 Trys škotų literatūros milžinai: Burnso, Skoto ir Stivensono biustai. Škotijos kultūra – žmogaus veikla ir simbolizmas, susijęs su Škotija ir škotais. Kai kurios Škotijos kultūros dalys, tokios kaip atskira nacionalinė bažnyčia, yra apsaugotos įstatymu. Škotijos vėliava yra mėlyna su baltu Andriaus kryžiumi.
Škotija yra išsaugojusi Škotų teisę – unikalią juridinę sistemą, kuri yra paremta Romėnų teise ir kuri jungia kontinentinės ir angloamerikiečių teisių bruožus. Škotijos teisė skiriasi nuo Anglijos teisinės sistemos. Škotijos susijungimo su Anglija viena iš sąlygų buvo, kad škotai išsaugos savo atskirą teisinę sistemą. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjai taip pat yra ir Aukščiausiojo teismo kriminalinių bylų teisėjai. Anksčiau Škotijoje vyravo atskirų regionų teisinės sistemos, iš kurių viena buvo „Udalinė teisė“ (juridinė sistema, galiojusi Šetlande ir Orknyje, kuri buvo panaikinta 1611 m.). Nepaisant to, Škotijos teismai pripažino „Udalinę teisę“ kai kuriose bylose XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Taip pat Škotijoje vyksta judėjimai atkurti „Udalinę teisę“ salose. Kelios sistemos, kurios buvo paremtos bendrąja Keltų teise, išliko iki pat XIX a.
Škotija, kaip atskira šalis, dalyvauja tokiuose sporto renginiuose kaip FIFA pasaulio čempionatas. Škotija, kaip nepriklausoma šalis, nedalyvauja Olimpinėse žaidynėse.
Škotija yra laikoma „Golfo namais“ ir yra gerai žinoma savo golfo laukais. Be golfo, taip pat plačiai yra žinomos Kalniečių žaidynės. Škotija taip pat yra akmenslydžio namai. Škotija turi keturias profesionalias ledo ritulio komandas, kurios priklauso Elitinei ledo ritulio lygai.
Seniausias, išlikęs iki šių dienų, literatūros kūrinys, parašytas dabartinės Škotijos teritorijoje, yra Velso literatūrai priklausantis kūrinys, parašytas bretonų kalba VI a. Vėliau Škotijoje rašyta literatūra buvo lotynų bei senąja anglų kalbomis. Kai Albos (Škotijos pavadinimas škotų geilų kalba) valstybė išsivystė į Škotijos karalystę VIII a., Škotijoje atsirado klestintis literatūros elitas, kuris reguliariai pateikdavo visuomenei tekstus tiek geilų, tiek lotynų kalbomis. Pirmasis išlikęs svarbus tekstas ankstyvąja škotų kalba yra XIV a. poeto Džono Barberio epas „Brus“.
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais karališkieji asmenys rėmė poeziją, prozą ir dramą. Jokūbo V karališkasis dvaras išvydo tokius darbus kaip Deivido Lindzės „The Thrie Estaitis“. XVI a. pabaigoje Jokūbas VI tapo Škotijos dvarų poetų ir muzikantų rato, kuris dar kitaip buvo žinomas kaip Kastelėnų grupė, globėju. Kai Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., daugybė poetų ir muzikantų persikėlė su juo į naujuosius rūmus. Bet be karališkosios paramos centro tradicinė škotų poezija pradėjo nykti. Ji atgimė po sąjungos su Anglija 1707 m. dėka žmonių, kaip Alanas Ramzis, Robertas Fergusonas ir Džeimsas Makfersonas. Pastarasis tapo populiarus net užsienyje. Jis įkvėpė tokius rašytojus kaip Robertas Burnsas, kuris yra laikomas tautos poetu, ir Valteris Skotas, kurio romanai atskleidė Škotijos tapatybę XIX a. Viktorijos laikų pabaigoje. Škotijoje gimę rašytojai, tokie kaip Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, J. M. Baris ir Džordžas Makdonaldas, pasiekė tarptautinį pripažinimą.
XX a. padidėjo aktyvumas škotų literatūroje, kuris dar kitaip žinomas kaip Škotijos Renesansas. Hugas Makdermidas stengėsi atgaivinti škotų kalbą kaip literatūros priemonę. Šio aktyvumo judėjimo narius sekė pokario poetai, tokie kaip Edvinas Morganas. Nuo XX a. 9 dešimtmečio, Škotijos literatūra atgimė iš naujo. Atgimimas siejamas su tokias rašytojais kaip Džeimsas Kelmanas ir Irvinas Velšas. Škotų poetai, kurie iškilo tuo pačiu metu buvo tokie kaip Carol Ann Duffy, kuri buvo pirmoji škotė tapusi Jungtinės Karalystės poete laureate 2009 m. gegužę.
Daugiau…
|
._Stanevi%C4%8Diaus_sodyba_2.JPG)
