Leičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

LeičiaiXIII a. vidurio – XVI a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leičių buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo didžiojo kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Leičio vardas ir tarnyba buvo paveldimi. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba dar vadinama lietuviškąja.

XIII a. leičiai dažniausiai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. XVI a. 4-6 dešimtmetyje šis sluoksnis greitai sunyko, leičiai paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar XIV a. tapo bajorais.[1]

Istoriniuose šaltiniuose XIV a.- XVI a. pirmoje pusėje leičiais retkarčiais buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (dgs. leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį greta naujesnio lietuvietis, iki šių dienų išlaikė latviai.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai Vilnius 1998.
  2. Artūras Dubonis. Leičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 689 psl.