Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 198 400 straipsnių

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 198 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Sidnėjaus operos teatras, projektuotas danų architekto Jorno Utsono

Sidnėjaus architektūra – didžiausio ir seniausio Australijos miesto, Naujojo Pietų Velso valstijos sostinės, architektūra. Per 200 metų nuo įkūrimo miestas išaugo iš nedidelės kolonijos, statytos neprofesionalių gyventojų be jokio plano ir taisyklių, iki šiuolaikinio didmiesčio su dangoraižiais ir pasaulinio garso architektūros statiniais.

Pirmieji žymesni Sidnėjaus pastatai pastatyti XIX a. pr. valdant gubernatoriui Laklanui Makvoriui (angl. Lachlan Macguarie) pagal nuteistojo architekto Fransio Grinvėjaus (Francis Greenway) projektus. Iš vėlesnių statinių pažymėtini Viktorijos laikų stiliaus pastatai miesto centre, statyti iš vietinės medžiagos – Sidnėjaus smiltainio, ir XIX–XX a. sandūros federacijos stiliaus (apie 1890–1915 m. Australijoje vyravęs architektūros stilius) gyvenamieji pastatai priemiesčiuose.

Po pastatų aukščio apribojimų panaikinimo pokario metais miesto centre pradėti griauti senieji pastatai, jų vietoje buvo statomi dangoraižiai. Nepaisant to, mieste išliko ir senosios architektūros pastatų, tarp jų ir seniausias Australijos visuomeninis pastatas – gubernatoriaus rūmai Paramatoje. Sidnėjaus svarbiausi šiuolaikiniai pastatai projektuoti architektų Hario Seidlerio (Harry Seidler), Jorno Utsono (Jørn Utzon), Žano Nuvelio (Jean Nouvel), Ričardo Rodžerso, Renco Pjano, Normeno Fosterio (Norman Foster) ir Franko Oveno Gerio (Frank Owen Gehry) XX a. antroje pusėje ir XXI a. pr.

Britų kolonija prie Sidnėjaus įlankos įkurta 1788 m. sausį, kai pirmoji laivų flotilė su nuteistaisiais po 9 mėnesių kelionės atvyko iš Portsmuto. Pirmieji kolonijos gyventojai – nuteistieji ir jų prižiūrėtojai, atvyko su mintimi, kad kolonijoje liks neilgai – praleis jiems skirtą laiką ir grįš į Angliją. Kolonija buvo menkai aprūpinta, trūko maisto, patirties ir žinių apie Australijos klimatą ir dirvą. Britanijos vyriausybė taupė lėšas ir neskyrė nuteistųjų kolonijai nei architektų, nei reikalingų įrankių, nepaisant to, kad kolonijoje daugėjo laisvųjų gyventojų.

Pirmieji svarbesni kolonijos pastatai buvo supaprastinto klasicistinio karalių Jurgių epochos architektūros stiliaus (Georgian style), pritaikyti Australijos klimatui (su verandomis), statyti iš prieinamų vietinių medžiagų neprofesionalių meistrų pagal jų sugebėjimus ir skonį. Dėl prastos statybos ir medžiagų kokybės pastatus nuolat reikėdavo prižiūrėti ir remontuoti.

1790 m. leitenantas Viljamas Dauesas (William Dawes) pasiūlė miestui savo sudarytą planą, tačiau kolonijos lyderiai jį ignoravo. Tuometinė miesto raida be jokio plano paliko pėdsaką ir šiuolaikinio Sidnėjaus išplanavime.

Miestas pradėtas tvarkyti, valdant gubernatoriui Laklanui Makvoriui (1810–1821). Makvoris patvirtino svarbiausias statybos taisykles su minimaliais reikalavimais naujiems pastatams, pertvarkė gatvių sistemą, rūpinosi reprezentacinių valstybinių, kultūros įstaigų, visuomeninių pastatų statyba. 1814 m. į koloniją atsiųstas už dokumentų klastojimą nuteistas architektas Fransis Grinvėjus. Bendradarbiaujant gubernatoriui ir Grinvėjui, per keletą metų mieste pastatyta santūrių, proporcingų klasikinių formų pastatų, žymiausi jų: Haid Parko nuteistųjų gyvenamasis namas (1819 m., kartu su kitais Australijos nuteistųjų kolonijų pastataisPasaulio paveldo paminklas), Šv. Jokūbo bažnyčia, senoji Liverpulio ligoninė. Valdant Makvoriui, Sidnėjuje pastatyti 62 plytiniai, 22 akmeniniai ir 52 lentomis apkalti namai, keturi tiltai, įrengtos septynios krantinės ir molai, nutiesa virš 200 mylių (virš 320 km) kelių.

Daugiau…


Naujienos


vasario 26 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Colors of Altiplano Boliviano 4340m Bolivia Luca Galuzzi 2006.jpg
Altiplanas (Bolivija)
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Žemėlapis, vaizduojantis H1N1 viruso paplitimą pasaulyje.

██ Patvirtinti susirgimai ir mirtys

██ Patvirtinti susirgimai

██ Nepatvirtinti susirgimai

Kiaulių gripas (H1N1 2009 metų gripas, Meksikietiškas gripas) yra viena gripo atmainų, susiformavusi kiaulių terpėje, mutavusi į pavojingą zoonotinę žmogui formą ir 2009 m. balandį pradėjusi plisti tarp žmonių pasauliniu mastu. Kiaulių gripas kaip ir sezoninis gripas negydomas praeina per savaitę. 2009 m. balandžio 30 d. PSO pasiūlė nevadinti šio susirgimo kiaulių gripu, kadangi jis plito tik tarp žmonių. Dėl žiniasklaidos sukeltos isterijos stambiausioms formacijos įmonėms JAV skyrė 1,8 mlrd. JAV dolerių kurti vakcinai, Jungtinės Tautos – 1,5 mlrd. JAV dolerių.

Iki 2009 m. žmonių užsikrėtimo gripu (kitomis atmainomis) nuo kiaulių atvejai buvo itin reti, paprastai tarp žmonių, dirbančių su sergančiomis kiaulėmis, registruojami nuo 6-ojo dešimtmečio, JAV viso 12 atvejų nuo 2005 m. iki 2009 m. Tiesioginis ligos perdavimas iš žmogaus žmogui buvo pasitaikęs praeityje, tačiau retai. JAV, kurioje pasitaikančių virusų įvairovė didesnė nei kitose šalyse, kiaulių gripą kiaulėse sukeliantiems virusams stebėti buvo vykdomos atitinkamos programos. Iš nesenų žmogaus susirgimų, vienas buvo registruotas 2008 m. lapkritį Ispanijoje, ir susirgęs patyrė tik silpnus ligos simptomus. 2009 m. viruso kilmė nėra visiškai aiški, kadangi jis savo struktūra labai stipriai skiriasi nuo kitų H1N1 variantų.

2009 m. balandžio 20-22 d. pasaulyje pradėjęs plisti virusas pradiniais duomenimis yra A/H1N1 pogrupio keturių štamų rekombinacija: vieno paukščių gripo, vieno žmogaus gripo ir dviejų kiaulės gripo štamų. Šio viruso pirmtakas - ispaniškasis gripas, sukėlęs pandemiją 1918 - 1919 m. Pirminis židinys pastebėtas Meksikoje (Vera Krus apylinkėse), šalyje iki gegužės 3 d. iš 101 įtariamų mirčių nuo šio gripo patvirtintos 19. Meksikos sveikatos ministro José Ángel Córdova teigimu, pagal ikišiolinius tyrimus sprendžiant, mirtingumas prilyginamas su įprastu gripu siejamam mirtingumui, ir pavojus pradžioje galimai buvo pervertintas.

Šiam gripui būdingi ir gali pasireikšti įprasti gripo požymiai: padidėjusi temperatūra, gerklės ir galvos skausmas, sloga, kosulys, vėmimas, viduriavimas, nuovargis, apetito stoka, galimos komplikacijos plaučiuose. Kaip ir sezoninis gripas, kiaulių gripas gali būti lengvos arba sunkios formos. Sunki ligos forma dėl komplikacijų gali baigtis mirtimi. Liga gali komplikuotis į plaučių uždegimą. Ligos dėka sumenksta kitų lėtinių ligų simptomai.

Gripas plinta lašeliniu būdu. Profilaktiškai rekomenduojama įprasta gripo prevencijos higiena: dažnai plauti rankas muilu, vengti masinio susibūrimo vietų, prisidengti čiaudint bei kosint (naudojant nosines, ribojamas viruso plitimas į aplinką), vėdinti ir drėkinti patalpas, nuvalyti dažnai liečiamus kietus paviršius (durų rankenas). Virta kiauliena jokio pavojaus nekelia.

Šios savaitės iniciatyva yra ligos ir jų protrūkiai.

Daugiau…

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga