Antanas Žmuidzinavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Žmuidzinavičius
Antanas-Zmuidzinavicius-1954-01-namie.jpg
A. Žmuidzinavičius savo dirbtuvėje
Gimė: 1876 m. spalio 31 d.
Seirijai, Seinų apskritis
Mirė: 1966 m. rugpjūčio 9 d. (89 metai)
Kaunas
Sutuoktinis(-ė): Marija Žmuidzinavičienė
Vaikai:

Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė

Veikla: dailininkas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas
Commons-logo.svg Vikiteka: Antanas ŽmuidzinavičiusVikiteka
Antanas Žmuidzinavičius 1919 m.
Antano Žmuidzinavičiaus kapas Petrašiūnų kapinėse

Antanas Žmuidzinavičius (1876 m. spalio 31 d. Seirijai – 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaunas) – Lietuvos dailininkas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas. Kartais pasirašydavo Antano Žemaičio slapyvardžiu.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

18901894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. Nuo 1899 m. studijavo tapybą Varšuvoje (pas V. Gersoną), 19051906 m. privačiose Paryžiaus akademijose. 1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. Hamburge. 19261940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 19411951 m. Kauno taikomosios dailės institute. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

1989 m. Seirijų gimnazijai suteiktas Antano Žmuidzinavičiaus vardas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Žmuidzinavičius daugiausiai kūrė peizažus, taip pat tapė portretus, temines kompozicijas, plakatus, apipavidalino nemažai knygų. Iš viso nutapė apie 2000 kūrinių. Rinko liaudies meno kolekcijas, dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę. Jo velnių kolekcijos pagrindu 1965 m. Kaune įkurtas Velnių muziejus. Parašė atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.).

A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdingas lyrizmas, romantizmo nuotaikos, simbolizmo ir alegorijos požymiai, realistinė vaizdų traktuotė, gamtos idealizavimas.

Žymesni kūriniai: „Gavo laišką“ (1904 m.), „Neris ties Antakalniu“ (1906 m.), „Per kiaurą naktį“ (1906 m.), „Sielvartas“ („Susigraudinimas“) (1906 m.), „Paskutiniai spinduliai“ (1908 m.), Tado Daugirdo portretas (1910 m.), Petro Rimšos portretas (1911 m.), „Nemunas prieš audrą“ (1917 m.), „Poilsis“ (1920 m.), „Tinklai džiūsta“ (1926 m.), „Linų kūlimo talka“ (1926 m.), „Estijos peizažas“ (1929 m.), „Dvi pušys“ (1931 m.), Žemaitės portretas (1935 m.), „Ankstyvas sniegas“ (1937 m.), „Eglės“ (1943 m.), „Žvejai“ (1945 m.), „Palangos pajūris“ (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (19531959 m.).

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Žmuidzinavičius aktyviai dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje. Jo kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu. 1906–1907 m. kartu su Marija Žmuidzinavičiene, M. K. Čiurlioniu, Antanu Jaroševičiumi, Petru Kalpoku, Petru Rimša, Kajetonu Sklėriumi surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą.

Nuo 1908 m. beveik nuolat klajojo po Vakarų Europos miestus, keliavo po JAV, tapydamas ir rengdamas ten savo paveikslų parodėles, skaitė paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinko aukas lietuvių tautos namams.

19171918 m. dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavos spalvas. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]