Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis – 29 km ilgio, 600 mm vėžės siaurasis geležinkelis Lietuvos šiaurėje, Joniškio ir Pakruojo rajono savivaldybių teritorijose, veikęs nuo 1917 iki 1960 m. 1916–1917 m. vokiečių kariuomenė iš Joniškio stoties Šiaulių–Jelgavos geležinkelio linijoje į Žeimelį nutiesė karo lauko geležinkelį (vok. Feldbahn), skirtą grūdams išvežti. Žvyras sankasai imtas iš Akmenėlių žvyrduobių, dirbo kareiviai, belaisviai ir vietiniai žmonės. 1919 m. lapkritį bermontininkai geležinkelį išardė, dalį inventoriaus pasisavino vietiniai gyventojai. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, susirūpinta geležinkelį atnaujinti: Lietuvos geležinkelių specialistai apžiūrėjo kelią, tiltus, apskaičiavo būsimų tiltų ir vandens pralaidų dydį, vietinė valdžia pažadėjo nemokamai skirti geležinkeliui reikalingą žemės plotą, transportą ir darbo jėgą, sukasti po 1000 kubinių metrų žemių. Atnaujinimo darbai pradėti 1921 m., 1922 m. rugsėjį ruožas atidarytas laikinam eismui. Tuo metu geležinkelis turėjo dvi galines (Joniškį ir Žeimelį) bei vieną tarpinę stotį (Kriukus), du depus, baraką, 18 medinių tiltų (bendras ilgis 115 m), geležinius pabėgius. Nuo Joniškio iki Kriukų buvo įvesta telefono linija. Vėliau darbai tęsti: pralaidoms sudėti betoniniai ir gelžbetoniniai vamzdžiai, pastatyti nauji tiltai, mediniai tašai pakeisti gelžbetoninėmis sijomis, sutvarkytos sankasos. 1928 m. duomenimis, geležinkelį prižiūrėjo kelio meistras, kelio darbininkų kuopos seniūnas, 2 vyresnieji darbininkai ir 2 kelio remonto darbininkai sargai. Nuo 1930 m. svarstyta siauruoju geležinkeliu sujungti Joniškį su Panevėžiu. 1939 m. geležinkelį numatyta rekonstruoti, praplatinant vėžę iki 750 mm, ir prailginti iki Joniškėlio. 1940 m. skirtas finansavimas, tačiau rekonstrukcijos darbų iki Lietuvos okupacijos pabaigti nespėta – naujas 750 mm vėžės ruožas iš Joniškėlio į Žeimelį Antrojo pasaulinio karo metais nutiestas, o Joniškio – Žeimelio ruožas iki pat jo uždarymo 1960 m. liko 600 mm vėžės. |
vasario 7 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Šventoji Kotryna Aleksandrietė (kitaip gali būti vadinama Katerina, Jekaterina) – IV a. krikščionių šventoji ir kankinė. Žinių ir filosofijos globėja. Minėjimo diena katalikų bažnyčioje − lapkričio 25 d., stačiatikių – lapkričio 24 d. Jokių patvirtintų žinių apie Šv. Kotrynos asmenybės istoriškumą nėra. Anot legendos, ji turėjo būti gimusi ir gyvenusi Aleksandrijos mieste Egipte III a. pb. − IV a. pr. Tyrinėtojas Joseph Simon Assemani (1687–1768) siejo ją su istorine kilminga Aleksandrijos moterimi, kuriai buvo pasiūlyta tapti imperatoriaus Maksentijaus meiluže, tačiau jinai atsisakė. Po to buvo persekiota imperatoriaus, jos turtas konfiskuotas, pati ištremta. Rufinas Akvilietis ją vadino vardu Dorotėja. Kitas Šv. Kotrynos legendos šaltinis galėjo būti Hipatijos Aleksandrietės gyvenimas. VIII a. Šv. Kotrynos palaikai esą buvo rasti Šv. Kotrynos vienuolyne, kuriame ir saugomi (vienuolyno pavadinimas adaptuotas vėliau, teigiama, esą imperatorius Justinianas I specialiai įkūrė šį vienuolyną Šv. Kotrynos Aleksandrietės garbei). Pirmąkart Šv. Kotrynos legenda paminėta IX a. Bizantijos imperatoriui Bazilijui I sudarytame legendų rinkinyje Menologium Basilianum. Viduramžiais Šv. Kotrynos legenda tapo labai populiaria krikščioniškoje kultūroje. XIV a. datuojami pirmieji Šv. Kotrynos vestuvių legendos minėjimai. Dėl to ji gali būti maišoma su Šv. Kotryna Sieniete, kuri irgi turėjo vestuvių su Kristumi regėjimą. Šv. Kotryna Aleksandrietė buvo laikoma viena iš 14 svarbiausių šventųjų, kurie padeda žmonėms danguje. Naujaisiais laikais, atskleidus istorinių patvirtinimų apie Šv. Kotrynos asmenybę nebuvimą ir legendos nepagrįstumą, šventosios garbinimas ženkliai sumažėjo. Lietuvoje jai skirta Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia. Šios savaitės iniciatyva yra krikščionybė. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||














