Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 188 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Slavų prokalbės ir jos dialektų paplitimas VI a. Slavų prokalbė, arba praslavų kalba, – prokalbė, iš kurios kilo slavų kalbos. Nėra išlikę jokių rašytinių slavų prokalbės paminklų, todėl ji atkuriama, remiantis slavų ir kitų paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenimis. Slavų prokalbė nebuvo statinė kalba, ilgainiui ji kito, ir šios prokalbės formas galima rekonstruoti įvairiai, žiūrint, koks chronologinis pjūvis pasirenkamas.
Slavų prokalbė kilusi iš indoeuropiečių prokalbės. Esama hipotezės, kad baltų ir slavų kalbos išgyveno kalbinės vienovės laikotarpį ir baltų-slavų kalbos neva vėliau skilusios į slavų prokalbę ir baltų prokalbę. Terminas „praslavų kalba“ (rus. праславянский язык) buvo sudarytas su priešdėliu pra- iš žodžio „slavų“, ir kadangi buvo sukurtas sekant vokiečių komparatyvistikos mokykla, sietinas su atitinkamu vokišku terminu vok. Urslavisch. Terminas „praslavų kalba“ panašiai vartojamas daugumoje slavų kalbų: brus. праславянскі, ukr. праслов’янський, lenk. prasłowiański, ček. praslovanský, svk. praslovanský, bulg. праславянски, maked. прасловенски, kroat. praslavenski, serb. прасловенски, slovėn. рraslovanski. Kai kurie tyrėjai kaip sinonimišką slavų prokalbei įvardinti terminą vartoja „bendroji slavų kalba“ (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski, rus. общеславянский); pastarasis pavadinimas, be kita ko, laikomas nepatogiu ir gremėzdišku, nes iš jo negalima sudaryti būdvardžio.
Pirmą kartą slavai paminėti kaip „sklavinai“ (sen. gr. Σκλάβηνοι, sen. gr. Σκλαύηνοι, sen. gr. Σκλάβινοι ir lot. SCLAVENI, lot. SCLAVINIAE), mokslininkų manymu, VI a. (Pseudocezario, Prokopijaus iš Cezarėjos ir Jordano darbuose). Daug tyrėjų (M. Lomonosovas, P. Šafarikas (svk. P. Šafárik), I. Zabelinas, D. Mačinskis, M. Tichanova) išsakė nuomonę, kad Ptolomėjaus „Geografijos vadove“ minima gentis „stavanai“ gr. Σταυανοί tapatintina su slavais, be to, O. Trubačiovo manymu, terminas „stavanai“ – slavų savivardžio kalkė (indoiranėnų *stavana- reiškia 'giriamas'), o tai pirmąjį slavų paminėjimą nukelia į II a..
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Dailės galerijos „vakarinis“ pastatas Vašingtono nacionalinė dailės galerija – meno muziejus JAV sostinėje Vašingtone. Galerijoje saugoma plati Europos ir Amerikos paveikslų, skulptūros, dekoratyviosios dailės ir grafikos kūrinių kolekcija. Ypač turtingi italų renesanso, olandų ir ispanų baroko, prancūzų rokoko rinkiniai. Galerijoje vyksta meno parodos, ji įsikūrusi Vašingtono Nacionalinės alėjos (National Mall) rytiniame pakraštyje, kartu jai priklauso šalia esantis skulptūrų parkas. Galerijoje saugomi apie 141 000 objektų, jos lankymas nemokamas. 2013 m. Vašingtono nacionalinė dailės galerija, su daugiau nei 4 mln. lankytojų per metus, buvo 8-as lankomiausias pasaulio meno muziejus.
Vašingtono nacionalinė dailės galerija buvo įkurta 1937 m. finansininkui ir filantropui, buvusiam JAV iždo sekretoriui Andrew W. Mellon (1855–1937), kilusiam iš Pitsburgo, dovanojus valstybei savo dailės kūrinių kolekciją bei didelę pinigų sumą muziejaus statyboms. Klasicistinio stiliaus galerijos pastatas buvo suprojektuotas architekto John Russell Pope (1874–1937) ir galerija 1941 m. kovo 17 d. atidaryta viešam lankymui. Šis pastatas 1978 m. tapo vadinamas „Vakariniu“, kai buvo sujungtas požeminiu praėjimu su nauju galerijos pastatu, vadinamu „Rytiniu“. „Vakariniame“ pastate eksponuojami praeities meno objektai, „Rytiniame“ − šiuolaikinio meno. Andrew W. Mellon nenorėjo muziejui suteikti savo vardo ir tikėjosi, kad jis taps išties nacionaline JAV galerija. Jo kolekciją sudarė 126 tapybos ir 26 skulptūros kūriniai, tarp kurių buvo Jano van Eiko „Geroji naujiena“, Rafaelio „Albos Madona“. 1939 m. Niujorko verslininkas Samuel H. Kress (1863–1955) padovanojo 375 italų dailininkų paveikslus ir 18 skulptūrų. Jis ir jo giminė rėmė galeriją ir vėliau. Iš Kress į muziejų pateko El Greko paveikslas „Laokoonas“, bei Beato Andželiko ir Filipo Lipio bendras kūrinys „Išminčių pagarbinimas“. 1939 m. savo kolekciją dovanojo Filadelfijos turtuolis Joseph Widener (1871–1943), kurią surinko kartu su tėvu P. A. B. Widener (1834–1915). 1942 m. ji oficialiai priimta ir su ja į galerijos rinkinius pateko Rembranto „Malūnas“, Vermejerio „Moteris su svarstyklėmis“ ir Džovanio Belinio „Dievų šventė“. 1943 m. Lessing J. Rosenwald (1891–1979) iš Filadelfijos padovanojo grafikos ir piešinių kolekciją; su vėlesniais dovanojimais − iš viso apie 22 000 grafikos ir piešinių kūrinių, tarp kurių Rembranto, Diurerio, V. Bleiko, O. Domjė ir kitų.
Šios savaitės iniciatyva yra trokštamiausi nesukurti straipsniai.
Daugiau…
|
|
