Lisabonos sutartis

Šis straipsnis apie ES sutartį (2007). Apie SSRS teisių perėmimo susitarimą (1992) skaitykite straipsnyje Lisabonos protokolas.

Lisabonos konferencijos logotipas

Pasirašę asmenys

Lisabonos sutartis (arba Reformų sutartis) − iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis keičianti bei Europos Sąjungos veikimą optimizuojanti tarptautinė sutartis. Tikslas – atnaujinti ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių sukurtomis taisyklėmis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 šalių narių.

Įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Čekija 2009 m. lapkričio pradžioje tapo paskutiniąja šalimi, baigusia ratifikavimo procesą. Sutartis pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Šv. Jeronimo vienuolyne Lisabonoje (Portugalija) Europos Sąjungos valstybių narių vadovų. Buvo planuojama, kad ji įsigalios kokiais 2008 m. (vėliausiai – iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. prieš rinkimus į Europos Parlamentą)). Tam ji turėjo būti ratifikuota visų valstybių narių. Tačiau Airijos referendumu iš pradžių ji buvo nepatvirtinta.

Europos Konstitucija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Europos Konstitucija.

Sutarties pirmtakas − atmesta Europos Konstitucija.

2004 m. spalio mėn. Europos Sąjungos vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Į šį teisės aktą buvo bandoma apjungti visas egzistuojančias sutartis. Surengtuose referendumuose jai nepritarė Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiai, taigi sutartis neįsigaliojo.

Vėliau teisės aktas modifikuotas į Reformų sutartį, skirtingai nuo Konstitucijos, atspindinčią tik teisės aktų pokyčius. Po pasirašymo Lisabonoje įgijo Lisabonos sutarties pavadinimą.

Ratifikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lisabonos sutartis turėjo įsigalioti, ją ratifikavus visoms 27 Europos Sąjungos valstybėms narėms. Kiekvienoje jų tai padaryta, vadovaujantis šalies konstitucinėmis normomis – balsavimu parlamente ar referendumu. Pirmoji ES valstybė ratifikavusi Lisabonos sutartį buvo Vengrija, paskutinė buvo Čekija, kurios prezidentas V. Klausas delsdamas ratifikuoti sutartį, tikėjosi gauti papildomų išlygų Čekijai. Po to, kai Čekijos Konstitucinis teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nustatė, kad Sutartis neprieštarauja Čekijos Konstitucijai, V. Klausas Sutartį ratifikavo.

Lisabonos Sutarties ratifikavimo eiga

Šalis	Ratifikavimo data
Vengrija	2007 m. gruodžio 17 d.
Belgija	2008 m. liepos 10 d.
Italija	2008 m. liepos 31 d.
Liuksemburgas	2008 m. gegužės 29 d.
Nyderlandai	2008 m. liepos 8 d.
Prancūzija	2008 m. vasario 8 d.
Vokietija	2009 m. rugsėjo 25 d.
Airija	2009 m. spalio 3 d.
Danija	2008 m. balandžio 24 d.
Jungtinė Karalystė	2008 m. birželio 19 d.
Graikija	2008 m. birželio 11 d.
Ispanija	2008 m. liepos 15 d.
Portugalija	2008 m. balandžio 23 d.
Austrija	2008 m. balandžio 28 d.
Suomija	2008 m. birželio 11 d.
Švedija	2008 m. rugsėjo 12 d.
Čekija	2009 m. lapkričio 13 d.
Estija	2008 m. birželio 11 d.
Kipras	2008 m. liepos 3 d.
Latvija	2008 m. gegužės 8 d.
Lenkija	2008 m. balandžio 10 d.
Lietuva	2008 m. gegužės 8 d.
Malta	2008 m. sausio 29 d.
Slovakija	2008 m. balandžio 10 d.
Slovėnija	2008 m. sausio 29 d.
Bulgarija	2008 m. kovo 21 d.
Rumunija	2008 m. vasario 6 d.

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ES piliečių tiesiogiai renkamas Europos Parlamentas įgijo naujų svarbių galių priimant ES teisės aktus, tvirtinant ES biudžetą ir sudarant tarptautinius susitarimus. Visų pirma dėl platesnio bendro sprendimo procedūros taikymo valstybėms narėms atstovaujantis Europos Parlamentas svarstant daugelio sričių teisės aktus įgijo tokį patį sprendžiamąjį balsą, kaip ir ES Taryba.
Padidintas valstybių narių parlamentų vaidmuo.
Sukurta Europos piliečių iniciatyva, kuria numatyta, kad vienas milijonas kelių valstybių narių piliečių gali pareikalauti, kad Europos Komisija pateiktų naujų teisės aktų siūlymų.
Pripažinta galimybė valstybei narei išstoti iš Europos Sąjungos.
Sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma ES Taryboje buvo pritaikyta naujose politikos srityse. Nuo 2014 m. kvalifikuotą balsų daugumą sudarė dvejopa valstybių narių ir gyventojų dauguma. Dvejopa dauguma bus laikoma pasiekta, jeigu sprendimui pritars 55 % valstybių narių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 % ES gyventojų.
Sukurta dvejiems su puse metų renkamo Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė, sukurtas tiesioginis Europos Komisijos pirmininko skyrimo ir Europos Parlamento rinkimų ryšys, pakeista Europos Parlamento struktūra, nustatytos aiškesnės platesnio bendradarbiavimo taisyklės ir finansinės nuostatos.
Įteisinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.
Įkurta Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė, ją einantis asmuo yra ir Europos Komisijos vicepirmininkas.
Sukurta Europos išorės veiksmų tarnyba.
Europos Sąjunga tapo juridiniu asmeniu.^[1]