Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 196 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Abdur Rahmano III vardo drachma Abdur Rahmanas III (Abduramanas III, ar Abdurachmanas III ir Abd ar Rachmanas III, arab. عبد الرحمن = ʿAbd ar-Raḥmān, 891–961 m.) – X a. Kordobos emyras, save paskelbęs kalifu, iš Omejadų dinastijos. Vienas iš ryškiausių viduramžių musulmonų valdovų.
Abdur Rahmanas gimė 891 m. sausį. Kordobos emyru tapo 912 m. spalį mirus seneliui Abdulai. Senelis buvo nužudęs savo sūnų, kad šis nebandytų uzurpuoti jo sosto, o kita versija – nužudė, nes jam padarė įspūdį anūko inteligentiškumas, protas ir manieros. Įžengus Abdur Rahmanui į sostą vietos gyventojai jau nuo pirmųjų jo valdymo metų (jam buvo tik kiek daugiau nei 20) aukštai vertino naująjį emyrą. Jo senelio valdymo pabaigoje priešiškai Omejadams nusiteikę arabai ir užsislapstinę krikščionys puldinėjo miestus, plėšė prekių vilkstines. Po 10 dienų valdymo Abdur Rahmanas III asmeniškai išstatė maištininkų lyderio galvą miesto centre, taip susikurdamas griežto ir nedvejojančio valdovo reputaciją. Pirmąjį dešimtmetį jis nuolat kariavo su maištininkais, iš kurių grėsmingiausiu buvo slaptas krikščionis Omaras ibn Hafsūnas iš Bobastro. 913 m. Abdur Rahmanas III užėmė Sevilją, sugriovė 70 maištininkų tvirtovių. 917 m. mirus Omarui ibn Hafsūnui maištininkų pasipriešinimas pakriko. Abdur Rahmano III pajėgos 928 m. užėmė Bobastrą, 933 m. užvaldė Toledą ir pajungė visą musulmonišką Iberiją Kordobos valdžiai.
Kitus karus Abdur Rahmanas III vykdė su Iberijos šiaurėje įsitvirtinusiais krikščionimis. 913 m. Leono karalystės pajėgos užėmė Evoros miestą ir išžudė vietos musulmonus. Iki 920 m. Abdur Rahmanas III suorganizavo plačios apimties karinę kampaniją prieš Leono ir Navaros karalystes ir tais metais sumušė jungtines krikščionių pajėgas. 924 m karinės kampanijos metu buvo užimta Pamplona ir krikščionių pozicijos buvo tiek nustumtos, kad jie nebegrėsė Kordobai sekančius 15 metų. 939 m. į žygį prieš Kordobos emyratą išsirengęs Leono karalius Ramiras II sumušė Abdur Rahmano III pajėgas prie Simakaso, emyras vos pabėgo iš mūšio lauko. Po to Abdur Rahmanas III nekovojo tiesiogiai prieš Ramirą II ir vėl pradėjo karines kampanijas po pastarojo mirties 950 m. prasidėjus pilietinėms kovoms tarp krikščionių. Jam pavyko vėl nustumti krikščionis ir tapti galingiausiu valdovu Iberijoje.
929 m. Abdur Rahmanas III pasiskelbė kalifu. Tai įsiutino Š. Afrikoje ir visų pirma Egipte įsitvirtinusius Fatimidus, tuo metu galingiausią musulmonų dinastiją, kurie patys titulavosi kalifais. Be to, Fatimidai išpažino šiizmo pakraipos islamą, besiskiriantį nuo Abdur Rahmano III sunizmo. Taip pat, Fatimidus erzino, kad jie negali kontroliuoti prekybos Sachara kelių be Omejadų įsikišimo. Per kilusius karus tarp musulmonų Abdur Rahmanas III ne kartą rengė žygius į Š. Afriką. Sukurstė sukilimą Kairuane ir 931 m. įtvirtino Seutą, kuri buvo jo žygių forpostas. Ir, nors jam ir nepavyko įveikti Fatimidų, jo autoritetas Afrikos šiaurės vakaruose tarp musulmonų buvo didžiulis.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Kauno tardymo izoliatorius Kauno tardymo izoliatorius (anksčiau Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas) – laisvės atėmimo įstaiga Kauno miesto centrinėje dalyje.
Cariniu laikotarpiu areštines arba kalėjimus turėjo beveik visi apskričių miestai. Kaune 1823 m. pastatytas klasicistinių formų medinis kalėjimas, panašus į arklių pašto stotį Rotušės aikštėje. Šis statinys su 9 kamerom, virtuve, pirtimi ir sargybine stovėjo prie tuometinio Sankt Peterburgo plento (šiuo metu – Savanorių prospekte, ties dabartine Prisikėlimo bažnyčia). Areštinei kurį laiką naudoti ir uždaryto dominikonų vienuolyno korpusai.
Praūžus 1831 m. sukilimui, vykstant sukilimams Vakarų Europoje ir jų atgarsiams pasireiškiant Kaune ir gubernijoje, miesto ir gubernijos valdytojams teko susirūpinti naujo kalėjimo statyba. Caro administracija nutarė panaudoti Kauno pilies mūrus, tačiau techniškai šis uždavinys pasirodė sunkiai įgyvendinamas. Vėliau planuota panaudoti bernardinų vienuolyno pastatus. Pagaliau buvo nuspręsta, jog pigiau bus pastatyti naują kalėjimą, nei bandyti rekonstruoti tam nepritaikytą pastatą.
Susirašinėjimas dėl naujo kalėjimo statybos vyko jau 1847 m. Tuometinis caro vyriausybės vidaus reikalų ministras L. Perovskis, motyvuodamas, jog Kaune esantis kalėjimas nebetinkamas, 1847 m. spalio 28 d. raštu persiuntė Vyriausiajai kelių ir viešųjų pastatų valdybai naujo 300 vietų kalėjimo projektą ir sąmatą. Pagal 1847 m. sudarytą miesto augimo generalinį planą, 1849 m. parinkta vieta dabartinių A. Mickevičiaus (Garnizonaja), Kęstučio (Bolšaja Sadovaja) ir Spaustuvininkų gatvių kvartale.
1850 m. rugpjūčio 16 d. Vyriausioji valdyba pavedė paskelbti varžytines šios statybos rangos sutarčiai sudaryti, tačiau neatsirado rangovo, galinčio įgyvendinti projektą. Tik 1857 m. spalio 2 d. sudarytas kontraktas su III gildijos Kauno pirkliu Bereliu Šternfeldu. Pagal šią sutartį rangovas įsipareigojo per tris su puse metų – nuo 1858 m. balandžio 15 d. iki 1861 m. spalio 15 d. – pastatyti Kaune mūrinį kalėjimo pastatą (rus. тюремный замок) ir atiduoti jį valstybei, kuri per 30 metų nuomodama grąžins išlaidas, kasmet mokėdama po 5500 rublių nuompinigių.
Šios savaitės iniciatyva yra pataisos įstaigos.
Daugiau…
|
|
