Lietuvių liaudies muzika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Lietuvos kultūra
Lietuvos kultūraBaltic Cross.JPG
Praktikos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Lietuvių liaudies muzika arba lietuvių muzikinis folkloras – Lietuvoje paplitusi liaudies muzika. Kaip ir kitos pasaulio liaudies muzikos variacijos, skirstoma į lietuvių liaudies dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus. [1]

Bendri bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė dalis lietuvių liaudies muzikos yra labai archajiška, apeiginės paskirties – tiek pagoniškos, tiek krikščioniškos. Bendrame Europos etnomuzikologijos kontekste lietuvių etninė muzika priskiriama šiaurės Europos arealui, kurio ribos artimos neolito epochos virvelinės keramikos kultūrai. Šio arealo rytinėje dalyje išryškėja styginių (kanklių) ir pučiamųjų kultūrų bruožai ir melodika, Lietuva yra jų sandūroje, dėl to etninė muzika ypatinga savo įvairumu.

Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Lietuviai dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.

Lietuvių liaudies dainos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių liaudies dainos.

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų. Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.

Lietuvių liaudies vokalo ornamentika labai įvairi. Liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliai išvingiuoja, suteikia emocinio kolorito. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso stiprumo svyravimai, vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos šūksmingai ir pamaldžiai. Dainų ritmikai ir balso pastatymui didelę įtaką daro tarmių artikuliacija ir priegaidės.

Lietuvių liaudies dainų stiliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių liaudies dainas galima skirstyti į 3 stilius, būdingi skirtingiems etnografiniams regionams: vienbalsiškumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija.

Vienbalsumas būdingas dzūkams. Dainos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį. Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai, kur jis ypač archajiškas, tačiau daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio. Dainos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvai, Aukštaitijai.

Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX-ojo a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose.

Lietuvių liaudies dainų žanrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių liaudies dainų žanrai skirstomi pagal paskirtį. Čia išskiriamos keturios pagrindinės dainų rūšys: sutartinė, giesmė, rauda ir daina (siaurąja prasme).

Skudučiais atliekama sutartinė. Groja Vaiguva, Tolminkiemyje 2007 m.

Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžių. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX–XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu. Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais. Sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą – tai trejinė. Tas pats yra ir su ketverinėmis. Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūkuojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai.

Rauda yra veikiausiai pats seniausias žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis. Jos skirstomos į raudas (laidotuvių) ir verkavimus (vestuvių) ir atliekamos subtiliai imituojant verkimą. Profesionalūs raudotojai, kviečiami į laidotuves ir vestuves atlikti subtilių raudojimų, sugebėdavę pravirkdyti minias žmonių.

Giesmė yra krikščioniškos kilmės ir, palyginus su kitais žanrais, labai jaunas. Dauguma giesmių atsirado krikščioniškus tekstus derinant su liaudies melodijomis, ėmė formuotis XVI–XVII a. pradedant krikščionėti valstiečių sluoksniui. Tačiau dalis giesmių yra sinkretinio pobūdžio, turi senojo tikėjimo elementų.

Dainos siaurąja prasme daugiausia susijusios su kasdienybės, buities ritualais. Jos skirstomos į daugybę rūšių pagal savo paskirtį:

  • Vaikų dainos – lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimas, formulinės dainos, erzinimai;
  • Vestuvių dainos – susijusios su vestuvių apeigomis ir papročiais. Skirstomos į lyrines, satyrines, gėrimo, puotavimo, dialogines, verkavimus, žaidimus, šokius ir maršus. Pačios gražiausios yra lyrinės dainos – jose apdainuojami nuotakos gyvenimo virsmai;
  • Karinės-istorinės dainos – glaudžiai susijusios su liaudies epu;
  • Kalendorinių apeigų dainos – susijusios su senojo tikėjimo apeigomis: jose atsispindi įvairūs senieji animistiniai tikėjimai, mitologija, žemdirbystės ir mirusiųjų kultai. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos (saulė, mėnulis, vėjas, lietus), kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių.
  • Darbo dainos – jų paskirtis – palengvinti darbo monotoniją, darbą paverčiant maloniu meditavimu. Klasifikuojamos į daugybę smulkesnių žanrų pagal paskirtį.
  • Baladės – plačiausias dainų žanras, susijusios su kitais žanrais, pavyzdžiui, kalendorinių apeigų ir darbo.

Lietuvių liaudies instrumentinė muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių muzikiniai instrumentai.
Lietuviškų ragų muzika
Birbynė (dešinėje) kartu su kitais kaimyninių kraštų pučiamaisiais instrumentais

Lietuvoje nuo seno dominavo dvi muzikinės kultūros: stygininių (vakaruose) ir pučiamųjų (rytuose). Greičiausiai ši instrumentikos specifika nulėmė ir vokalo ypatybių formavimąsi. Vėlesniais laikais šie arealai niveliavosi, iš kitų kraštų atėjo naujų instrumentų.

Vieni populiariausių lietuvių liaudies instrumentai buvo kanklės ir birbynė.

Kanklės – tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis. [2]Grojama pirštais arba brauktuku. Liaudiškos kanklės turėjo 57 ar 12 stygų. Šiandieninės kanklės turi 22-23 stygas. Panašius instrumentus į kankles turi ir latviai, estai, suomiai, rusai. Lietuvių tautosakoje ir senoviniuose raštuose kanklės minimos jau nuo XVI a.

Birbynė – tai pučiamasis instrumentas. Dabar tai medinis apie 30 cm ilgio vamzdis su užmautu ant galo karvės ragu. Senovėje žmonės birbynę darydavo iš šiaudo arba žąsies plunksnos. Ja grodavo piemenys.

Dabar rečiau girdimi muzikos instrumentai yra skrabalai, kelmas ir daudytės. Skrabalai – tai mušamasis instrumentas. Jie kilę iš medinių barškalų, kuriuos rišdavo gyvuliams po kaklu, ganomiems miškingose vietose.dabar tai medinės dėžutės, pritvirtintos prie rėmo. Jas barbena medine lazdele. Prie skrabalų dabar paprastai pritvirtinamas ir kelmas. Jis sukurtas XX a. viduryje. Tai medinis graižas, iš viršaus tarsi būgnas aptrauktas oda.

Daudytės ir ragai giminingi tuo, kad jais, kaip ir skudučiais, galima išgauti tik vieną garsą. Senovėje jais būdavo grojami įvairūs signalai, pvz., medžioklės, ganymo arba pašto. Keliais ragais arba daudytėmis būdavo grojamos sutartinės. Ragus dirbdavo iš gyvulių ragų, o vėliau iš medžio išlaikant medžio formą. Liaudies muziką sudaro ne vien dainos, bet ir instrumentinė muzika. Liaudies muziką vartoja simfonijų kompozitoriai savo kūryboje.

Kiti lietuvių liaudies instrumentai:

Esama vėlyvesnių laikų instrumentų, klasifikuotinų panašiai, tačiau paplitusių didelėje Europos dalyje, nepriskirtinų prie etninės muzikos, tačiau puikiai adaptuotų etninėje kultūroje: bosas, smuikas, armonika, akordeonas, lyra, mandolina, gitara, klarnetas, balalaika ir t. t.

Žaidimai ir šokiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių liaudies šokiai.

Žaidimų ir šokių vokalinis atlikimas iš esmės priklauso kitiems žanrams, daugiausia apeiginiams: kalendorinių apeigų, vestuvių ir kt… Esminis skirtumas tarp jų, jog žaidimai seniau buvę išskirtinai apeiginės paskirties, susiję su senuoju tikėjimu, vėliau tapo vaikų mėgstamu žanru prarasdami savo pirminę prasmę ir paskirtį. Šokiai dažnai vėlesnės kilmės, dažniausiai skirti pasilinksminimui, dažnai įtraukiami į apeigas, pakeisdami žaidimus. Šokiai patyrė didelę kaimyninių kraštų įtaką, taip pat perėmė daug žaidimų elementų.

Liaudies muzika dabar[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ pasirodymas Vilniuje su šiuolaikiškais kostiumais archeologine tema išryškinančiais senovinę juvelyriką
Lietuviško folkloro grupė „Vaiguva“ su šiuolaikiškais kostiumais archeologine tema, išryškinančiais senovinę juvelyriką
Šokėjai tautiniais drabužiais

Šiais laikais sparčiai nykstant senosioms tarmėms ir seniesiems dainininkams, dažnai tenka mokytis iš antrinių šaltinių ir perteikėjų. Dainavimo manieros taip pat dažnai praranda savo subtilumą, grožį, kartais net išsigimsta. Kai kurie atlikėjai imituoja senus dainininkus, dėl to dainos skamba nenatūraliai ir nemaloniai, yra sugadinamos. Kiti atlikėjai visiškai perdirba dainų atlikimo techniką, dėl to dainos skamba visiškai neautentiškai, prarasdamos bet kokį subtilumą ir tampa mažiau įspūdingos. Esama labai mažai dainininkų, kuriuos būtų galima laikyti liaudies dainų atlikėjais profesionalais, o autentiški liaudies muzikos įrašai su senų žmonių balsais nėra labai patrauklūs klausytojams.

Ansambliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje kiekviename mieste, miestelyje, stambesniuose kaimuose veikia žmonių beisdominčių liaudies muzika ir kultūra būreliai ir klubai, kuriems prigijo populiarus terminas „folkloro ansambliai“. Dauguma jų stengiasi ne tik išmokti tradicines dainavimo ypatybes, bet dažnai ir originaliai improvizuoja, kuria savitą stilių, bei manieras, praturtina folklorą modernia muzika ir egzotiškais instrumentais. Esama daugybė populiariosios muzikos grupių, kurių pagrindinė veikla populiarinti liaudies muziką naujomis formomis. Folkloras įgyja naujų avangardinių ir šiuolaikinių formų, jungiamas su džiazu, roku, elektronika, klasika: „Atalyja“, „Žalvarinis“, „Kūlgrinda“, „Keisto folkloro grupė“, „Virvytė“, „Lygaudė“ ir daugelis kitų.

Daugelyje Lietuvos aukštųjų mokyklų veikia folkloro ansambliai, vienas seniausių VU ansamblis „Ratilio“, Klaipėdos universiteto menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis“, Šiaulių universiteto – „Vaiguva“ ir kiti.

XX a. pradžioje taip pat buvo tradicinių muzikinių žaidimų, pavyzdžiui, Kupiškėnų vestuvės. Kai kurie iš žinomiausių šiuolaikinių kaimo ansamblių: Marcinkonys (Varėnos raj.), Žiūrai (Varėnos raj.), Kalviai-Lieponys (Trakų raj.), Luokė (Telšių raj.), Linkava (Linkuva, Pakruojo raj.), Šeduviai (Šeduva, Radviliškio raj.) ir kt.

Esama folkloro ansamblių savo veiklą koncentruojančių išskirtiniai ties apeiginiu žanru, vienas populiariausių tokių ansamblių yra folkloro ansamblis „Kūlgrinda“.

Folkloro ansambliuose praktikuojamas ne tik etninis muzikavimas, bei domimasi senąja pasaulėžiūra, bet ir tęsiamos tradicinio liaudies kostiumo tradicijos siekiančios ypač senus laikus, propaguojami amatai: audimas, siuvinėjimas, senojo tradicinio kostiumo puošyba, ornamentikos tradicijos (siekiančios neolitą). Kiti ansambliai pasirenka stilizuotus ir supaprastintus kostiumus, arba kuria naujus menkai dekoruotus kostiumus išryškindami archeologinę IX–XIV a. juvelyriką.

Šventės, festivaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, dainos festivalis, kuris buvo valstybės remiamas siekiant išlaikyti tradicijas. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus. Tarpukaryje Dzūkijoje vyko liaudies meno šventės – Senovės dienos. Lietuva yra daugelio liaudies muzikos festivalių tėvynė.

Kiti pagrindiniai festivaliai – tai „Skamba skamba kankliai“ ir „Atataria lamzdžiai“, abu rengiami kasmet. Istoriškai svarbi yra „Skruzdė marių krantelio“, surengta 1980 m.

„Baltica“ – tarptautinis folkloro festivalis, kuris yra rengiamas kasmet vienoje iš Baltijos valstybių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vida Umbra. Muzikos literatūra
  2. Lietuvos tarybinė enciklopedija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]