Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 188 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
|
Labanoro–Pabradės giria – antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas – 91 500 ha, iš kurių mišku apaugę 73 800 ha. Labanoro–Pabradės giria plyti rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje – Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose. Giria driekiasi banguota ir smėlinga Aukštaičių aukštuma bei Žeimenos lyguma. Kraštovaizdis vaizdingas – pakilias smėlingas lygumas keičia kalvos, daubos, slėniai, ežerai, supelkėjusios įlomės. Pietinė miško riba eina Neries upe 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos (į pietus nuo čia jau prasideda Lavoriškių giria), tęsiasi į šiaurės rytus pro Pabradę ir Švenčionėlius link Ignalinos. Vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje – Kuktiškes ir Linkmenis, o girios šiaurės rytuose, apie Palūšę eina riba, kur ji ribojasi su Ažvinčių–Minčios giria. Būdingi dirvožemiai – jauriniai silpnai sujaurėję smėliai, velėniniai jauriniai priesmėliai, įvairūs durpžemiai, vietomis yra priemolio ir molio podirvio, žvyro tarpsluoksnių.
Didžiuma girios patenka į Žeimenos baseino dešiniąją pusę. Miškus vagoja šie dešinieji Žeimenos intakai: Lakaja, Kiauna, Luknelė, Sirgėla, Gulbinė, Dubinga, Mečanka, Jusinė, Sąvalka. Rytinė miško dalis patenka į kairiąją Žeimenos baseino pusę – ja teka Šventelė, Dobis, Saria, Mera, Voveraitė, Skerdiksna, Petruškė. Taip pat miškais teka daug Žemenos baseino upelių, jungiančių ežerus: Liedelė, Baltelė, Palukna, Labanoras, Peršokšna, Spengla, Juodupė, Karvinė ir kiti. Upelių vagos daugiausia savaiminės (neištiesintos), vandens gausu ištisus metus. Labanoro girioje yra apie 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link. Daugelis ežerų smulkūs, termokarstiniai. Didesni ežerai paprastai labai šakoti, su daugeliu užutėkių, salų, kartais tarpusavyje jungiasi protakomis. Didesnieji Labanoro girios ežerai (didžiausi telkšo pakraščiuose): Aisetas, Alnis, Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Didysai Siaurys.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Dailės galerijos „vakarinis“ pastatas Vašingtono nacionalinė dailės galerija – meno muziejus JAV sostinėje Vašingtone. Galerijoje saugoma plati Europos ir Amerikos paveikslų, skulptūros, dekoratyviosios dailės ir grafikos kūrinių kolekcija. Ypač turtingi italų renesanso, olandų ir ispanų baroko, prancūzų rokoko rinkiniai. Galerijoje vyksta meno parodos, ji įsikūrusi Vašingtono Nacionalinės alėjos (National Mall) rytiniame pakraštyje, kartu jai priklauso šalia esantis skulptūrų parkas. Galerijoje saugomi apie 141 000 objektų, jos lankymas nemokamas. 2013 m. Vašingtono nacionalinė dailės galerija, su daugiau nei 4 mln. lankytojų per metus, buvo 8-as lankomiausias pasaulio meno muziejus.
Vašingtono nacionalinė dailės galerija buvo įkurta 1937 m. finansininkui ir filantropui, buvusiam JAV iždo sekretoriui Andrew W. Mellon (1855–1937), kilusiam iš Pitsburgo, dovanojus valstybei savo dailės kūrinių kolekciją bei didelę pinigų sumą muziejaus statyboms. Klasicistinio stiliaus galerijos pastatas buvo suprojektuotas architekto John Russell Pope (1874–1937) ir galerija 1941 m. kovo 17 d. atidaryta viešam lankymui. Šis pastatas 1978 m. tapo vadinamas „Vakariniu“, kai buvo sujungtas požeminiu praėjimu su nauju galerijos pastatu, vadinamu „Rytiniu“. „Vakariniame“ pastate eksponuojami praeities meno objektai, „Rytiniame“ − šiuolaikinio meno. Andrew W. Mellon nenorėjo muziejui suteikti savo vardo ir tikėjosi, kad jis taps išties nacionaline JAV galerija. Jo kolekciją sudarė 126 tapybos ir 26 skulptūros kūriniai, tarp kurių buvo Jano van Eiko „Geroji naujiena“, Rafaelio „Albos Madona“. 1939 m. Niujorko verslininkas Samuel H. Kress (1863–1955) padovanojo 375 italų dailininkų paveikslus ir 18 skulptūrų. Jis ir jo giminė rėmė galeriją ir vėliau. Iš Kress į muziejų pateko El Greko paveikslas „Laokoonas“, bei Beato Andželiko ir Filipo Lipio bendras kūrinys „Išminčių pagarbinimas“. 1939 m. savo kolekciją dovanojo Filadelfijos turtuolis Joseph Widener (1871–1943), kurią surinko kartu su tėvu P. A. B. Widener (1834–1915). 1942 m. ji oficialiai priimta ir su ja į galerijos rinkinius pateko Rembranto „Malūnas“, Vermejerio „Moteris su svarstyklėmis“ ir Džovanio Belinio „Dievų šventė“. 1943 m. Lessing J. Rosenwald (1891–1979) iš Filadelfijos padovanojo grafikos ir piešinių kolekciją; su vėlesniais dovanojimais − iš viso apie 22 000 grafikos ir piešinių kūrinių, tarp kurių Rembranto, Diurerio, V. Bleiko, O. Domjė ir kitų.
Šios savaitės iniciatyva yra trokštamiausi nesukurti straipsniai.
Daugiau…
|
|
