Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 182 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
Piliakalnis iš šiaurės rytų pusės.
Kurmaičių piliakalnis, vadinamas Pilale (nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas 5236, senas registro kodas A447P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR518) – piliakalnis pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), Akmenos ir Pilsupio santakoje, Padvarių tvenkinio šiaurinėje dalyje, 0,4 km į vakarus nuo kelio Kurmaičiai–Tūbausiai.
Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Akmenos ir Pilsupio santaką, iš rytų, šiaurės ir vakarų pusių apsuptas Padvarių tvenkinio. Šlaitai statūs, nuo slėnio pusės 9–12 m aukščio. Piliakalnio aikštelė beveik keturkampė, apie 60 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir 25 m pločio, su 7 m ilgio ir 10 m pločio iškyšuliu šiaurinėje dalyje. Šiaurės vakarinė jos dalis yra 1,5–2 m aukštesnė už likusią. Palei pietvakarinį kraštą yra kiek išlenktas 60 m ilgio, iki 1,6 m aukščio ir 8 m pločio gynybinis pylimas, kuris vakariniu galu remiasi į Akmenos slėnį, o rytinį galą nuo Pilsupio šlaito skiria apie 5 m tarpas. Abipus pylimo vietomis pastebimos buvusių gynybinių griovių žymės. Į pietvakarius nuo pylimo yra priešpilis – iš šiaurės vakarų į pietryčius žemėjanti terasa. Jis trapecijos plano, nuo 65 m ilgio šiaurės rytiniame krašte iki 80 m ilgio pietvakariniame krašte bei nuo 23 m pločio šiaurės vakariniame gale iki 30 m pločio pietrytiniame gale. Palei pietvakarinį terasos kraštą išsiskiria iki 15 m pločio ir 0,5–1 m aukščio, šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi pailgas paaukštėjimas – arimo metu nuskleisto priešpilio pylimo liekanos. Į pietus ir pietvakarius nuo šio paaukštėjimo 0,5 ha plote buvusi papėdės gyvenvietė.
XIX a. pab. – XX a. I pusėje piliakalniu buvo laikomas Akmenos dešiniajame krante, Kurmaičių pilkapyne stūksojęs didžiausias pilkapis, vadinamas Pilale, Pilalių kalnu. Jį 1899 m. pirmąkart paminėjo Fiodoras Pokrovskis, o 1928 m. – Petras Tarasenka. 1923–1926 m. Pilalę nukasė Nikodemas Tamošauskas, ieškojęs padavimuose minimų jos požemiuose užkastų liturginių brangenybių.
1963 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas (ekspedicijos vadovas Adolfas Tautavičius), 1982 m. –- Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Julius Kanarskas.
Daugiau…
|
Mėnesio šalys
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
|
Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus. Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes: tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).
Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja bent keletas demokratijos modelių (teorijų): klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos polių demokratijos modelius), radikalioji (vystymosi) demokratija, tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija, dalyvavimo demokratija. Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas. Paprastai tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt. Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.
Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų organų rinkimais.
Šios savaitės iniciatyva yra referendumai.
Daugiau…
|
|
.jpg)
_02.jpg)
