Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 197 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Trys škotų literatūros milžinai: Burnso, Skoto ir Stivensono biustai. Škotijos kultūra – žmogaus veikla ir simbolizmas, susijęs su Škotija ir škotais. Kai kurios Škotijos kultūros dalys, tokios kaip atskira nacionalinė bažnyčia, yra apsaugotos įstatymu. Škotijos vėliava yra mėlyna su baltu Andriaus kryžiumi.
Škotija yra išsaugojusi Škotų teisę – unikalią juridinę sistemą, kuri yra paremta Romėnų teise ir kuri jungia kontinentinės ir angloamerikiečių teisių bruožus. Škotijos teisė skiriasi nuo Anglijos teisinės sistemos. Škotijos susijungimo su Anglija viena iš sąlygų buvo, kad škotai išsaugos savo atskirą teisinę sistemą. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjai taip pat yra ir Aukščiausiojo teismo kriminalinių bylų teisėjai. Anksčiau Škotijoje vyravo atskirų regionų teisinės sistemos, iš kurių viena buvo „Udalinė teisė“ (juridinė sistema, galiojusi Šetlande ir Orknyje, kuri buvo panaikinta 1611 m.). Nepaisant to, Škotijos teismai pripažino „Udalinę teisę“ kai kuriose bylose XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Taip pat Škotijoje vyksta judėjimai atkurti „Udalinę teisę“ salose. Kelios sistemos, kurios buvo paremtos bendrąja Keltų teise, išliko iki pat XIX a.
Škotija, kaip atskira šalis, dalyvauja tokiuose sporto renginiuose kaip FIFA pasaulio čempionatas. Škotija, kaip nepriklausoma šalis, nedalyvauja Olimpinėse žaidynėse.
Škotija yra laikoma „Golfo namais“ ir yra gerai žinoma savo golfo laukais. Be golfo, taip pat plačiai yra žinomos Kalniečių žaidynės. Škotija taip pat yra akmenslydžio namai. Škotija turi keturias profesionalias ledo ritulio komandas, kurios priklauso Elitinei ledo ritulio lygai.
Seniausias, išlikęs iki šių dienų, literatūros kūrinys, parašytas dabartinės Škotijos teritorijoje, yra Velso literatūrai priklausantis kūrinys, parašytas bretonų kalba VI a. Vėliau Škotijoje rašyta literatūra buvo lotynų bei senąja anglų kalbomis. Kai Albos (Škotijos pavadinimas škotų geilų kalba) valstybė išsivystė į Škotijos karalystę VIII a., Škotijoje atsirado klestintis literatūros elitas, kuris reguliariai pateikdavo visuomenei tekstus tiek geilų, tiek lotynų kalbomis. Pirmasis išlikęs svarbus tekstas ankstyvąja škotų kalba yra XIV a. poeto Džono Barberio epas „Brus“.
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais karališkieji asmenys rėmė poeziją, prozą ir dramą. Jokūbo V karališkasis dvaras išvydo tokius darbus kaip Deivido Lindzės „The Thrie Estaitis“. XVI a. pabaigoje Jokūbas VI tapo Škotijos dvarų poetų ir muzikantų rato, kuris dar kitaip buvo žinomas kaip Kastelėnų grupė, globėju. Kai Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., daugybė poetų ir muzikantų persikėlė su juo į naujuosius rūmus. Bet be karališkosios paramos centro tradicinė škotų poezija pradėjo nykti. Ji atgimė po sąjungos su Anglija 1707 m. dėka žmonių, kaip Alanas Ramzis, Robertas Fergusonas ir Džeimsas Makfersonas. Pastarasis tapo populiarus net užsienyje. Jis įkvėpė tokius rašytojus kaip Robertas Burnsas, kuris yra laikomas tautos poetu, ir Valteris Skotas, kurio romanai atskleidė Škotijos tapatybę XIX a. Viktorijos laikų pabaigoje. Škotijoje gimę rašytojai, tokie kaip Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, J. M. Baris ir Džordžas Makdonaldas, pasiekė tarptautinį pripažinimą.
XX a. padidėjo aktyvumas škotų literatūroje, kuris dar kitaip žinomas kaip Škotijos Renesansas. Hugas Makdermidas stengėsi atgaivinti škotų kalbą kaip literatūros priemonę. Šio aktyvumo judėjimo narius sekė pokario poetai, tokie kaip Edvinas Morganas. Nuo XX a. 9 dešimtmečio, Škotijos literatūra atgimė iš naujo. Atgimimas siejamas su tokias rašytojais kaip Džeimsas Kelmanas ir Irvinas Velšas. Škotų poetai, kurie iškilo tuo pačiu metu buvo tokie kaip Carol Ann Duffy, kuri buvo pirmoji škotė tapusi Jungtinės Karalystės poete laureate 2009 m. gegužę.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Khor Virap vienuolynas – viena iš labiausiai turistų lankomų vietų Armėnijoje. Tolumoje matomas Araratas. Armėnija, oficialiai Armėnijos Respublika – neturinti išėjimo į jūrą valstybė pietinėje Užkaukazėje. Ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija šiaurėje, Azerbaidžanu rytuose, Iranu pietuose.
Armėnija yra unitarinė daugiapartinė demokratinė valstybė, turinti ilgą istorinę ir kultūrinę tradiciją. Armėnijos satrapija buvo įkurta VI a. pr. m. e. po Urartu žlugimo. Armėnijos karalystė savo klestėjimą pasiekė I a.pr.m.e valdant Tigranui Didžiajam. Armėnija buvo pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija, tarp II a. pabaigos ir IV a. pradžios (oficiali data yra 301 m. e. m.). Iki tol vyravęs zoroastrizmas ir pagonybė nunyko. Tarp XI ir XIV a. armėnų kunigaikštystė ir vėliau karalystė, vadinamoji Kilikijos Armėnija, egzistavo Viduržemio jūros pakrantėje.
Tarp XVI ir XIX a. tradiciškai armėnų gyvenamos teritorijos – Rytų Armėnija ir Vakarų Armėnija buvo paeiliui valdomos tai Osmanų imperijos, tai Persijos imperijos. XIX a. viduryje Rytų Armėniją iš Irano užkariavo Rusija, o didžioji dalis vakarinių armėnų gyvenamų teritorijų liko valdomos Osmanų imperijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai buvo sistemingai naikinami per Armėnų genocidą. 1918 m., per Rusijos revoliuciją susikūrė Pirmoji Armėnijos Respublika. 1920 m. ši valstybė buvo įjungta į Užkaukazės Sovietų Socialistinę Respubliką, kuri buvo viena iš Sovietų Sąjungos įkūrėjų 1922 m. 1936 m. Užkaukazės sovietų respublika buvo panaikinta ir jos teritorijoje sukurtos atskiros sovietų respublikos, tarp jų ir Armėnijos Sovietų Socialistinė Respublika. Šiuolaikinė Armėnijos Respublika susikūrė 1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Armėnija yra Eurazijos Ekonominės Sąjungos, Europos Tarybos ir Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos narė. Armėnija remia de facto nepriklausomą Kalnų Karabacho Respubliką, kuri buvo paskelbta 1991 m.
Didžiosios Armėnijos teritorijoje bronzos amžiuje gyvavo keletas valstybių, tarp jų Hetitų imperija, Mitanija, Hajasa-Azi (1500-1200 m. pr. m. e.). Istoriniais laikais armėnai gyveno į pietus nuo Kaukazo ir rytinėje Mažosios Azijos dalyje (dabartinė Turkija ir Iranas). 782 m. pr. m. e. įkurtas Jerevanas, dabartinė Armėnijos sostinė. I a. Armėnija buvo didelė regiono valstybė tarp Juodosios, Viduržemio ir Kaspijos jūrų. Vėliau Armėnija priklausė romėnams, partams, arabams, mongolams ir persams. 1918 m. Armėnija paskelbė nepriklausomybę, bet 1920 m. buvo okupuota sovietų raudonosios armijos.
Šios savaitės iniciatyva yra Armėnija.
Daugiau…
|
|
._Stanevi%C4%8Diaus_sodyba_2.JPG)
