Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 197 284 straipsniai

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 197 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Trys škotų literatūros milžinai: Burnso, Skoto ir Stivensono biustai.

Škotijos kultūra – žmogaus veikla ir simbolizmas, susijęs su Škotija ir škotais. Kai kurios Škotijos kultūros dalys, tokios kaip atskira nacionalinė bažnyčia, yra apsaugotos įstatymu. Škotijos vėliava yra mėlyna su baltu Andriaus kryžiumi.

Škotija yra išsaugojusi Škotų teisę – unikalią juridinę sistemą, kuri yra paremta Romėnų teise ir kuri jungia kontinentinės ir angloamerikiečių teisių bruožus. Škotijos teisė skiriasi nuo Anglijos teisinės sistemos. Škotijos susijungimo su Anglija viena iš sąlygų buvo, kad škotai išsaugos savo atskirą teisinę sistemą. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjai taip pat yra ir Aukščiausiojo teismo kriminalinių bylų teisėjai. Anksčiau Škotijoje vyravo atskirų regionų teisinės sistemos, iš kurių viena buvo „Udalinė teisė“ (juridinė sistema, galiojusi Šetlande ir Orknyje, kuri buvo panaikinta 1611 m.). Nepaisant to, Škotijos teismai pripažino „Udalinę teisę“ kai kuriose bylose XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Taip pat Škotijoje vyksta judėjimai atkurti „Udalinę teisę“ salose. Kelios sistemos, kurios buvo paremtos bendrąja Keltų teise, išliko iki pat XIX a.

Škotija, kaip atskira šalis, dalyvauja tokiuose sporto renginiuose kaip FIFA pasaulio čempionatas. Škotija, kaip nepriklausoma šalis, nedalyvauja Olimpinėse žaidynėse. Škotija yra laikoma „Golfo namais“ ir yra gerai žinoma savo golfo laukais. Be golfo, taip pat plačiai yra žinomos Kalniečių žaidynės. Škotija taip pat yra akmenslydžio namai. Škotija turi keturias profesionalias ledo ritulio komandas, kurios priklauso Elitinei ledo ritulio lygai.

Seniausias, išlikęs iki šių dienų, literatūros kūrinys, parašytas dabartinės Škotijos teritorijoje, yra Velso literatūrai priklausantis kūrinys, parašytas bretonų kalba VI a. Vėliau Škotijoje rašyta literatūra buvo lotynų bei senąja anglų kalbomis. Kai Albos (Škotijos pavadinimas škotų geilų kalba) valstybė išsivystė į Škotijos karalystę VIII a., Škotijoje atsirado klestintis literatūros elitas, kuris reguliariai pateikdavo visuomenei tekstus tiek geilų, tiek lotynų kalbomis. Pirmasis išlikęs svarbus tekstas ankstyvąja škotų kalba yra XIV a. poeto Džono Barberio epas „Brus“.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais karališkieji asmenys rėmė poeziją, prozą ir dramą. Jokūbo V karališkasis dvaras išvydo tokius darbus kaip Deivido Lindzės „The Thrie Estaitis“. XVI a. pabaigoje Jokūbas VI tapo Škotijos dvarų poetų ir muzikantų rato, kuris dar kitaip buvo žinomas kaip Kastelėnų grupė, globėju. Kai Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., daugybė poetų ir muzikantų persikėlė su juo į naujuosius rūmus. Bet be karališkosios paramos centro tradicinė škotų poezija pradėjo nykti. Ji atgimė po sąjungos su Anglija 1707 m. dėka žmonių, kaip Alanas Ramzis, Robertas Fergusonas ir Džeimsas Makfersonas. Pastarasis tapo populiarus net užsienyje. Jis įkvėpė tokius rašytojus kaip Robertas Burnsas, kuris yra laikomas tautos poetu, ir Valteris Skotas, kurio romanai atskleidė Škotijos tapatybę XIX a. Viktorijos laikų pabaigoje. Škotijoje gimę rašytojai, tokie kaip Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, J. M. Baris ir Džordžas Makdonaldas, pasiekė tarptautinį pripažinimą.

XX a. padidėjo aktyvumas škotų literatūroje, kuris dar kitaip žinomas kaip Škotijos Renesansas. Hugas Makdermidas stengėsi atgaivinti škotų kalbą kaip literatūros priemonę. Šio aktyvumo judėjimo narius sekė pokario poetai, tokie kaip Edvinas Morganas. Nuo XX a. 9 dešimtmečio, Škotijos literatūra atgimė iš naujo. Atgimimas siejamas su tokias rašytojais kaip Džeimsas Kelmanas ir Irvinas Velšas. Škotų poetai, kurie iškilo tuo pačiu metu buvo tokie kaip Carol Ann Duffy, kuri buvo pirmoji škotė tapusi Jungtinės Karalystės poete laureate 2009 m. gegužę.

Daugiau…


Naujienos


lapkričio 18 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Kanopėnai (Raseiniai). Stanevičiaus sodyba 2.JPG
Simono Stanevičiaus sodyba-muziejus (Kanopėnai, Raseinių rajonas)
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Sėjamoji kanapė (Cannabis sativa)

Kanapė (lot. Cannabis) – magnolijūnų (Magnoliophyta) gentis, priklausanti kanapinių (Cannabaceae) šeimai. Tai vienas seniausių kultūrinių augalų. Skiriamos trys kanapės rūšys: sėjamoji kanapė (Cannabis sativa; jos porūšiai Cannabis sativa sativa, Cannabis sativa indica ir Cannabis sativa spontanea), indinė kanapė (Cannabis indica) ir šiukšlyninė kanapė (Cannabis ruderalis).

Cannabis sativa, kitaip sėjamoji kanapė, paplitusi visame pasaulyje; auginama dėl sėklų, pluošto ir THC; nuo pagrindinio stiebo simetriškos šakos auga aukštyn; lapų lapeliai siauri; aukštis – ~3-3,5 m, bet gali užaugti iki 6 metrų aukščio; kilusi iš Centrinės Azijos.

Cannabis indica paplitusi daugiausia Indijoje, Pakistane; auginama dėl sėklų, THC; nuo pagrindinio stiebo simetriškos šakos auga beveik horizontaliai į šonus; lapų lapeliai platūs; dažniausias aukštis - ~1,8 m.

Cannabis ruderalis daugiausia paplitusi Šiaurės Europoje ir Rusijoje; auga kaip piktžolė; kadangi jos žydėjimas, skirtingai nei anų dviejų, nepriklauso nuo paros tamsaus ir šviesaus periodo santykio, naudojama išvedinėti atšiauriame klimate augančias marihuanines kanapių veisles; panašios į Cannabis sativa tik daug mažesnės; užauga iki ~0,6 m.

Cannabis sativa Lietuvoje - labai seniai naudojamas kultūrinis augalas. Manoma, kad kanapės (ir soros) buvo vieni pirmųjų kultūrinių augalų. Jų sėklų ir kanapinių virvelių liekanų rasta vidurio neolito Narvos kultūros Šventosios gyvenvietėse (III tūkstantmečio pr. m. e./BC II pusėje). Moteriškieji augalai vadinti grūdėmis, vyriškieji – pleiskanėmis. Vyriškieji augalai mažesni už moteriškuosius, greičiau auga ir anksčiau žydi. Augalas vaistingas, maistingas, greitai auga, atsparus piktžolėms ir kenkėjams.

Sėklos yra maistingos: jose daugiau baltymų ir aminorūgščių, nei grūdinių kultūrų grūduose. Todėl iš sėklų dažniausiai spaudžiamas aliejus. Iki šių dienų išlikę vartojimo maistui papročių Žemaitijoje.

Yra pasakojimų, kad senovėje Dzūkijoje buvo naudotos ir dėl THK.

Šios savaitės iniciatyva yra kanapės.

Daugiau…

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga