Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 196 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Langobardų karalystės VIII a. vid. Langobardų karalystė (lot. Regnum Langobardorum), dar vadinta Visos Italijos karalyste (lot. Regnum totius Italiae) – langobardų tautos sukurtų valstybių sąjunga viduramžių Italijoje. Didžiausio išsiplėtimo laikais (VIII a. vid.) valdė didžiąją dalį Apeninų pusiasalio.
Iki langobardų įsiveržimo į Italiją Apeninų pusiasalį kontroliavo Bizantijos imperija, kuri šias teritorijas kontroliavo kaip Ravenos egzarchatą. Tačiau Bizantija buvo pavargusi po ilgai trukusių karų su ostgotais, o Italijos teritorijos buvo nusiaubtos ir ištuštėję. Ši situacija leido kitai germanų genčiai, Alboino vadovaujamiems langobardams, pajudėti iš Panonijos 568 m. ir įsiveržti į Italiją.
Iki 572 m. langobardai užėmė visą Padaniją, pasiekė Paviją, kurią paskelbė savo sostine. Taip pačiais metais Alboinas buvo nužudytas sąmokslo metu. Po jo mirties 32 kunigaikščiai Pavijoje karaliumi išrinko Klefą, kuris praplėtė sritis užimdamas Toskaną. Maždaug tuo pat metu kiti langobardų kunigaikščiai patyrė laimėjimus pietuose, kur buvo įkurtos Spoleto ir Benevento kunigaikštystės. 574 m. Klefas buvo nužudytas, o neišrinkus naujo karaliaus tarpuvaldis tęsėsi iki 585 m. Tai sudarė prielaidas įsitvirtinti smulkiems kunigaikščiams.
Skirtingai nei anksčiau Italijoje viešpatavę ostgotai, langobardai niekada nebuvo vienvaldžiai Apeninuose. Jie dalinosi valdžia su Bizantija, kuri išlaikė valdžią svarbiausiuose pajūrio miestuose. Šios Bizantijos sritys buvo administruojamos kaip Ravenos egzarchatas, Romos, Neapolio ir Kalabrijos hercogystės. Jos teritoriškai atskyrė langobardų kontroliuojamas žemes ir neleido joms vieningai vystytis.
Be to, pati Langobardų karalystės organizacija buvo daugiau atskirų kunigaikštysčių (hercogysčių) konfederacija nei kad centralizuota valstybė. Šiaurinė karalystės dalis buvo vadinama Didžiąja Langobardija (lot. Langobardia Major). Joje priskaičiuojama daugiau nei 20 smulkių kunigaikštysčių, kuros formavosi aplink didžiuosius miestus. Jose praktiškai vienvaldžiai buvo kunigaikščiai (dux), turėję politinę ir karinę galią. Žemiau jų stovėjo gastaldai. Šių kunigaikštysčių centrai buvo Friulis, Čeneda, Trevizas, Vičenca, Verona, Trentas, Parma, Redžas, Pjačenca, Milanas, Bergamas, Pavija, Turinas, Aosta, Ivrėja, Persičeta ir kiti miestai. Šios kunigaikštystės buvo grupuojamos į tris dideles dalis. Ją sudarė Neustrija šiaurės vakaruose, Austrija šiaurės rytuose ir Tuscija pietuose.
Pietinė karalystės dalis, buvusi piečiau Romos ir atskirta Bizantijos žemių, buvo vadinama Mažąja Langobardija. Čia egzistavo dvi didelės kunigaikštystės – Spoletas ir Beneventas.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Surtsėjaus ugnikalnio išsiveržimas Surtsėjus (isl. Surtsey, arba Surto sala) – vulkaninė sala Islandijos pietų pakrantėje, dėl savo geografinės padėties (63°18’N 20°36’W) – labiausiai į pietus nutolęs šios valstybės taškas. Sala atsirado 1963 m. lapkričio 14 d. dėl povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, prasidėjusio 130 m gylyje. Manoma, kad išsiveržimas galėjo prasidėti keliomis dienomis anksčiau, o baigėsi 1967 m. birželio 5 d. Tada Surtsėjus pasiekė savo didžiausią plotą – 2,7 km². Nuo šios dienos, dėl bangų ir vėjo keliamos erozijos, sala vis mažėja (2002 m. duomenimis, salos plotas buvo tik 1,4 km²).
Kūrimosi metu Surtsėjus buvo intensyvių vulkanologijos srities specialistų mokslinių tyrimų objektas, o vėliau, po išsiveržimo pabaigos, juo susidomėjo botanikai ir biologai, kurie stebi laipsnišką gyvybės atsiradimą nederlingoje žemėje. Išsiveržimas, suformavęs Surtsėjų, suformavo daug kitų mažų salų, tarp jų jau išnykusį Jolnirą ir kitas, likusias be pavadinimų, saleles. 2008 m. sala buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
1963 m. lapkričio 14 d. 7 val. 15 min. išplaukiančio iš Vestmanaejaro tralerio Ísleifur II virėjas atkreipė dėmesį į tamsių dūmų stulpą į pietvakarius nuo laivo. Laivo kapitonas nusprendė ištirti šį reiškinį manydamas, kad mato degantį laivą, tačiau greitai suprato, kad juodų pelenų stulpas – vulkaninio aktyvumo jūroje pradžia.
Nors išsiveržimas buvo netikėtas, keletas faktų liudijo apie greitai prasidėsiantį vulkaninį aktyvumą. Prieš savaitę Reikjaviko seismografai užfiksavo silpnus virpesius, tačiau jų tiksli vieta nebuvo nustatyta. Dvi dienas prieš išsiveržimą tyrimų laivas pastebėjo, kad šiame regione jūros vanduo buvo kiek šiltesnis, nei įprasta. Tuo tarpu esančio 80 km nuo išsiveržimo vietos pakrantės miesto Viko gyventojai pajuto sieros vandenilio kvapą.
Išsiveržimas tikriausiai prasidėjo keletą dienų prieš lapkričio 14 d. Jūros dugnas yra 130 metrų žemiau jūros lygio, todėl didelis vandens slėgis slopino išsiveržimą. Besiformuojant ugnikalnio kūgiui mažėjo gylis, todėl po kelių dienų vulkanas prasiveržė pro vandens kliūtį ir iškilo į paviršių.
Šios savaitės iniciatyva yra UNESCO pasaulio paveldo objektai Europoje.
Daugiau…
|
|
