengia miškai. Didžiausi masyvai plyti Kuršo šiaurėje, šiaurės rytuose ir pietuose. Pakrančių miškuose vyrauja pušys, eglės, šalies gilumoje – drebulės, alksniai, beržai. Upių slėniuose, kalvose driekiasi pievų plotai. Nemažai pelkių. Didžioji dalis pelkių yra Pakrantės žemumoje Rytų Latvijoje. 46 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenos.

Gyvūnija tipinė mišriųjų miškų sričiai (elniai, stirnos, šernai, lapės, briedžiai, kiškiai ir kt.), yra vilkų, kartais pasitaiko lokių. Iš viso yra suskaičiuojamos 62 žinduolių rūšys, iš kurių 19 gali netyčia atklysti iš kitų šalių, pvz., paprastasis ruonis arba paprastoji jūrų kiaulė. Šalyje suskaičiuojama apie 300 paukščių ir 29 žuvų rūšys, taip pat yra apie 12000 bestuburių rūšių. Dėl nepalankių klimato sąlygų roplių ir amfibijų yra nedaug rūšių (atitinkamai – 7 ir 13 rūšių).[22] Latvijoje yra aprašytos 1 304 vietinės ir 633 įvežtos augalų rūšys.[23] Šalies gamta saugoma 4 nacionaliniuose parkuose, 5 draustiniuose, bei 90-yje kitų gamtos parkų.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Šalies klimatui įtaką daro vyraujantys pietvakarių vėjai, ateinantys iš Atlanto vandenyno. Per metus vidutiniškai būna 30-40 saulėtų dienų ir 150–180 apsiniaukusių dienų. Kritulių 550–800 mm per metus (~70 % vasarą). Vasaros būna vėsios (temperatūra siekia 16 - 17 °C) ir lietingos. Vidutinė temperatūra birželio mėnesį siekia apie 17 °C, nors kartais temperatūra šokteli iki 34 °C. Žiema ateina lėtai ir trunka nuo gruodžio vidurio iki kovo mėnesio vidurio. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo maždaug -2 °C pakrantėje iki maždaug -7 °C šalies rytuose. Retkarčiais temperatūra gali smarkiai kristi iki -40 °C šalčio.[24][25]

Rygoje vidutinė metinė temperatūra yra apie 6 °C, per metus iškrenta 600 mm kritulių. Drėgniausia yra vasaros pabaigoje, sausiausia - pavasarį. Per metus saulė šviečia 1800-1900 valandų.

Baltijos jūros pakrantė žiemą paprastai neužšąla, rugpjūčio mėnesį vandens temperatūra pasiekia 17 °C.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos ekonomika.
Daugpilio (Jaunbūvės rajono) panorama 1912 metais

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijos vyriausybė ėmė pertvarkyti valstybės valdomą ekonomiką, paveldėtą iš TSRS, į rinkos ekonomiką. Kainų kontrolės panaikinimas ir privatizacijos įgyvendinimas buvo pagrindinės ekonominės reformos. Šalis skatino investicijas iš užsienio. Pieno perdirbimas ir gyvulininkystė išlieka neatskiriamomis žemės ūkio sektoriaus dalimis, kuriose dirba beveik 15 procentų šalies darbo jėgos. Grūdai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daržovės – kiti pagrindiniai žemės ūkio produktai. Šalis taip pat yra ir medienos šaltinis.

Latvija yra svarbus pramonės centras. Latvijos pramonės srityje dirba apie 20 procentų šalies darbo jėgos. Šalies pramonė yra labai įvairi, – tai maisto apdorojimas, autobusų, sunkvežimių, tramvajų, traukinių, sintetinių audinių, žemės ūkio technikos, trąšų, elektros prietaisų, vaistų ir tekstilės gamyba. Distiliacija ir laivų statyba yra taip pat svarbios Latvijos ekonomikos dalys. Turizmas tapo pajamų iš užsienio šaltiniu. Mediena ir jos produktai, elektros prietaisų, metalo, tekstilės ir maisto produktai yra pagrindinės eksporto prekės. Žaliava, technika, cheminiai preparatai, degalai ir transporto priemonės – pagrindinės importo prekės. Prekyba visų pirma vyksta su Lietuva, Vokietija, Estija ir Rusija.[26]

Latvijos pereinamoji ekonomika atsigavo po 1998 metų Rusijos finansinės krizės dėl griežtos biudžeto politikos ir tolygaus Latvijos eksporto perorientavimo į Vakarų Europos šalis, šitaip mažinant

Latvijos BVP augimas 1996-2006 m.

ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Didžioji dalis valstybei priklausiusių kompanijų, bankų ir kito nekilnojamojo turto jau yra privatizuota, nors valstybės valdžioje dar yra keletas stambių verslo įmonių. Einamosios sąskaitos ir biudžeto deficitai išlieka pagrindinėmis šalies problemomis, tačiau vyriausybės pastangos padidinti biudžeto pajamas ateityje biudžeto deficitą turėtų sumažinti.

Tarp svarbiausių ūkio šakų yra mašinų ir transporto priemonių gamyba. Be to, didelę reikšmę turi okeaninė žvejyba, baldų ir tekstilės pramonė. Svarbiausi prekybos partneriai yra Šiaurės Europos šalys. Bendro vidaus produkto pasiskirstymas (2005 m.): žemės ūkis – 12,1 %, pramonė – 25,8 %, paslaugos – 61,8 %. 2005 m. rugsėjo mėnesį Latvijoje užfiksuota 1,5 proc. metinė infliacija – tai didžiausias kainų augimas nuo 1997 m. sausio.

2008 m. Latviją palietė pasaulio ekonominė krizė. Šalį ištikusi ekonominė recesija buvo didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Latvijos finansų krizei įtakos turėję veiksniai: (i) privataus Švedijos SEB banko kreditų politikos sugriežtinimas; (ii) privataus JAV „Lehman Brothers“ banko bankrotas; (iii) privataus Latvijos „Parex“ banko bankrotas; (iv) tarptautinių finansinių tinklų nepasiekiamumas Latvijos vyriausybei [27]. 2008 m. jos ekonomika susitraukė 4,6 %, o 2009 bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 18 %. Prognozuota, kad 2010 metais Latvijos ekonomika susitrauks 4 %.[28] 2009 m. pabaigoje Latvija gavo pirmąją 200 mln. eurų Pasaulio banko paskolos išmoką.[29] Prognozuota, kad ekonominė padėtis Latvijoje turėtų pagerėti 2010 metų antrojoje pusėje [30], o 2014m. sausio 1 d. euras įvestas Latvijoje,[31].

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos gyventojai.
Latvijos gyventojai 1920–2014
Latviai tautiniais kostiumais

Pagal 2011 m. gyventojų surašymą Latvijoje buvo 2,068 mln. gyventojų. Nuo 1935 m. iki 1989 m. Latvijos gyventojų skaičius išaugo nuo 1,0 mln. iki beveik 2,7 mln. Pastaruosius du dešimtmečius Latvijos gyventojų skaičius mažėja. Dėl žemo gimstamumo lygio ir emigracijos nuo 1989 iki 2011 m. gyventojų sumažėjo 600 000 ir pasiekė maždaug XX a. ketvirtojo dešimtmečio lygį.[32] Išliekant tokioms pačioms tendencijoms pagal US Census Bureau prognozę Latvijos gyventojų skaičius iki 2050 m. sumažės iki 1,54 mln.[33]

Natūralusis gyventojų prieaugis Latvijoje yra -0,614 % (2009 m.).[13] Maždaug 99,7 % vyresnių nei 15 metų gyventojų yra raštingi. 2009 m. duomenimis, 68 % žmonių gyvena miestuose, bet šis procentas po truputį mažėja. 49 % latvių gyvena 7 didžiuosiuose Latvijos miestuose, kiti 51 % gyventojų gyvena kaimo vietovėse.[34] Tankiausiai gyvenama Žiemgaloje ir rytų Latvijoje, rečiausiai – Kuršo pusiasalio šiaurėje.[25] Amžiaus mediana – 40,1 metų (moterų – 43,3 m.; vyrų – 37,1 m.).[13] Vidutinė gyvenimo trukmė – 72,15 m. (moterų – 77,59 m.; vyrų – 66,98 m.). 2009 m. apskaičiavimais šalyje daugiausiai 15-64 m. amžiaus žmonių. Vyresni negu 65 m. sudaro 17%, o jaunesni nei 15 m. 13,3% visų šalies gyventojų.[13] 2009 m. duomenimis Latvijoje vienai moteriai vidutiniškai tenka 0,86 vyro. Vyresniems nei 65 m. žmonėms vienai moteriai tenka tik 0,49 vyro.[13]

Tautinės mažumos ir nepiliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvijoje daugumą sudaro nuo seno gyvenanti baltų tauta – latviai (62,1 %), yra didelė rusų (26,9 %) mažuma, mažesnės baltarusių (3,3 %), ukrainiečių (2,2 %), lenkų (2,2 %) ir lietuvių (1,2 %) populiacijos.[35]. Šiandien gausiausia etninė mažuma yra rusai, kurie daugiausiai į Latviją atvyko tarybinės okupacijos metu (1940-1990 m.). Rygos įlankos pakrantėje gyvenanti finougrų tauta lyviai (170 žmonių) bei estai (0,1 %), vokiečiai (0,1 %), čigonai (0,3 %) ir žydai (0,3 %) yra mažiausios Latvijoje gyvenančios etninės grupės. Kitų tautybių žmonės sudaro 1,3 % gyventojų (jų iš viso yra 26 298).[36]

Tarp 1940 ir 1990 m. latvių dalis tarp šalies gyventojų mažėjo, nuo 77 % 1935 m. iki 52 % 1989 m. Tuo pačiu metu rusų gyventojų dalis padidėjo iki 34 %. Sovietų okupacijos metu atvykusiems gyventojams ir jų vaikams atkūrus nepriklausomybę nebuvo automatiškai suteikta Latvijos pilietybė. Latvijos piliečiais tapo tik tie, kurie gimė Latvijoje iki 1940 m. arba buvo tiesioginiai jų palikuonys. Taip apie 14 % gyventojų liko be pilietybės.

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų okupacijos metu dominuojantį vaidmenį Latvijoje turėjo rusų kalba. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo rusų kalba prarado oficialų statusą ir nuo 1991 m. vienintelė oficiali šalies kalba yra latvių, kuri, kaip ir lietuvių kalba, priklauso baltų kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Įstatymai saugo dar dvi kalbas – finougrų šeimai priklausančią, į estų kalbą labai panašią ir beveik išnykusią lyvių kalbą bei latgalių kalbą, kuri nuo XVIII a. turi išsaugotą savo rašto tradiciją. Latgalių kalba laikoma ir tarme, ir kalba, panašiai, kaip žemaičių tarmė. Sostinėje Rygoje, kur kas antras gyventojas yra rusų kilmės, pagal Latvijos statistikos departamentą, kasdienio vartojimo kalbos yra latvių ir rusų.

Rygos katedra – didžiausia viduramžių bažnyčia Baltijos šalyse

Pasak 2000 m. surašymo, 58,2 % (1 311 093) gyventojų gimtoji kalba yra latvių, 37,5 % (891 451) – rusų, o likusių 4,3 % – kitos kalbos. Latvių kalba antroji yra 20,8 % gyventojų, o rusų – 43,7 %. 71 % latvių moka kalbėti rusiškai, o 52 % rusų moka latviškai. [37] Eurobarometer apklausa parodė, kad iš viso latviškai moka 79 %, o rusiškai – 81 %.[38] Be šių kalbų, 15 % populiacijos dar moka angliškai[39] ir 7,5 % – vokiškai.[38]

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausia šalies religija yra krikščionybė, bet tik 7 % gyventojų lanko bažnyčią bent kartą per savaitę[40]. 2006 m. duomenimis, didžiausios krikščionių grupes sudaro liuteronai (450 000), Romos katalikai (450 000) ir stačiatikiai (350 000)[41]. Stačiatikiai, kurių dauguma yra rusai, daugiausia susitelkę didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu daugelis katalikų gyvena rytinėje šalies dalyje (Latgaloje).[42] Nors nėra tikslios statistikos, manoma, kad didelė dalis gyventojų yra ateistai. Pasak 2005 m. apklausos, 37 % Latvijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 10 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“[43]. Priklausymas vienai ar kitai religijai, pastebimai padidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau dauguma pasekėjų savo tikėjimą praktikuoja nereguliariai.

2006 m. gyventojų priklausymas religinei grupei (teisingumo ministerijos apskaičiavimai): Romos katalikai (500 000), liuteronai (450 000), stačiatikiai (350 000), baptistai (7240), septintosios dienos adventistai (4006), sentikiai (2843), mormonai (926), metodistai (876), musulmonai (380), judėjai (305), Jehovos liudytojai (178), krišnaitai (118) ir budistai (75).[42] Kadaise viena didžiausių judėjų bendruomenių buvo smarkiai išnaikinta holokausto (19411944) metu. 2006 m. duomenimis, 9743 asmenys save identifikavo kaip žydus.[42] Iš jų 2009 m. duomenimis 667 save laiko judėjais.[44] Šalyje yra apie 600 neopagoniško judėjimo Dievturyba pasekėjų.[45]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Latvijos kultūra.

Latvijos kultūrinį paveldą sudaro Baltijos vokiečių, latvių valstiečių ir pagonių tradicijos. XIII-XIX amžiuose, Baltijos vokiečiai suformavo aristokratų visuomenės klasę. Jie paliko išskirtinį kultūrinį palikimą, prie kurio sukūrimo prisidėjo tiek latviai, tiek vokiečiai. Tačiau daugelis vietinių (grynakraujų) latvių nedalyvavo būtent šiame kultūriniame gyvenime. Nepaisant to išliko daugiausiai vietinių valstiečių pagoniškas, iš dalies susimaišęs su krikščioniškomis tradicijomis, palikimas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis viena populiariausių švenčių Latvijoje – Janių šventė (atitinka lietuviškąsias Jonines), pagoniškoji vasaros saulėgrįžos šventė, yra švenčiama šv. Jono Krikštytojo religinės šventės dieną.

Krišjanis Baronas – latvių folklorininkas, rašytojas, publicistas

XIX a. Latvijos tautiniai judėjimai pradėjo skleisti Latvijos kultūrą, ir skatino latvius aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Nepaisant to, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugelis Latvijos menininkų ir kitų kultūros elito atstovų pabėgo iš šalies, jie toliau tęsė savo kūrybos darbus daugiausiai Latvijos emigrantams.[46] Po Latvijos įjungimo į TSRS, šalies menininkai ir rašytojai buvo priversti sekti socialistinio realizmo meno stiliumi. Po nepriklausomybės paskelbimo, teatras, scenografija, chorinė ir klasikinė muzika tapo ryškiausiomis Latvijos kultūros šakomis.[reikalingas šaltinis]

Latvių tautosakoje vyrauja lyrinės dainos. Latviškų tekstų atsiradimas susijęs su reformacija. XVI-XVIII a. latvių raštiją kūrė daugiausiai Latvijoje gyvenantys vokiečiai. Latviškų tekstų buvo 1525 m. Liubeke išspausdintoje, bet neišlikusioje liuteroniškoje knygoje. Seniausios išlikusios latviškos knygos – 1585 m. Vilniuje išspausdintas katalikiškas ir 1586 m.[25] Karaliaučiuje liuteroniškas katekizmai. Latvių literatūros formavimasis susijęs su XIX a. 6-ame dešimtmetyje prasidėjusiu tautos atgimimo judėjimu – Jaunalatvių sąjūdžiu. Jaunalatvių poetai – Juris Alunanas, Fricis Brivzemniekas, publicistai – Kaspars Biezbārdis, Krišjanis Valdemaras, tautosakininkas – Krišjanis Baronas aktyviai rėmė nepriklausomybės siekį ir latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą. [25]

Kmynų sūris – tradicinis Janių šventės patiekalas

Tradiciniam latviškam folklorui, ypač liaudies dainoms, daugiau nei 1000 metų. Žinoma daugiau nei 1,2 milijono dainų tekstų ir apie 30 000 liaudies dainų melodijų[47]. Latvių liaudies dainos daugiausia vienbalsės, turi bendrų bruožų (diatoninės dermės, mišrusis metras) su lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų liaudies dainomis. Melodijos rečitatyvinės (apeiginės dainos) arba kantileninės (lyrinės dainos). Latvių liaudies instrumentais laikomi – styginiai – smuikas, kanklės, pūslinė, vienstygė, pučiamieji – molinukas, lamzdelis, trimitas, ožragis, dūdmaišis, mušamieji – džingulis, būgnas, taip pat dambrelis. XIII a. atsirado bažnytinė muzika. 1873 m. pradėtos rengti Visuotinės latvių Dainų ir Šokių šventės. Nuo to laiko iš viso šventė vyko 23 kartus. Jos vyko tiek Rusijos imperijoje, tiek TSRS, tiek nepriklausomoje Latvijoje. [25]Latvija Eurovizijos dainų konkurse dalyvavo 10 kartų. Debiutavo 2000 m. Aukščiausias rezultatas – pirma vieta 2002 m., kurią pasiekė atlikėja Marie N.

Latviška virtuvė dėl Latvijos gamtinių ir istorinių sąlygų yra artimai susijusi su kitomis Rytų Europos virtuvėmis. Jai būdingos visos gamybos tradicijos, produktai, patiekalai, kurie aptinkami ir kitose aplinkinėse kulinarinėse tradicijose: Lietuviškoje, Rusiškoje, Estiškoje virtuvėse. Todėl kalbėti apie latvišką virtuvę, kaip apie išskirtinę tradiciją, yra sunku. Nėra vieningai sutariama, koks patiekalas galėtų būti nacionalinis valgis, sutinkamas tik Latvijoje. Kai kas juo laiko kmynų sūrį (lot. ķimeņu siers), kai kas – latviškus koldūnus – pīrāgi. Vienas tik Latvijoje sutinkamas gėrimas yra Rygos balzamas, išrastas XVIII a., tampantis daugelio šiuolaikinių kokteilių sudėtine dalimi. Latviškoje virtuvėje galima išskirti dvi tradicijas. Viena jų yra vokiečių miestiečių tradicija, būdinga ir Estijai, kuri formavo kulinariją ilgus amžius ir atnešė tokius produktus, kaip rauginti kopūstai, marinuotos daržovės, rūkytos dešros, alus. Kita tradicija buvo primityvi latvių valstiečių mityba, pagrįsta gausiu grūdinių kultūrų, bulvių ir pieno produktų vartojimu.[48]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jānis Sprukts 2005 m. pasaulio ledo ritulio čempionate Austrijoje.

Nacionaline Latvijos sporto šaka laikomas ledo ritulys. Dėl to 2006 m. pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Rygoje. Latvijos ledo ritulio rinktinė dalyvavo 1936, 2002, 2006 ir 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse ir visuose pasaulio čempionatuose nuo 1997 m.

Latvijoje taip pat mėgstamas krepšinis ir futbolas. Latvija tapo I Europos krepšinio čempionato aukso medalių laimėtoja ir 1937 m. rengė II Europos krepšinio čempionatą. Latvijos futbolo rinktinė dalyvavo 2004 m. Europos futbolo čempionate. Sėkmingiausias teniso žaidėjas iš Latvijos laikomas Ernests Gulbis.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo, Latvija vasaros olimpinėse žaidynėse nuo 1992 m. laimėjo 14 medalių, įskaitant du aukso medalius, o žiemos olimpinėse žaidynėse laimėjo tik vieną bronzos medalį. Įskaitant sportininkus, kurie buvo įtraukti į carinės Rusijos ir TSRS rinktines, Latvijos vasaros olimpinėse žaidynėse laimėjo 68 medalių (tarp jų 17 aukso), o žiemos olimpinės žaidynės 10 medalių (iš jų 3 aukso) [49].

Pirmasis Latvijos olimpinis čempionas ir aukso medalio laimėtojas buvo ieties metikė Inese Jaunzeme, kuri apdovanojimą iškovojo 1956 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Melburne, Australija. 2008 m. vasaros olimpinėse žaidynėse aukso medalį ir čempiono titulą vyrų BMX dviračių rungtyje iškovojo Māris Štrombergs. Sidabro medalį laimėjo ieties metikas Ainārs Kovals, o bronzos – sunkiaatletis Viktoras Ščerbatihs [50].

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Welcome to Latvia – The Restoration of Independence
  2. Welcome to Latvia – Other Latvian Symbols
  3. Welcome to Latvia – Prehistory / Early History
  4. Data: 3000 BC to 1500 BC – The Ethnohistory Project
  5. Welcome to Latvia – Foreign Rule
  6. Welcome to Latvia – The First Awakening
  7. Welcome to Latvia – The Independence
  8. Welcome to Latvia – The Occupation
  9. Welcome to Latvia – Latvia in the 20th Century
  10. Welcome to Latvia – Latvia in the 20th Century
  11. „Encyclopedia.com“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2009-10-10. 
  12. „AllRefer.com“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2009-10-10. 
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 CIA pasaulio faktų knyga: Latvija
  14. [1]
  15. Constitution of the Republic of Latvia with amendments and revisions (Official english translation) (Retrieved on 24 December 2006)
  16. Pettai, V., Auers, D., Ramonaitė, A. (2011). Political development. M.Lauristin (ed.). Estonian Human Development Report 2010/2011. Baltic way(s) of Human Development: Twenty Years on Tallinn: Estonian Cooperation Assembly
  17. Robsardze.gov.lv
  18. Latvijos statistikos departamentas (Geografinė Latvijos Respublikos padėtis)
  19. LR Centrālā statistikas pārvalde – Latvijos Centrinė statistikos valdyba
  20. Petras, Lingė (2007). Europos valstybių gamtinė geografija. Kronta.
  21. Latvijos statistikos departamentas (Didžiausios upės)
  22. Fauna
  23. Latvijas flora
  24. Britannica.com
  25. 25,0 25,1 25,2 25,3 25,4 Latvija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos
  26. Encyclopædia Britannica
  27. Dvorak, J. (2012). Kaip Latvija įveikė finansų krizę. Viešoji politika ir administravimas, t.11, Nr.2. Prieiga per Internetą: https://www.mruni.eu/upload/iblock/6fc/017_Dvorak_apzvalga.pdf
  28. [2]
  29. [3]
  30. [4]
  31. [5]
  32. International Programs
  33. International Programs
  34. Latvijos statistikos departamentas (Resident Population by Region, City and District at the Beginning of the Year)
  35. Population Census 2011 - Key Indicators
  36. [6]
  37. Dažādu tautu valodu prasme
  38. 38,0 38,1 (Angliškai, galima pasikeisti į latvių) kalbų pasiskirstymo statistika
  39. (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  40. (Angliškai)Trust in Religious Institutions does not convey to Church Attendance
  41. (Latviškai) Par reliģisko savienību (baznīcu), diecēžu un reliģisko organizāciju pārskatiem par darbību 2006.gadā
  42. 42,0 42,1 42,2 International Religious Freedom Report
  43. „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 11 puslapis“ (PDF). 
  44. Reliģiju Enciklopēdija, Statistika (in Latvian). Accessed 2009-07-23.
  45. „Statistics of approved parishes in Latvia“. Reliģiju Enciklopēdija (Latvian). The Latvian Bible Society. 2004-01-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-07. 
  46. „Latvianart.org, „Historical Background““. 
  47. Welcome to Latvia – Folk Songs
  48. Похлебкин, В.В. (1978) Национальные кухни наших народов. Центрполиграф.
  49. Latvijas sportisti Olimpiādēs olimpiade.lv
  50. Svinīgi noslēgušās Pekinas olimpiskās spēles, leta.lv

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Dreifelds, Juris (1996). Latvia in Transition. Cambridge University Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0521555371“..
  • Rutkis, Jānis (ed.) (1967). Latvia: Country & People. Stockholm: Latvian National Foundation.
  • Arveds, Švābe (1949). The Story of Latvia: A Historical Survey. Stockholm: Latvian National Foundation.
  • (1982) These names accuse : nominal list of Latvians deported to Soviet Russia in 1940–41 : with supplementary list, second edition, Stockholm: Latvian National Foundation in cooperation with the World Federation and Free Latvians.
  • A. Bilmanis, History of Latvia (1970);
  • A. Butkus, Latviai (1995);
  • R. J. Misiunas and R. Taagepera, The Baltic States: Years of Dependence, 1940–1980 (1983).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Portal
Vikisritis: Latvija
Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
Commons-logo.svg Puslapis projekte Vikiteka:
Latvija
WiktionaryLt.png Puslapis projekte Vikižodynas:
Latvija
Wikiquote-logo.svg Puslapis projekte Vikicitatos:
Latvija
Wikibooks-logo.svg Puslapis projekte Vikiknygos:
Latvija
Wikisource-logo.svg Puslapis projekte Vikišaltiniai:
Latvija

Valdžia:

Žinynai:

Keliaujantiems į Latviją:

Latvijos naujienos:

Latvija žemėlapiuose:

Latvijos orai ir laikas:


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.