Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 188 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Tomsono upės sališai (1914 m.) Sališai (Seliš) – indėnų tautų grupė, gyvenanti Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje ir vartojanti sališų kalbų šeimos kalbas (dabar beveik visur išstumtos anglų kalbos). Didelė dalis sališų – krikščionys (protestantai, katalikai), yra išpažįstančių prigimtinę tikybą. Sališai skirstomi į du stambius būrius – pakrantės ir vidinių žemių sališus.
Pakrančių sališai gyvena Kanadoje (Britų Kolumbijoje) ir JAV (Oregone ir Vašingtone). Jų kultūra panaši į kitų Ramiojo vandenyno pakrantės indėnų: jie tradiciškai vertėsi žvejyba, rankiojimu, sausumos ir jūrine medžiokle, amatais (ypač medžio drožyba, pynimu, audimu). Olimpiko pusiasalio sališai (klanamai ir kuinoltai) vertėsi ir banginių medžiokle. Buvo būdinga socialinė nelygybė, vergovė, šamanizmas, potlačo praktikos.
Vidurio pakrančių sališai gyvena pietinėse Džordžijos sąsiaurio pakrantėse ir salose, Chuano de Fukos sąsiaurio pakrantėse (įtraukiant Vankuverio salos pietrytinę dalį ir Olimpiko pusiasalio šiaurę), taip pat žemėse į šiaurę ir pietus nuo Freizerio žemupio. Dauguma patenka į Kanados teritoriją, mažesnioji – į JAV (Vašingtono) žemes. Pagrindinės tautos: skvamišai (Sḵwx̱wú7mesh), kvamičanai (Kw’amutsun), nanaimai (Snuneymuxw), klalamai (Nəxʷsƛ̕ay̕əm), nuksakai (Noxwsʼáʔaq), lumiai (Xwlemi), Freizerio upės indėnai (arba stalai – Stó:lō), saničai (Xwsenəč), samišai (Sʔémǝš). Vertėsi žvejyba, jūrų gyvūnų medžiokle, klalamai – ir banginių medžiokle. Taip pat medžiojo paukščius (strėlėmis, spąstais). Vertėsi rankiojimu, kai kur rankiojimo vietos tapdavo asmenine ar šeimos valda. Išplėtojo audimo amatą (audė iš šunų, snieginių ožių vilnos, paukščių pūkų). Išvedė šunų veislę su tankiu baltu kailiu, kurį pavasariais nupjaudavo (išnyko XIX a. vid.). Audė antklotus, megztinius su tradiciniais raštais. Nuksakai be įprastų lentinių namų statė ir žieminius pusiau žemėje įrengtus būstus kaip plynaukščių indėnai, o skvamišai ir halkomelemai – pašiūres šalčių ir karų laikmečiams. Taip pat statėsi karinius įtvirtinimus (šiaurinių sąsiaurių tautos – įtvirtintas gyvenvietes su sienomis, gynybiniais grioviais, tuneliais). Taikė kaukolės deformacijos praktiką (ji reiškė laisvojo žmogaus, o ne vergo statusą), kūno dažymą. Namų ūkį valdė branduolinė šeima. Būta giminių grupių, valdomų giminės elito. Tikybai būdingas tikėjimas dvasiomis-sergėtojomis, suteikiančiomis aiškiaregystės galią, taip pat mitai apie kultūrinius herojus ir triksterius (audinę ir varną). Klalamai ir kai kurios kitos tautos turėjo slaptąsias draugijas. Vidurio pakrančių sališai su europiečiais susidūrė XVIII a. pab. Nuo 1846 m. juos perskyrė JAV–Kanados siena. Gyvenantieji JAV 1855 m., o Kanadoje – XIX a. antroje pusėje iškelti į rezervacijas. Dabar verčiasi pramonine žvejyba, žuvies perdirbimu. Turi savo mokyklas, kolegiją, palaiko tarpgentinius ryšius.
Vidinių žemių sališai gyveno kalnynuose ir slėniuose nuo Kaskadinių kalnų ir Pakrantės kalnagūbrio rytuose iki Uolinių kalnų Priešakinio kalnagūbrio (Kolumbijos ir Freizerio baseinuose). Jų žemės patenka į Kanados (Britų Kolumbijos) ir JAV (Vašingtono, Aidaho, Montanos) teritorijas. Tradicinė jų kultūra gimininga plokščiakalnių indėnų kultūrai.
Daugiau…
|
Naujienos
- Liepos 21 d. baigėsi Nidoje savaitę trukęs Tomo Mano festivalis.
- Liepos 20 d. Kauno LEZ pradėtos „Continental AG“ automobilių komponentų pramonės gamyklos statybos. Joje dirbs apie 1000 darbuotojų, investicijos į šią gamyklą sieks 95 mln. Eur.
- Liepos 19 d. Ispanija atšaukė tarptautinius arešto orderius K. Pučdemonui ir kitiems katalonų separatistų veikėjams, pabėgusiems į užsienį.
- Liepos 17 d. namo iš Europos grįžusį JAV prezidentą pasitiko visuotinė kritikos lavina. Aukšto rango partijų, visuomenės veikėjai D. Trampo elgesį susitikime su Kremliaus vadovu V. Putinu Helsinkyje pavadino apgailėtinu.
|
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Sumatros svarbesnių kelių žemėlapis Sumatra (rečiau vadinama Sumatara ir Sumatera) – šeštoji pagal dydį pasaulio sala (apie 470 000 km²), priklauso Indonezijai.
Maždaug prieš 5000 metų Kinijos žemyninės dalies gyventojai migravo į rytus ir apsigyveno Taivane. Maždaug 2000 m. pr. m. e. prasidėjo austraneziečių migracija iš Taivano į Filipinus. Dar viena migracijos banga iš Filipinų pasiekė Timorą ir Sulavesį, o iš čia ir kitas Indonezijos salyno salas, įskaitant Sumatrą. Senasis salos pavadinimas – Swarna Dwipa (sanskr. k. – „Aukso Sala“ arba „Aukso Krantas“). Indų epe Ramajana parašytame tarp III a.pr.m.e ir III m. e. a. minima Suvarnadvipa, „aukso sala“, greičiausiai buvo Sumatra, nes vakarinėje jos dalyje buvo išgaunamas auksas. Moderniosios geografijos pradininkas Ptolemėjas (90-168 m.) mini Aukso pusiasalį, kuriuo vadintas Malajos pusiasalis arba Sumatra. Nuo seno vyko prekybiniai mainai su Indija, Kinija, Indokinijos kraštais.
Pati sala geografiškai, etniškai ir kultūriškai gali būti padalinta į atskiras zonas. Didžiausia jų – derlinga rytinė Sumatra (Palembango, Džiambi, Riau provincijos), vagojama didelių upių. Ji, drauge su Malakos pusiasaliu ir smulkiomis salomis tarp jų (Riau salų provincija), yra apgyvendintos malajų. Apie VII a. juos suvienijo induistinė Šrivadžajos karalystė, susikūrusi II-V a. aplink Palembango miestą. Šrividžaja pasak arabų ir kinų šaltinių kontroliavo Malakos sąsiaurį svarbų tarptautinės prekybos kelią. Jos įtaka susilpnėjo tik apie XI a., įsiveržus Indijos Čola armijai, o XIII a. sala pateko į Madžapahito imperijos (kilusios iš Javos) įtakos sferą. Vėliau malajų sritis kontroliavo Melakos, Džiohoro sultonatai.
Kitas regionas yra šiaurinė Sumatra (Ačeho provincija), ypač jos pakrantės, apgyvendintos ačehų. Čia kūrėsi patys pirmieji prekybiniai Malajų salyno miestai, čia pirmiausia ateidavo visos naujovės: ačehų Samudra karalystė į islamą atsivertė jau XII a. XVII a Ačeho sultonatas įgijo hegemoniją didelėje dalyje salyno.
Kalnuotos vakarinės Sumatros vidurinė dalis (Vakarų Sumatros provincija) II tūkstantmetyje buvo kontroliuojamos minangkabau tautos, kuri sukūrė savo valstybę ir puoselėjo savitas tradicijas.
Į šiaurę nuo minangkabau, kalnuotuose regionuose (Šiaurės Sumatros provincija) gyvena batakai, o į pietus (Pietinės Sumatros ir Benkulu provincijos) – redžiangai ir lompongai. Pastarieji ilgą laiką buvo Javos sundų valstybės įtakoje ir tiekė jai pipirus bei kitas paklausias prekes.
Sala yra vulkaninės kilmės, priklauso Didžiosioms Sundos saloms (kartu su Borneo, Sulavesiu ir Java). Pusiaujas eina salos viduriu. Vakarinį salos krantą skalauja Indijos vandenynas, šiaurrytinį – Malakos sąsiauris, skiriantis nuo Azijos, į pietus nuo salos yra Javos sala (salas skiria Sundos sąsiauris), rytuose – Borneo (salas skiria Karimata sąsiauris).
Išilgai salos, vakarinėje dalyje, eina ilgas Barisano (Pan Barisan) kalnagūbris (aukščiausia viršūnė – Kerinčis, 3805 m), rytinėje dalyje plyti drėgnos, pelkėtos lygumos (vienas svarbiausių ir derlingiausių agrokultūrinių Indonezijos rajonų). Pagrindinės kultūros: kaučiukas, arbata, kava, pipirai, kopra. Saloje vyrauja drėgnas tropikų klimatas, miškai užima du trečdalius teritorijos. Yra aukso, sidabro ir anglies.
Šios savaitės iniciatyva yra salos.
Daugiau…
|
|
.jpg)
