Jonas Basanavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Basanavičius
Jonas Basanavicius (1851-1927) cropped.jpg
Gimė: 1851 m. lapkričio 23 d.
Ožkabaliai, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis
Mirė: 1927 m. vasario 16 d. (75 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Gabriele Eleonora Mohl
Veikla: visuomenės veikėjas, mokslininkas, gydytojas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas BasanavičiusVikiteka
Parašas
Jonas-Basanavicius-signature-1918.png
J. Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse
Skulptūra J. Basanavičiui Palangoje
Paminklinė lenta Vilniuje, Bokšto gatvėje

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

J. Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kiek paūgėjus tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau leido į Lukšių pradžios mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir dar vienus metus mokėsi Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius, atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą.

Studijos Maskvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet 1874 m. rudenį gavęs stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.

Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 18791882 m. Lomo (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, toliau rūpinosi ir lietuvybės reikalais. Rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam grįžo į Lietuvą, inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį, organizavo pirmojo numerio leidimą. Prahoje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.

Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Dėl finansinių sunkumų buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausia gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėl buvo perkeltas į Lomą. Bet antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių pasikėsinta; jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. To įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. Spėjama, kad pasikėsinimo motyvai buvo politiniai.

1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Ši netektis dar labiau pablogino jo jau ir taip pašlijusią sveikatą. Po žmonos mirties 1892 m. persikėlė į Varną. Ten, nepaisydamas savo ligos, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį. Nuo 1893 m. Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas.

Veikla Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui, atsirado proga grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną. Kitą dieną nuvyko į Vilnių. Būdamas Vilniuje, jis netrukus susipažino su eile Lietuvos inteligentų. J. Basanavičiaus pastangomis organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.

1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai ir vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas surengti Lietuvių konferencijai Vilniuje. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. Vilniaus gatvėmis iš Bazilikos į Rasų kapines.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. [1]

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

J. Basanavičiaus vardu pavadinta daug gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J.Zikaras).

J. Basanavičius fikcijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Andriaus Tapino romane „Vilko valanda“ Jonas Basanavičius vaizduojamas kaip Laisvojo Vilniaus Universiteto Dominijos alchemijos katedros vedėjas.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuviškos pasakos, tautosakos rinkinys, 2 d., 1898–1902 m.
  • Ožkabalių dainos, 2 t., 1902 m.
  • Iš gyvenimo vėlių bei velnių, 1903 m.
  • Lietuviškos pasakos įvairios, 4 d., 1903–1905 m.
  • Lietuviškai–trakiškos studijos, 1898 m.
  • Levas lietuvių pasakose ir dainose, išleista 1919 m.
  • Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon, 1921 m.
  • Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu, 1919 m.
  • Rinktiniai raštai, 1970 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 58-59 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]