Jonas Basanavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Basanavičius
Jonas Basanavicius (1851-1927) cropped.jpg
Gimė: 1851 m. lapkričio 23 d.
Ožkabaliai, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis
Mirė: 1927 m. vasario 16 d. (75 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Gabriele Eleonora Mohl
Veikla: visuomenės veikėjas, mokslininkas, gydytojas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas BasanavičiusVikiteka
Parašas
Jonas-Basanavicius-signature-1918.png
J. Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse
Skulptūra J. Basanavičiui Palangoje
Paminklinė lenta Vilniuje, Bokšto gatvėje

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

J. Basanavičius gimė 1851 m. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Sūnui paaugus tėvai pradėjo rūpintis jo mokymu, pradžioje Jonas mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienus metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą.

Studijos Maskvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.

Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 18791882 m. buvo Lomo (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.

Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Tačiau antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. Šio įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. Spėjama, kad pasikėsinimo motyvai buvo politiniai.

1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Ši netektis dar labiau pablogino jau ir taip pašlijusią daktaro sveikatą. Po Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas savo ligos, jos tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.

1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę,[1] o nuo 1893 m. dirbo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.

Veikla Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o sekančią dieną nuvyko ir į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis netrukus susipažino su eile Lietuvos inteligentų.

J. Basanavičiaus pastangomis vyko organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.

1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Lietuvių konferencijai Vilniuje surengti. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1924 m. tapo Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys.

1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. Vilniaus gatvėmis iš Bazilikos į Rasų kapines.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. Taip pat J. Basanavičius subūrė Lietuvių mokslo draugiją. [2]

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų.

Iš gausybės J. Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, Lietuvoje žymiausia yra Palangoje. Palangoje, gatvės pradžioje stovi paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J.Zikaras).

Buvo pavaizduotas ant 50 litų banknoto.

J. Basanavičius fikcijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Andriaus Tapino romane „Vilko valanda“ Jonas Basanavičius vaizduojamas kaip Laisvojo Vilniaus universiteto dominijos Alchemijos katedros vedėjas.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuviškos pasakos, tautosakos rinkinys, 2 d., 1898–1902 m.
  • Ožkabalių dainos, 2 t., 1902 m.
  • Iš gyvenimo vėlių bei velnių, 1903 m.
  • Lietuviškos pasakos įvairios, 4 d., 1903–1905 m.
  • Lietuviškai–trakiškos studijos, 1898 m.
  • Levas lietuvių pasakose ir dainose, išleista 1919 m.
  • Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon, 1921 m.
  • Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu, 1919 m.
  • Rinktiniai raštai, 1970 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 40 p. ISBN 5-89942-585-7.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 58-59 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]