Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Juozo Masiulio knygynas – nuo 1905 m. veikianti knygų parduotuvė Panevėžyje, Respublikos g. 21, seniausias lietuviškas knygynas Lietuvoje. Įkurtas knygnešio Juozo Masiulio, sovietmečiu nacionalizuotas, 1992 m. grąžintas įkūrėjo palikuonims. Knygyno pastatas 2011 m. kaip architektūrinis ir istorinis objektas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 1888 m. iš Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaimo į Panevėžį atvykęs J. Masiulis pradėjo kurti savo verslą ir slapta prekiavo draudžiama lietuviška spauda bei aprūpindavo knygomis smulkiuosius prekiautojus. Panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, 1905 m. tuometinėje Bajorų gatvėje (dabar Respublikos) atidarė knygyną „Juozo Masiulio knygynas, galanterijos ir rašomųjų daiktų sankrova“ ir ėmė prekiauti legaliai. Tai buvo pirmasis lietuviškas knygynas mieste. Knygyno patalpas iš pradžių nuomojo, vėliau kartu su žmona Juozapota įsigijo. Prekiauta knygomis, maldaknygėmis, smulkiais religinio kulto daiktais, įvairiomis plataus vartojimo prekėmis. 1912 m. knygynas turėjo per 1000 pavadinimų įvairių spaudinių lietuvių ir kitomis kalbomis, palaikė ryšius su kitais Lietuvos knygynais. Žmonės pirko noriai, verslas sekėsi neblogai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Masiulių šeima pasitraukė į Smolenską. Knygyno veikla atnaujinta Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Masiuliams grįžus į Panevėžį. Užmegzti ryšiai su Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos knygynais, augo darbuotojų skaičius. Tarpukariu knygyne dirbo 8 darbuotojai, kurie gaudavo 100 litų atlyginimą, buvo maitinami šeimininko lėšomis ir gyveno knygyno antrame aukšte. Knygynas dirbdavo be pietų pertraukos, ypač didelė prekyba būdavo švenčių dienomis. 1932 m. knygyne pradėjo dirbti ir mokslus baigusi Masiulių duktė Ona Masiulytė. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, knygynas nacionalizuotas, tačiau veikti nenustojo, išskyrus dvejus metus per vokiečių okupaciją. Masiulių šeima pasitraukė į Vakarus. 1945 m. knygynas dar kartą sovietų valdžios nacionalizuotas, sovietmečiu veikė kaip valstybinis „Panevėžio centrinis knygynas”. Po karo knygyno vedėja paskirta Valerija Paulavičiūtė – viena iš tarpukariu pas J. Masiulį dirbusių darbuotojų, o nuo 1978 m. knygynui vadovavo Apolonija Skaržauskienė. Pasak J. Masiulio anūkės Karolinos Masiulytės-Paliulienės, abi vedėjos gerbė J. Masiulio atminimą ir išlaikė prieškarinio knygyno tradicijas bei tęstinumą. Pasakojama, kad V. Paulavičiūtė apsiėmusi knygyne neprekiauti ateizmo ir komunizmo literatūra; užsakydavusi tokios literatūros net daugiau, nei reikia, iš savo algos ją visą nupirkdavusi ir veždavusi į makulatūros supirkimo punktą. O jei kam tokios literatūros prireikdavo, sakydavusi, kad išpirkta. 1992 m. knygynas grąžintas Masiulių šeimai, 1993 m. renovuotas, pertvarkytas. Buvęs sandėlis paverstas antra prekybos sale, pakeista įėjimo vieta. Interjerą bandyta atkurti pagal senąsias tradicijas; knygyno istoriją primena ant ąžuolinių lentų gulintys senieji knygyno daiktai, pakabintos nuotraukos, plakatai, knygyno įsteigėjo J. Masiulio portretas. J. Masiulio vardo knygynai įsteigti ir Vilniuje bei Kaune. |
rugsėjo 24 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
 Kundos kultūros įrankiai, Estijos Istorijos muziejus Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų. Estijos istorija prasideda IX tūkst. pr.m.e., kai atsitraukus ledynui čia pasirodė pirmieji klajojantys medžiotojai ir rinkėjai. Pagal vieną iš teorijų III tūkst. pr.m.e. šioje teritorijoje pasirodė finougrų gentys, iš kurių kilę dabartiniai estai. XIII a. pradžioje dabartinės Estijos teritorijoje gyveno į ikivalstybinius politinius junginius susiorganizavusios estų gentys. Tuo metu jų užkariavimą ir krikštijimą pradėjo Kalavijuočių ordinas, čia pradėjęs kryžiaus žygius (1200-1227 m.). Iki 1227 m. vokiečių riteriai ir danai užkariavo dabartinės Estijos teritoriją. Nuo 1418 iki 1562 m. visa Estija įėjo į Livonijos konfederaciją. Šioje valstybėje vokiečių atvykėlių mažuma sudarė politinį, karinį, religinį ir intelektualinį elitą, valdė prekybą ir žemę. Vietiniai gyventojai finougrai užėmė žemesnįjį visuomenės sluoksnį ir ši situacija išliko iki pat 1917 m. XVI a. pradžioje ši valstybė perėjo į liuteronybę. Netrukus ji tapo varžymosi tarp kaimyninių Rusijos, Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos valstybių objektu. Po 1558-1583 m. Livonijos karo dabartinės Estijos teritoriją prisijungė Švedija. Iš pradžių Švedijos valdovai nekvestionavo baltvokiečių dominavimo. Politika pasikeitė valdant Karoliui XI, tačiau reformų pastangas nutraukė Švedijos pralaimėjimas Rusijai Šiaurės kare. Nuo 1721 m. dviems šimtmečiams Estija tapo Rusijos imperijos dalimi. Rusijos imperijos laikotarpiu baltvokiečiai turėjo ribotą autonomiją, vokiečių kalba buvo švietimo ir administravimo kalba. Vokiečių kilmingieji žemvaldžiai valdė vietinius finougrus kaip baudžiaunininkus. Baudžiava panaikinta XIX a., iš dalies spaudžiant Rusijos valdžiai, iš dalies dėl Švietimo idėjų paplitimo tarp vokiečių kilmingųjų. Dalis pastarųjų, vadinamųjų estofilų, domėjosi estų kalba, kultūra ir istorija. XIX a. viduryje prasidėjo Estijos atgimimo laikotarpis. Estijos viduriniosios klasės intelektualai ėmėsi rinkti folklorą, gryninti kalbą; tai lėmė pirmųjų periodinių leidinių ir grožinės literatūros atsiradimą estų kalba. XIX a. pabaigoje estų kalba, paskatinta rusifikacijos pastangų, ėmė išstumti vokiečių kalbą, kuri iki tol buvo vienintelė elito naudojama kalba. Tuo pačiu metu išaugo estų valstiečių, turinčių žemės, skaičius. XX a. pradžioje estų politinės partijos ėmė kelti ribotos autonomijos ir lygaus statuso su vokiškai kalbančiaisiais reikalavimus. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.), kuris sukėlė Rusijos imperijos subyrėjimą, Estija kaip ir kitos Baltijos šalys 1920 m. pasiekė nepriklausomybę po trumpo nepriklausomybės karo su Raudonąja Armija ir Baltijos vokiečių pajėgomis (Baltische Landeswehr). 1920 m. vasario mėn. sudaryta Tartu taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Estijos nepriklausomybę. Žemės, kurios tebebuvo valdomos vokiečių kilmingųjų buvo perdalintos valstiečiams ir sukurta parlamentinė respublika. Pastaroji, dėl Didžiosios depresijos gresiant populistiniam judėjimui, nuo 1934 m. transformavosi į pusiauautoritarinį režimą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagal 1939 m. slaptuosius Vokietijos-Sovietų Sąjungos susitarimus Estija pateko į sovietų įtakos sferą. Sovietų Sąjunga 1940 m. šalį okupavo ir aneksavo. Ilgus šimtmečius Estijoje dominavusi baltvokiečių mažuma repatrijavo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metu Estiją 1941 m. okupavo Vokietija, Estija buvo įjungta į Ostlandą, kaip viena iš provincijų. 1944 m. šalį vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Dalis gyventojų pabėgo, bijodami sovietų okupantų keršto. Prieš sovietų valdžią veikė partizaninis judėjimas. Sovietai iš esmės pakeitė Estijos visuomenę ir ekonomiką. Vykdyta industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Estijoje susiformavo didelė rusų mažuma. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai Estija taikiai atgavo nepriklausomybę. Prasidėjo sparčios ekonomikos pertvarkos, naujų politinių ir ekonomikos institucijų kūrimas. Estija įstojo į NATO ir 2004 m. į Europos Sąjungą. Šios savaitės iniciatyva yra prieš 30 m. rugpjūtį nepriklausomybę paskelbusios valstybės. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
