 Džono Kytso portretas apie 1822 m., dailininkas William Hilton Džonas Kytsas (angl. John Keats 1795 m. spalio 31 d. Londonas, Didžioji Britanija – 1821 m. vasario 23 d. Roma) – anglų poetas, romantizmo atstovas. Buvo vienas žymiausių antrosios kartos romantizmo autorių kartu su Baironu ir P. B. Šeliu. Nors Džonui Kytsui dar esant gyvam kritikai jo eilėraščius vertino nelabai palankiai, po poeto mirties jo populiarumas išaugo.
XIX amžiaus pabaigoje Džonas Kytsas tapo vienu mylimiausių anglų poetų. Jo kūryba padarė didelę įtaką įvairiems autoriams. Chorchė Luisas Borchesas yra pasakęs, jog jo susidūrimas su Kytso kūryba buvo reikšminga jo gyvenimo literatūrinė patirtis.
Džonas Kytsas gimė 1795 m. spalio 31 d. Londone Tomo Kytso ir jo žmonos Frensis Dženings šeimoje. Jis buvo vyriausiasis iš keturių Kytsų vaikų. Jo jaunesnieji broliai buvo Džordžas (1797−1841), Tomas (1799−1818), Edvardas (1801−1802) ir sesuo Frensis Meri „Fani“ (1803−1889), kuri ištekėjo už ispanų rašytojo Valentino Lianos Gutjereso, angl. Valentín Llanos Gutiérrez.
Džono Kytso tėvas žuvo nelaimingo atsitikimo metu 1804 m. balandžio 16 dieną. Po dviejų mėnesių 1804 m. birželio 27 d. jo motina ištekėjo, tačiau antroji jos santuoka nebuvo laiminga, todėl vaikai iš pirmosios santuokos apsigyveno pas Dženings tėvus Edmontone, į šiaurę nuo Londono centro.
1803 m. rugpjūčio mėn. Dž. Kytsas įstojo mokytis į privačią mokyklą Enfilde, kurią valdė Džonas Klarkas. Ši mokykla turėjo daug liberalesnį požiūrį nei prestižinės to meto mokyklos. Joje Dž. Kytsas tobulėjo. Jis ypač domėjosi antikine graikų-romėnų kultūra ir istorija. Mokyklos savininko sūnus tapo geru Dž. Kytso draugu, jis pastūmėjo Džoną susidomėti renesanso literatūra, įskaitant Torkvato Taso, Edmundo Spenserio ir Džordžo Čapmano vertimus. Tuometinis jaunasis Džonas Kytsas buvo vėliau aprašytas jo bičiulio Edvardo Holmso, kaip turintis nepastovų charakterį, „nuolatos buvojantis ekstremaliose situacijose”, įkyrus bei kovingas. Kadangi Džonas nemažai skaitė, jau 13 metų būdamas laimėjo pirmąjį akademinį prizą.
1810 m. kovo mėnesį nuo tuberkuliozės mirė Dž. Kytso motina. Našlaičiais likusių vaikų globėjais buvo paskirti Džonas Sendelas ir Ričardas Abėjus. 1816 m. po Sendelo mirties vieninteliu globėju liko Ričardas Abėjus, kuris buvo laikrodininkas pagal profesiją.
Džonas Kytsas, netekęs tėvų, būdamas 15 metų amžiaus įsidarbino šeimos kaimyno daktaro Tomo Hamondo pagalbininku. Vėliau Dž. Kytso mokyklos laikų bičiulis Kovdenas Klarkas, šį poeto gyvenimo tarpsnį aprašė kaip ramiausią jo gyvenime.
Baigęs mokyklą Dž. Kytsas buvo išsiųstas į Londoną mokytis mediko amato, t.y. jis tapo ligoninės, angl. Guy's Hospital, studentu. Šiuo metu ši ligoninė yra King's College London dalis. Kytsas čia mokėsi medicinos iki 1815 metų. Dž. Kytsas negalėjo sau leisti universitetinio išsilavinimo ir netgi neturėjo galimybių studijuoti klasikinių kalbų. Dėl to jo poezijoje gilus helenizmo pojūtis yra veikiau intuityvus, nes graikų poetų kūrybą Kytsas galėjo skaityti tik išverstą, o ne originalia kalba.
1816 m. Dž. Kytsas gavo gydytojo licenciją, leidžiančią verstis gydytojo, gydytojo ir chirurgo praktika, tačiau iki metų pabaigos savo globėjui paskelbė, kad yra pasiryžęs būti poetu, o ne chirurgu, kas žinoma labai sujaudino globėją. Nors ir tęsė mediko darbą, Kytsas vis daugiau laiko skirdavo literatūros tyrinėjimams, ypač sonetų kūrybai. Pirmąją poemą Dž. Kytsas parašė 1814 metais, ji vadinosi „An Imitation of Spenser". Poetą tuo metu įikvėpė du autoriai: Džeimsas Henris Hantas ir lordas Baironas.
Daugiau…
| 
