Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 196 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Langobardų karalystės VIII a. vid. Langobardų karalystė (lot. Regnum Langobardorum), dar vadinta Visos Italijos karalyste (lot. Regnum totius Italiae) – langobardų tautos sukurtų valstybių sąjunga viduramžių Italijoje. Didžiausio išsiplėtimo laikais (VIII a. vid.) valdė didžiąją dalį Apeninų pusiasalio.
Iki langobardų įsiveržimo į Italiją Apeninų pusiasalį kontroliavo Bizantijos imperija, kuri šias teritorijas kontroliavo kaip Ravenos egzarchatą. Tačiau Bizantija buvo pavargusi po ilgai trukusių karų su ostgotais, o Italijos teritorijos buvo nusiaubtos ir ištuštėję. Ši situacija leido kitai germanų genčiai, Alboino vadovaujamiems langobardams, pajudėti iš Panonijos 568 m. ir įsiveržti į Italiją.
Iki 572 m. langobardai užėmė visą Padaniją, pasiekė Paviją, kurią paskelbė savo sostine. Taip pačiais metais Alboinas buvo nužudytas sąmokslo metu. Po jo mirties 32 kunigaikščiai Pavijoje karaliumi išrinko Klefą, kuris praplėtė sritis užimdamas Toskaną. Maždaug tuo pat metu kiti langobardų kunigaikščiai patyrė laimėjimus pietuose, kur buvo įkurtos Spoleto ir Benevento kunigaikštystės. 574 m. Klefas buvo nužudytas, o neišrinkus naujo karaliaus tarpuvaldis tęsėsi iki 585 m. Tai sudarė prielaidas įsitvirtinti smulkiems kunigaikščiams.
Skirtingai nei anksčiau Italijoje viešpatavę ostgotai, langobardai niekada nebuvo vienvaldžiai Apeninuose. Jie dalinosi valdžia su Bizantija, kuri išlaikė valdžią svarbiausiuose pajūrio miestuose. Šios Bizantijos sritys buvo administruojamos kaip Ravenos egzarchatas, Romos, Neapolio ir Kalabrijos hercogystės. Jos teritoriškai atskyrė langobardų kontroliuojamas žemes ir neleido joms vieningai vystytis.
Be to, pati Langobardų karalystės organizacija buvo daugiau atskirų kunigaikštysčių (hercogysčių) konfederacija nei kad centralizuota valstybė. Šiaurinė karalystės dalis buvo vadinama Didžiąja Langobardija (lot. Langobardia Major). Joje priskaičiuojama daugiau nei 20 smulkių kunigaikštysčių, kuros formavosi aplink didžiuosius miestus. Jose praktiškai vienvaldžiai buvo kunigaikščiai (dux), turėję politinę ir karinę galią. Žemiau jų stovėjo gastaldai. Šių kunigaikštysčių centrai buvo Friulis, Čeneda, Trevizas, Vičenca, Verona, Trentas, Parma, Redžas, Pjačenca, Milanas, Bergamas, Pavija, Turinas, Aosta, Ivrėja, Persičeta ir kiti miestai. Šios kunigaikštystės buvo grupuojamos į tris dideles dalis. Ją sudarė Neustrija šiaurės vakaruose, Austrija šiaurės rytuose ir Tuscija pietuose.
Pietinė karalystės dalis, buvusi piečiau Romos ir atskirta Bizantijos žemių, buvo vadinama Mažąja Langobardija. Čia egzistavo dvi didelės kunigaikštystės – Spoletas ir Beneventas.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
|
Ramenai (jap. 拉麺, ラーメン rāmen) – japonų patiekalas iš kvietinių kiniškų makaronų, patiekiamų mėsos sultinyje, pagardintame sojų padažu ar miso, kartu su įvairiais priedais priklausomai nuo rūšies – kiaulienos pjausniu, nori, žaliaisiais svogūnais, fermentuotais bambuko ūgliais ar kt.Egzistuoja daug ramenų rūšių, beveik kiekvienas Japonijos regionas turi savo ruošimo būdą, pavyzdžiui, Hokaide populiarus miso ramen, o Kiūšiū – tonkotsu ramen, tačiau bendras patiekalą vienyjantis bruožas yra makaronai sultinyje. Ramenai yra vienas populiariausių patiekalų Japonijoje, ruošiamas namie, parduodamas tiek įprastiniuose, tiek specializuotose ramenų restoranuose, karaokės baruose, pramogų parkuose, kavinėse, kaip gatvės maistas ir kitur.
Ramenai yra japoniškas kinų makaronų ruošimo būdas, Japonijoje atsiradęs panašiu metu, kaip ir patys kiniški makaronai, tačiau nėra tvirtai žinoma, kada tai įvyko. Pagal plačiausiai pripažintą teoriją, ramenai Japonijoje atsirado XIX a. su kinų imigrantų pagalba. Pasak Šin-Jokohamos ramenų muziejaus, ramenai kilo iš Kinijos ir Japonijoje pirmą kartą pasirodė 1859 m. Pirmieji ramenai buvo makaronai sultinyje, ir ant viršaus uždėta kepta kiauliena. Pats žodis ramen yra japoniška kinų žodžio lamian (拉麵) transkribcija. Lamian yra tam tikra ilgų, į spagečius panašių kiniškų makaronų rūšis. Žinoma, kad ramenai Japonijoje jau buvo pardavinėjami ne vėliau, kaip 1910 m., kuomet buvo aprašytas jais prekiavęs, didelio populiarumo susilaukęs kiniškas restoranas Jokohamos kinų kvartale. Maždaug iki XX a. vidurio šis patiekalas buvo vadinamas „kiniškais grikiais“ (jap. 支那そば shina soba), nepaisant to, kad gaminamas iš kviečių. Vėliau žodis šina (Kinija) įgijo neigiamą atspalvį ir patiekalas pradėtas vadinti čūka soba (jap. 中華そば, irgi reiškia kiniškus grikius) arba tiesiog ramenais (jap. ラーメン).
1945 m. gruodį Japonijoje buvo prasčiausias ryžių derlius per paskutinius 42 metus. Kovai su maisto nepritekliumi tuo metų Japoniją okupavusios JAV įvežė daug pigių kvietinių miltų. Tai padėjo išpopuliarėti miltiniams patiekalams, labiausiai – duonai, bet taip pat ir ramenams. Pokario metais Japonijos valdžia normuodavo maistą, tačiau ramenai išpopuliarėjo juodojoje rinkoje, kurios pagalba dauguma japonų ir maitindavosi. Miltai iš komercinių malūnų būdavo vagiami pogrindinei ramenų gamybai, kurią saugojo jakudza. Šeštajame dešimtmetyje miltų prekybos apribojimai buvo atšaukti, ir ramenai dar labiau išpopuliarėjo, atsirado daug legalių gamintojų, įmonės pradėjo nuomoti ramenų gamybos įrankių komplektus kartu su jatai – gatvės maisto prekybos vežimėliu, norintiems gatvėse prekiauti ramenais. Sunkioje ekonominėje situacijoje tai buvo gera smulkaus verslo galimybė ir sparčiai išpopuliarėjo.
Šios savaitės iniciatyva yra makaronai.
Daugiau…
|
|
