Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 192 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Lenkijos–Lietuvos santykiai Naujausiųjų laikų istorijos didžiąją dalį Lenkijos–Lietuvos santykiai buvo labai komplikuoti, nežiūrint bendros valstybės 1569-1795 m. laikotarpiu, bendros padėties būnant Rusijos imperijos sudėtyje ir to, kad abi šalys 1918 m. atkūrė savo valstybingumą. Tik valstybėms darkart atkūrus nepriklausomybes ir Lenkijai Lietuvą pripažinus 1991 m. prasidėjo glaudus, kaimyninis bendradarbiavimas.
Abi šalys yra Jungtinių Tautų, ES, NATO, EBPO ir Trijų jūrų iniciatyvos narės.
Lietuva turi ambasadą Varšuvoje, kurioje Lietuvai iki 2018 m. lapkričio atstovavo ambasadorius Šarūnas Adomavičius, tuo tarpu Vilniuje yra įsikūrusi Lenkijos Respublikos ambasada, kurioje Lenkijai atstovauja ambasadorius Janušas Skolimovskis. Lenkijoje veikia Lietuvos konsulatas Seinuose, garbės konsulatai Katovicuose, Torūnėje, Poznanėje, Gdanske, Ščecine, Olštyne, Krokuvoje, Vroclave; Lietuvoje – Lenkijos garbės konsulatas Klaipėdoje. Institucinis dvišalis bendradarbiavimas užtikrintas per tris bendras institucijas, paprastai posėdžiaujančias dukart per metus: Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų Konsultacinis Komitetas, Lietuvos ir Lenkijos Seimų narių Asamblėja, Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryba. Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupė (dabartinis pirmininkas – LLRA narys Jaroslav Narkevič).
Dvišaliams santykiams įtaką daro neišspręsti klausimai, susiję su lenkų tautinės mažumos padėtimi Lietuvoje, ypač pavardžių rašybos ir tautinių mažumų švietimo. Anksčiau dažnai keltas dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių klausimas laikomas išspręstu.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai prasidėjo dar ankstyvose Lietuvos valstybingumo fazėse XIII a., o santykiai tarp lenkų ir lietuvių tautų siekia dar bent kiek senesnius laikus. Santykiai suintensyvėjo Mindaugui prijungus dalį slavų žemių prie LDK, taip įgavus sieną su Lenkijos karalyste. Nors nuo XIV a. Lenkijos karalystė ir LDK dažnai mūšiuose kaudavosi išvien, o 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, dar XIV a. pab. tarp šalių buvo kilęs Haličo-Voluinės karas.
Tiek lenkai, tiek lietuviai organizavo bendrus sukilimus prieš imperinės Rusijos valdžią (1831 m. ir 1863 m.). Abu sukilimai buvo numalšinti, po antrojo sukilimo uždrausta rašytinė lietuvių kalba (vietoje to leisti tik lietuviški leidiniai kirilica), paspartinta rusifikacija ir stačiatikybės plėtra Lietuvos ir Lenkijos žemėse.
1918 m. abi šalys atkūrė nepriklausomybę, tačiau netrukus tarp jų kilo karinis konfliktas. Nepaisant atvirai priešiškų santykių, šalys viena kitą de facto pripažino 1920 m. liepos 4 d., Lenkijai pripažinus Lietuvos vyriausybę. Viltis pagerėti santykiams žlugo, kai po tų pačių metų spalio mėn. pasirašytos Suvalkų sutarties buvo inscenizuotas Želigovskio maištas ir jėga užimta rytinė Lietuvos dalis, įskaitant sostinę Vilnių. Dėl šios priežasties Lietuva iki pat priverstinio diplomatinių santykių užmezgimo ir po to reiškė teritorines ambicijas Varšuvai, o tarp dviejų valstybių tvyrojo itin įtempti santykiai. 1920 m. lapkričio 17 - lapkričio 21 d. vykusiame Giedraičių mūšyje Lietuvai pavyko atremti Lenkijos kariuomenės tolesnį veržimąsi į Lietuvos teritoriją, tačiau planuojamai kontratakai sutrukdė Tautų Sąjungos reikalavimas karinius veiksmus nutraukti. Tokiu būdu 1920 m. lapkričio 29 d. pasirašytos Kauno paliaubos, kuriomis nustatyta 6 km neutrali teritorija tarp Lietuvos ir Liucijaus Želigovskio kariuomenių.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Lietuvoje
- 1942 − Lietuvos generaliniam komisarui Adrianui Rentelnui įteiktas buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus bei žemės ūkio ministrų kun. Mykolo Krupavičiaus ir prof. Jono Aleksos memorandumas, kuriame protestuojama prieš Lietuvos kolonizavimą, lenkų ir rusų kraustymą iš jų ūkių, žydų žudynes, taip pat keliamas Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimas.
Pasaulyje
|
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus – Lietuvos muziejus Vilniuje, Vilniaus g. 41, kultūros švietimo įstaiga, renkanti, sauganti, tirianti, restauruojanti ir populiarinanti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių teatro, muzikos ir kino veikėjų kūrybą, meno mokymo įstaigų, kultūros organizacijų kūrybinės veiklos medžiagą. Muziejaus steigėjas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.
Muziejus įkurtas 1926 m. Kaune B. Sruogos ir V. Krėvės iniciatyva, vadintas Lietuvos universiteto Teatro seminaro muziejumi, 1936–1944 m. Valstybės teatro muziejumi. Per Antrąjį pasaulinį karą muziejaus veikla nutrūko, daug eksponatų tais metais žuvo. 1957–1964 m. Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejus, 1964–1992 m. – Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyrius, nuo 1992 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. 1965 m. atidaryta pirmoji muziejaus paroda. Pirmosios muziejaus patalpos, kurios tuo metu priklausė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, buvo XVIII a. antroje pusėje statytuose Umiastovskių rūmuose Trakų g. 2. 1996 m. nutarta pritaikyti muziejui buvusius Mažuosius Radvilų rūmus (Vilniaus g. 41) – pastatą, kuriame 1795–1810 m. veikė viešasis Vilniaus miesto teatras. Projekto autorė Gražina Elena Juknevičienė. 2000 m. atidaryta nuolatinė ekspozicija.
Veikia 5 skyriai: Teatro, Muzikos, Kino, Dailės, Eksponatų apskaitos ir apsaugos. 2007 m. turėjo 258 120 eksponatų. Muziejus turi biblioteką, kurioje sukaupta apie 24 500 egz. XIX a. – XX a. išleistų spaudos vienetų lietuvių ir užsienio kalbomis – knygos, natos, pjesių tekstai su režisierių pastabomis, periodika, dramaturgija, grožinė literatūra. Teatro skyriuje saugoma Lietuvoje veikusių ir veikiančių dramos teatrų, lietuvių užsienyje kurtų spektaklių nuotraukos, programos, afišos, asmeniniai režisierių, aktorių, teatro istorikų rinkiniai. Asmeninius fondus muziejuje turi Borisas Dauguvietis, Konstantinas Glinskis, Petras Kubertavičius, Antanas Sutkus, Andrius Oleka-Žilinskas, Juozas Vaičkus ir kiti teatro korifėjai. Muzikos skyriuje kaupiama Lietuvos muzikos teatrų spektaklių nuotraukos, afišos, programos, kompozitorių, dirigentų, baletmeisterių, atlikėjų asmeniniai rinkiniai, koncertinių organizacijų medžiaga, plokštelės, muzikos instrumentai. Asmeniniai rinkiniuose – Juozas Bendorius, Konstantinas Galkauskas, Juozas Grybauskas, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Naujalis, Juozas Pakalnis, Kipras Petrauskas, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Antanas Zauka. Kino skyrius įsteigtas 1992 m., muziejui tapus savarankišku. Jame saugomi Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių kino kūrėjų asmeniniai rinkiniai, kino studijų kūrybinė medžiaga, kino technika, filmai. Įdomus kino technikos rinkinys, kurio nemažą dalį sudaro vieno pirmųjų lietuvių operatorių Stepo Uzdono palikimas. Jame yra kino kamerų, pagamintų 1930–1970 m., unikalus firmos „Arnold and Richter“ filmų kopijavimo aparatas. Dailės skyriuje saugomi scenografijos eskizai, maketai, sceniniai kostiumai, tapybos ir grafikos kūriniai, kuriuose sukūrė Henrikas Ciparis, Vladas Didžiokas, Mstislavas Dobužinskis, Vladimiras Dubeneckis, Adomas Galdikas, Viktorija Gatavynaitė, Rimtautas Gibavičius, Adomas Jacovskis, Aleksandra Jacovskytė, Juozas Jankus, Jonas Janulis, Česlovas Janušas, Galius Kličius, Mykolas Labuckas, Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, Liudas Truikys, Adomas Varnas ir kiti dailininkai.
Šios savaitės iniciatyva yra muziejai.
Daugiau…
|
|
