Lietuvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvių kalba
KalbamaLietuvoje, tautinės mažumos Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV, JK, Airijoje, Kanadoje, Rusijoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje
Kalbančiųjų skaičiusdaugiau kaip 3 milijonai[1]
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Oficialus statusas
Oficiali kalbaLietuvos vėliava Lietuva
Punsko valsčius (Lenkijos vėliava Lenkija)[2]
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
Prižiūrinčios institucijosValstybinė lietuvių kalbos komisija
Kalbos kodai
ISO 639-1lt
ISO 639-2lit
ISO 639-3lit
SILLIT
Wikipedia-logo-v2.svg Vikipedija Lietuvių kalba
Wiktionary book logo.png Vikižodynas Lietuvių kalba

Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (daugumas jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei.

Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje).[3] Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu naujoviškesnė latvių kalba.[4] Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių.[5]

Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių patarme.

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi.

Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnystarinyspapildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.

Kalba užrašoma papildyta lotynų abėcėle, vartojamos 32 raidės.

Pavadinimas

Savivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (kalkė iš rus. литовский язык arba lenk. język litewski; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau buvo gretinamas su lot. lītus 'krantas',[6][7] tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė Lietuva nesiekė pakrantės.[8]

A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw < *pḷtau̯-) ir darė prielaidą, kad baltai šį pavadinimą bus perėmę iš venetų,[9] bet kiti mokslininkai šios hipotezės nepalaikė.[6][8]

J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui – *leitūs – ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius – vietovę prie upės Vilnia) < liet. líeti. Šią upę J. Otrembskis manė buvus Nemuną.[10]

K. Kuzavinio teigimu,[11][12] žodžio Lietuvà kilmė susijusi su vandenvardžiu Lietavà (suslavintai Lietáuka) – Neries intaku.[13]

S. Karaliūnas iškėlė hipotezę,[14][15] kad žodis Lietuvà pirma reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. lið, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. leide 'dieninis, palyda, būrys, kariuomenė'.[16]

Kalbos geografija

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius

Lietuvių kalbos paplitimas

Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse:[17] šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5303 ją vartojo namuose),[18] Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, 5087 etninių lietuvių 1597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją,[19] bet tik 277 ją vartoja namuose),[20] Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.),[21] Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių),[22] Latvijoje (2011 m. 1819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją),[23] taip pat lietuviškai kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių),[24] Kanadoje (2011 m. 7600 lietuvių, iš kurių 7245 žmonėms lietuvių kalba – vienintelė gimtoji),[25] Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų skaičius – 3 001 430 žmonių;[26] 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji[27] ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.[28]

Nuo XV a. prasidėjo lenkų kalbos brovimasis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes. Lietuvių kalbos dirvoje formavosi dalis lenkų kalbos pakraščių tarmių, kai kurios šių tarmių ypatybės nulemtos lietuvių kalbos įtakos.[29]

Lietuvių kalba JAV patyrė didelę anglų kalbos įtaką, daugiausia ji reiškiasi žodyne. Pavyzdžiui, vartojami tokie anglicizmai: divòrsas 'ištuoka' (< angl. divorce), kìsas 'bučinys' (< angl. kiss), kãras 'automobilis' (< angl. car). Dažnos semantinės kalkės, pavyzdžiui, šaũkti 'skambinti' reikšme (plg. angl. to call) arba šal̃tis 'peršalimo' reikšme (plg. angl. cold). Taip pat Amerikos lietuvių kalboje vartojama daugybė slavizmų, kurie bendrinėje lietuvių kalboje jos gryninimo laikotarpiu buvo pašalinti. Fonetikoje dažniau vartojamos bendrinėje kalboje laikomos paribinėmis fonemos [h] ir [f], be to, esama priegaidžių pokyčių. Morfologijoje matyti pastangos suvienodinti esamojo laiko ir bendraties kamienus (pavyzdžiui, pir̃ka 'perka'), vengiama neveikiamosios rūšies formų, painiojami kietieji ir minkštieji veiksmažodžio kamienai.[30]

Tarmės

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių kalbos tarmės.
Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis
Žemaičių tarmė

██ Vakarų žemaičiai

Šiaurės žemaičiai:

██ kretingiškiai

██ telšiškiai

Pietų žemaičiai:

██ varniškiai

██ raseiniškiai

Aukštaičių tarmė
Vakarų aukštaičiai:

██ šiauliškiai

██ kauniškiai

██ Klaipėdos krašto aukštaičiai

Rytų aukštaičiai:

██ panevėžiškiai

██ širvintiškiai

██ anykštėnai

██ kupiškėnai

██ uteniškiai

██ vilniškiai

██ Pietų aukštaičiai

Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių (tarmių pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu: aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai – žemupyje).[17] Aukštaičių tarmė dalijama į tris pagrindines patarmių grupes: vakarų, rytų ir pietų. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmių grupes: vakarų, šiaurės ir pietų.[31] Pagal bendrinės kalbos dvibalsio uo atitikmenis žodyje dúona pietų žemaičiai vadinami dū́nininkais, šiaurės žemaičiai – dóunininkais, vakarų žemaičiai – dónininkais.[32]

Aukštaičių ir žemaičių tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu, žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos. Aukštaičių tarmė senoviškesnė, žemaičių tarmėje daugiau naujovių ir, beje, kai kuriomis ypatybėmis žemaičių tarmė priartėja prie latvių kalbos.[33]

Mažojoje Lietuvoje buvo vartojamos vakarų aukštaičių kauniškių patarmei artimos šnektos.[34] Lietuvių kalbos salose yra arba buvo kalbama rytų (Apsas, Gervėčiai, Lazūnai, Ciskodas), vakarų (Zietela) ir pietų (Punskas, Seinai, Suvalkai, Varenavas, Rodūnia) aukštaičių patarmėmis.[35]

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių patarme.[36]

Rašyba

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių abėcėlė.
Lotynų – rusų – lietuvių klaviatūra
Du tos pačios maldaknygės „Senas aukso altorius“ leidimai. Kairėje – 1864 m. lotynų abėcėle išleista maldaknygė, įsigaliojus spaudos draudimui laikyta nelegalia. Dešinėje – 1866 m. kirilica išleista maldaknygė, apmokėta caro valdžios ir laikyta oficialia.
Auksa altorius latin.jpg
Auksa altorius cirillics.jpg

Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui, lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Spaudos lotynų abėcėle draudimas galiojo iki 1904 m.[37]

Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į abėcėlę neįeina.[36] Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). u ilgoji imta žymėti kaip ū, o i ilgoji – kaip y.[38]

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
1 A a a [ ɑ ]
2 Ą ą a nosinė [ ɑː ]
3 B b [ b ]
4 C c [ t͡s ]
5 Č č čė [ t͡ʃ ]
6 D d [ d ]
7 E e e [ ɛ ] [ æː ]
8 Ę ę e nosinė [ æː ]
9 Ė ė ė [ eː ]
10 F f ef [ f ]
11 G g [ g ]
12 H h ha [ ɣ ]
13 I i i trumpoji [ ɪ ]
14 Į į i nosinė [ iː ]
15 Y y i ilgoji [ iː ]
16 J j jot [ j ]
Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
17 K k ka [ k ]
18 L l el [ ɫ ]
19 M m em [ m ]
20 N n en [ n ]
21 O o o [ ɔ ] [ oː ]
22 P p [ p ]
23 R r er [ r ]
24 S s es [ s ]
25 Š š [ ʃ ]
26 T t [ t ]
27 U u u [ ʊ ]
28 Ų ų u nosinė [ uː ]
29 Ū ū u ilgoji [ uː ]
30 V v [ ʋ ]
31 Z z [ z ]
32 Ž ž žė [ ʒ ]

Priebalsių palatalizacija (minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius (pvz., e, ė, i) niekaip papildomai nežymima, prieš užpakalinės eilės balsius (pvz., a, o, u) palatalizacija žymima raide i, pavyzdžiui, čià [t͡ʃʲɛ].[39]

Raidžių dažnumas devyniuose didelės apimties bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose:[40]

Istorija

Baltų genčių paplitimas XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje
Lietuvių kalbos paplitimas XVI a.[41]
Lietuvių kalba Europos kalbų žemėlapyje (1741 m.)[42]
Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas, priskiriamas 15031515 metams. Ranka rašyta malda paskutiniame knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje, Strasbūras
Antraštinis Martyno Mažvydo katekizmo, pirmosios lietuviškos knygos, puslapis, 1547 m.
M. Muravjovo ediktas

Drauge su latvių, prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, lietuvių kalba kilusi ir baltų prokalbės.

Lietuvių ir latvių kalbos ėmė skirtis apytiksliai I amžiuje, o VVII amžiuose šiedvi kalbos galutinai atsiskyrė.[43][44] Manoma, kad maždaug XIIIXIV amžiuje susiformavo lietuvių kalbos pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios vėliau savo ruožtu skilo į patarmes.

Palyginti su baltų prokalbe, lietuvių kalbos fonetika ir fonologija pakito nežymiai.[45] Svarbiausios yra šios naujovės:[46][47]

  • Dėl skolinių z liovėsi buvęs fonemos s alofonu ir tapo savarankiška fonema;
  • Baltų prokalbės junginiai *tj ir *dj apie XIV a. atitinkamai virto afrikatomis č ir ;
  • Apytiksliai XVI a. ilgasis balsis ā virto ō (brālis > brolis; dalyje tarmių ā išliko);
  • Junginiai balsis + nosinis priebalsis n prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais (ką́sti greta kánda). Vėliau nosinė tartis išnyko. Prieš abilūpius priebalsius p, b nosinis priebalsis n virto m (tampa greta anka).
  • Tam tikrais atvejais ilgieji balsiai žodžio gale sutrumpėjo (*tā́ > ; žr. „Leskyno dėsnis“).

Bendrinės lietuvių kalbos istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:[48][49][50][51][52]

  • I. Senasis laikotarpis (XVI–XVIII a.):
  1. XVI–XVII a. Žengiami pirmieji bendrinės kalbos kūrimo žingsniai;
  2. XVIII a. Atsiranda raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkis.
  • II. Naujasis laikotarpis:
  1. Nuo XIX a. pirmosios pusės iki 1883 m. (laikraščio „Aušra“ sukūrimo). Palaipsniui pereinama prie bendrinės kalbos grindimo vakarų aukštaičių pietinėmis (kauniškių) patarmėmis;
  2. Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pradžios (18831919 m.) Galutinai pereinama prie vakarų aukštaičių pietinių patarmių. Įtvirtinamos bendrinės kalbos normos;
  3. Lietuvos Respublikos laikotarpis (19191940 m.) Kodifikuojamos bendrinės kalbos normos, išsiplečia bendrinės lietuvių kalbos vartojimo sfera;
  4. Sovietmetis (19401990 m.) Bendrinė kalba įsiskverbia į daugumą komunikavimo sferų;
  5. Atkurtos nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1991 m. iki šių dienų). Tolesnis bendrinės kalbos plitimas į visas komunikavimo sritis.

Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų aukštaičių vilniškių patarmės ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.[53]

Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą,[54] parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių.[55][56] Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų.[57] Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje išleista knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje.[58] M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.[56]

1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme),[55] jis buvo išleistas penkis kartus – tai Konstantino SirvydoDictionarium trium linguarum“.[59] 1653 m. išleistas gramatikos vadovėlis – Danieliaus KleinoGrammatica Litvanica“.[60]

Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis patarmėmis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių patarmė).[61] Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.[62]

XVIII a. lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo okupuota Abiejų Tautų Respublika.[56] Grožinės literatūros lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.[63]

Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch der litauische Sprache“, 18561857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito.[64] Vėliau Dž. Nehru rašė, kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas.[65] Buvo pastebėti tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, sūnùs, naktìs, pãdas.[66]

1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo pradėtas rusinimas.[56] Prie lietuvių kalbos plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius.[56] 1864 m., po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius, įvedė spaudos lotynų abėcėle draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ – lietuvių abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią sudarė I. Kornilovas. Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV. Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas.[37]

XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių tarme grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.[67]

Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), laĩkrodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo, pavyzdžiui, dirbtùvas 'mašina' (iš dìrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tõlkalbis 'telefonas' (iš tolì ir kalbė́ti) nesugebėjo išstumti tarptautinių žodžių ir kalboje neišliko.[68][69]

Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau privažiavo rusakalbių. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir kalkės. Vis dėlto tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.[70]

Po Sovietų Sąjungos žlugimo lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine, o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai mokančių tautinių mažumų atstovų procentas; suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų veikla.[71] Į kalbą (ypač didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės.

Fonetika ir fonologija

Balsiai

Lietuvių kalbos balsiai:[72][73]

Trumpieji balsiai Ilgieji balsiai
Pakilimas Eilė
Priešakinė Užpakalinė
Viršutinis ɪ ʊ
Vidurinis (e) (ɔ)
Žemutinis ɛ ɐ
Pakilimas Eilė
Priešakinė Užpakalinė
Viršutinis
Vidurinis
Žemutinis æː

Trumpasis ɔ pasitaiko tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą) taria kaip e (uždarą).[73][74] Negaliniuose skiemenyse ɛ ir a, tariant tvirtagale priegaide (cirkumfleksu), dažniausiai pailgėja, nors taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse.[75][76]

Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː][77]: plg. mẽnas [ˈmʲæːn̪ɐs̪] ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː], t. p. kiáunė [ˈkʲæ̂ˑʊ̯n̪ʲeː] ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪].

Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.[78]

Priebalsiai

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Visi priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.[79]

Lietuvių kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose sutinkamos fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ) priebalsiai):[80]

Tarimo būdas ↓ Abilūpiai Lūpų dantiniai Dantiniai Alveoliniai Suminkštintieji Gomuriniai
Sprogstamieji p pʲ
b bʲ
t (tʲ)
d (dʲ)
k kʲ
g gʲ
Nosiniai m mʲ n nʲ
Virpamieji r rʲ
Afrikatos t͡s (t͡sʲ)
d͡z (d͡zʲ)
(ʧ) ʧʲ
(dʒ) dʒʲ
Pučiamieji (f) (fʲ) s sʲ
z zʲ
ʃ ʃʲ
ʒ ʒʲ
(x) (xʲ)
(ɣ) (ɣʲ)
Pusbalsiai v vʲ j
Liežuvio šoniniai ɫ

Prieš priebalsius k ir g tariamas padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis /ŋ/.[81]

Prozodija

Pagrindiniai straipsniai – Lietuvių kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė.

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro ilgieji balsiai bei grynieji dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, kìs, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu ( ͂ ), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės.[82][83][84][85][86] Graviu, kairiniu kirčio ženklu, žymima akūtinė (tvirtapradė) priegaidė dvibalsyje ùi ir mišriuosiuose dvigarsiuose ìr, ùr, ìl, ùl, ìm, ùm, ìn, ùn.[87] Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą šalutinį kirtį arba net du šalutinius kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e.[88] Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės.

Morfologija

Tradiciškai lietuvių kalboje išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.[82]

Daiktavardis

Linksniuojamosios kalbos dalys turi septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su kitomis sakinio dalimis:[89][90]

1925 m. dviejų litų moneta, kurioje daiktavardis lìtas vartojamas ne su daugiskaitos (du litai), o su dviskaitos (du litu) vardininku.

Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas.[91] Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, artì, tolì, netolì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, ìšorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse sutinkama daiktavardžių dviskaitos formų.

Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.[92]

Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -as (I paradigma), -ias arba -j-as (II paradigma), -is arba -ys (III paradigma).[82]

I linksniuotė, pavyzdžiu imant žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:[82]

I paradigma II paradigma III paradigma
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. výras výrai vė́jas vė́jai brólis bróliai
K. výro výrų vė́jo vė́jų brólio brólių
N. výrui výrams vė́jui vė́jams bróliui bróliams
G. výrą výrus vė́ją vė́jus brólį brólius
Įn. výru výrais vė́ju vė́jais bróliu bróliais
Vt. výre výruose vė́jyje / vė́juje vė́juose brólyje bróliuose
Š. výre výrai vė́jau vė́jai bróli bróliai

Antrajai linksniuotei priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII paradigma), (VIII paradigma).[82]

II linksniuotės daiktavardžių rankà, vyšnià ir bìtė linksniavimas:[82]

VI paradigma VII paradigma VIII paradigma
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. rankà rañkos vyšnià vỹšnios bìtė bìtės
K. rañkos rañkų vỹšnios vỹšnių bìtės bìčių
N. rañkai rañkoms vỹšniai vỹšnioms bìtei bìtėms
G. rañką rankàs vỹšnią vyšniàs bìtę bitès
Įn. rankà rañkomis vyšnià vỹšniomis bitè bìtėmis
Vt. rañkoje rañkose vỹšnioje vỹšniose bìtėje bìtėse
Š. rañka rañkos vỹšnia vỹšnios bìte bìtės

Trečiajai linksniuotei priklauso moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.[82]

III linksniuotės žodžių širdìs ir dantìs linksniavimas:[93]

IX paradigma X paradigma
vns. dgs. vns. dgs.
V. širdìs šìrdys dantìs dañtys
K. širdiẽs širdžių̃ dantiẽs dantų̃
N. šìrdžiai širdìms dañčiui dantìms
G. šìrdį šìrdis dañtį dantìs
Įn. širdimì širdimìs dantimì dantimìs
Vt. širdyjè širdysè dantyjè dantysè
Š. širdiẽ šìrdys dantiẽ dañtys

Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.[82]

IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sõdžius linksniavimas:[82]

IV paradigma V paradigma
vns. dgs. vns. dgs.
V. tur̃gus tur̃gūs sõdžius sõdžiai
K. tur̃gaus tur̃gų sõdžiaus sõdžių
N. tur̃gui tur̃gums sõdžiui sõdžiams
G. tur̃gų turgùs sõdžių sodžiùs
Įn. tur̃gumi tur̃gumis sõdžiumi sõdžiais
Vt. tur̃guje tur̃guose sõdžiuje sõdžiuose
Š. tur̃gau tur̃gūs sõdžiau sõdžiai

Penktajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai (XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir (duktė̃, -ers; jéntė, -ers '(vyro) brolio žmona').[93]

V linksniuotės žodžių šuõ ir sesuõ linksniavimas:[82]

XI paradigma XII paradigma
vns. dgs. vns. dgs.
V. šuõ šùnys sesuõ sẽserys
K. šuñs šunų̃ seser̃s seserų̃
N. šùniui šunìms sẽseriai seserìms
G. šùnį šunìs sẽserį sẽseris
Įn. šuniù / šunimì šunimìs sẽseria / seserimì seserimìs
Vt. šunyjè šunysè seseryjè seserysè
Š. šuniẽ šùnys seseriẽ sẽserys

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami, antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu šie linksniai kirčiuoti galūnėse.[81] Pažymėtina, kad šias kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai.

Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis visada šaknyje), o III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).[81][94][95]

I linksniuotės daiktavardžių výras, rãtas, lángas, nãmas kirčiavimas:[95]

I kirčiuotė II kirčiuotė III kirčiuotė IV kirčiuotė
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. výras výrai rãtas rãtai lángas langaĩ nãmas namaĩ
K. výro výrų rãto rãtų lángo langų̃ nãmo namų̃
N. výrui výrams rãtui rãtams lángui langáms nãmui namáms
G. výrą výrus rãtą ratùs lángą lángus nãmą namùs
Įn. výru výrais ratù rãtais lángu langaĩs namù namaĩs
Vt. výre výruose ratè rãtuose langè languosè namè namuosè
Š. výre výrai rãte rãtai lánge langaĩ nãme namaĩ

Būdvardis

Lietuviu k formos.png

Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu.[96] Grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama būdvardžių dviskaita.

Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne -ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke. Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.[97]

Vyriškosios giminės būdvardžių gẽras, žãlias, dìdelis, medìnis, gražùs linksniavimas:[97]

I linksniuotė II linksniuotė
I paradigma II paradigma III paradigma IV paradigma V paradigma
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. gẽras gerì žãlias žalì dìdelis didelì medìnis medìniai gražùs grãžūs
K. gẽro gerų̃ žãlio žalių̃ dìdelio didelių̃ medìnio medìnių gražaũs gražių̃
N. gerám geríems žaliám žalíems dideliám didelíems medìniam medìniams gražiám gražíems
G. gẽrą gerùs žãlią žaliùs dìdelį dìdelius medìnį mediniùs grãžų gražiùs
Įn. gerù geraĩs žаliù žaliaĩs dìdeliu dideliaĩs mediniù medìniais gražiù gražiaĩs
Vt. geramè geruosè žaliamè žaliuosè dideliamè dideliuosè medìniame medìniuose gražiamè gražiuosè
Š. gẽras gerì žãlias žalì dìdelis didelì medìni medìniai gražùs grãžūs

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios giminės būdvardžiai, pagal septintąją – galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i, pagal devintąją – galūne .[98]

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas:[98]

VI paradigma VII paradigma VIII paradigma IX paradigma
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. gerà gẽros žalià žãlios gražì grãžios medìnė medìnės
K. gerõs gerų̃ žaliõs žalių̃ gražiõs gražių̃ medìnės medìnių
N. gẽrai geróms žãliai žalióms grãžiai gražióms medìnei medìnėms
G. gẽrą geràs žãlią žaliàs grãžią gražiàs medìnę medinès
Įn. gerà geromìs žalià žaliomìs gražià gražiomìs medinè medìnėmis
Vt. gerojè gerosè žaliojè žaliosè gražiojè gražiosè medìnėje medìnėse
Š. gerà gẽros žalià žãlios gražì grãžios medìnė medìnės

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -èsnis (vyr. g.), -èsnė (mot. g.): gražùsgražèsnis, gražìgražèsnė. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr. g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.[82]

Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr. g. gẽras, mot. g. gerà), gražù (vyr. g. gražùs, mot. g. gražì). Bevardės giminės būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, taĩ yrà gražù. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra – geriaũ – geriáusia.[96]

Lietuvių kalboje esama ypatingų būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai, prie jų priaugę įvardžiai jis, ji. Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką.[82] Analogiškas formas įgyja ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai.

Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų. Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke ir galininke.[82] Paprastieji (neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš keturių kirčiuočių: galìngas, -a (I), vidutìnis, -ė (II), saldùs, -ì (III), gražùs, -ì (IV). I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galìngasis, -oji (I)); visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldùsis, -ióji (IV), gražùsis, -ióji (IV)).

Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[82][99]

vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. geràsis geríeji žaliàsis žalíeji didỹsis didíeji gražùsis gražíeji
K. gẽrojo gerų̃jų žãliojo žalių̃jų dìdžiojo didžių̃jų grãžiojo gražių̃jų
N. gerájam geríesiems žaliájam žalíesiems didžiájam didíesiems gražiájam gražíesiems
G. gẽrąjį gerúosius žãliąjį žaliúosius dìdįjį dìdžiúosius grãžųjį gražiúosius
Įn. gerúoju geraĩsiais žaliúoju žaliaĩsiais didžiúoju didžiaĩsiais gražiúoju gražiaĩsiais
Vt. gerãjame geruõsiuose žaliãjame žaliuõsiuose didžiãjame didžiuõsiuose gražiãjame gražiuõsiuose
Š. geràsis geríeji žaliàsis žalíeji didỹsis didíeji gražùsis gražíeji

Moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[99][82]

vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. geróji gẽrosios žalióji žãliosios didžióji dìdžiosios gražióji grãžiosios
K. gerõsios gerų̃jų žaliõsios žalių̃jų didžiõsios didžių̃jų gražiõsios gražių̃jų
N. gẽrajai gerósioms žãliajai žaliósioms dìdžiajai didžiósioms grãžiajai gražiósioms
G. gẽrąją gerą́sias žãliąją žalią́sias dìdžiąją didžią́sias grãžiąją gražią́sias
Įn. gerą́ja gerõsiomis žalią́ja žaliõsiomis didžią́ja didžiõsiomis gražią́ja gražiõsiomis
Vt. gerõjoje gerõsiose žaliõjoje žaliõsiose didžiõjoje didžiõsiose gražiõjoje gražiõsiose
Š. geróji gẽrosios žalióji žãliosios didžióji dìdžiosios gražióji grãžiosios

Skaitvardis

Išskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:[82]

  • kiekiniai
    • pagrindiniai
    • dauginiai
    • kuopiniai
    • trupmeniniai
  • kelintiniai

Skaitvardžio víenas ir kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pìrma, añtra, trẽčia. Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai gali būti įvardžiuotiniai (pirmàsis, pirmóji, antràsis, antróji, trečiàsis, trečióji ). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:[100]

Kiekiniai Kelintiniai Dauginiai Kuopiniai
vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g.
1 víenas vienà pìrmas pirmà vienerì víenerios
2 dvì añtras antrà dvejì dvẽjos dvẽjetas
3 trỹs trẽčias trečià trejì trẽjos trẽjetas
4 keturì kẽturios ketvir̃tas ketvirtà ketverì kẽtverios kẽtvertas
5 penkì peñkios peñktas penktà penkerì peñkerios peñketas
6 šešì šẽšios šẽštas šeštà šešerì šẽšerios šẽšetas
7 septynì septýnios septiñtas septintà septynerì septýnerios septýnetas
8 aštuonì aštúonios aštuñtas aštuntà aštuonerì aštúonerios aštúonetas
9 devynì devýnios deviñtas devintà devynerì devýnerios devýnetas
10 dẽšimt dešim̃tas dešimtà
11 vienúolika vienúoliktas vienúolikta
12 dvýlika dvýliktas dvýlikta
13 trýlika trýliktas trýlikta
14 keturiólika keturióliktas keturiólikta
15 penkiólika penkióliktas penkiólikta
16 šešiólika šešióliktas šešiólikta
17 septyniólika septynióliktas septyniólikta
18 aštuoniólika aštuonióliktas aštuoniólikta
19 devyniólika devynióliktas devyniólikta
20 dvìdešimt dvidešim̃tas dvidešimtà
21 dvìdešimt víenas dvìdešimt vienà dvìdešimt pìrmas dvìdešimt pirmà

Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:[100]

Kiekiniai Kelintiniai
vyr. g. mot. g.
30 trìsdešimt trisdešim̃tas trisdešimtà
40 kẽturiasdešimt keturiasdešim̃tas keturiasdešimtà
50 peñkiasdešimt penkiasdešim̃tas penkiasdešimtà
60 šẽšiasdešimt šešiasdešim̃tas šešiasdešimtà
70 septýniasdešimt septyniasdešim̃tas septyniasdešimtà
80 aštúoniasdešimt aštuoniasdešim̃tas aštuoniasdešimtà
90 devýniasdešimt devyniasdešim̃tas devyniasdešimtà
100 šim̃tas šim̃tas šimtà
200 dù šimtaĩ dušim̃tas / dù šim̃tas dušimtà / dù šimtà
300 trỹs šimtaĩ trisšim̃tas / trỹs šim̃tas trisšimtà / trỹs šimtà
400 keturì šimtaĩ keturiašim̃tas / keturì šim̃tas keturiašimtà / keturì šimtà
500 penkì šimtaĩ penkiašim̃tas / penkì šim̃tas penkiašimtà / penkì šimtà
600 šešì šimtaĩ šešiašim̃tas / šešì šim̃tas šešiašimtà / šešì šimtà
700 septynì šimtaĩ septyniašim̃tas / septynì šim̃tas septyniašimtà / septynì šimtà
800 aštuonì šimtaĩ aštuoniašim̃tas / aštuonì šim̃tas aštuoniašimtà / aštuonì šimtà
900 devynì šimtaĩ devyniašim̃tas / devynì šim̃tas devyniašimtà / devynì šimtà
1000 tū́kstantis tū́kstantas tūkstantà
2000 dù tū́kstančiai dutū́kstantas / dù tū́kstantas dutūkstantà / dù tūkstantà
1 mln milijõnas milijõnas milijonà
1 mljrd milijárdas milijárdas milijardà

Skaitvardis víenas linksniuojamas kaip būdvardis, linksniuojamas ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu (išskyrus vietininką). Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios giminės galininką). Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijõnas, milijárdas linksniuojami kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos daiktavardžiai.[82]

Skaitvardžių dù, trỹs, keturì linksniavimas:[82]

vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g.
V. dvì trỹs keturì kẽturios
K. dviejų̃ trijų̃ keturių̃
N. dvíem trìms keturíems keturióms
G. dvì trìs kẽturis kẽturias
Įn. dviẽm trimìs keturiaĩs keturiomìs
Vt. dviejuosè dviejosè trijuosè trijosè keturiuosè keturiosè

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius objektus arba turi kuopinę reikšmę,[82] pavyzdžiui, trejì var̃tai, víenerios dùrys, septýnerios žìrklės.[101]

Kuopiniai daiktavardžiai vartojami kalbant apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie visumą (trẽjetas vilkų̃, peñketas vaikų̃) arba nurodant apytikslį kiekį. [82]

Kiekinis skaitvardis víenas su daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃, vienúolika žmonių̃).[82]

Įvardis

Semantikos atžvilgiu, išskiriami tokie lietuvių kalbos įvardžių skyriai:[102][82]

  • asmeniniai: àš, , jìs, , támsta
  • sangrąžinis: savę̃s
  • savybiniai: manàsis (màno), tavàsis (tàvo), savàsis (sàvo)
  • parodomieji: šìs, tàs, anàs
  • klausiamieji-santykiniai: kàs, kóks, kurìs
  • neapibrėžiamieji: kažkàs, niẽkas
  • pažymimasis: pàts

Formaliai įvardžiai skirstomi į:[82]

  • daiktavardinius
  • būdvardinius
  • daiktavardinius-būdvardinius

Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama įvardžių dviskaita. Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:[82]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Sangrąžinis įv.
I asmuo II asmuo I asmuo II asmuo I asmuo II asmuo
V. àš mùdu (vyr. g.),
mùdvi (mot. g.)
jùdu (vyr. g.),
jùdvi (mot. g.)
mẽs jū̃s
K. manę̃s, màno tavę̃s, tàvo mùdviejų jùdviejų mū́sų jū́sų savę̃s, sàvo
N. mán táu mùdviem jùdviem mùms jùms sáu
G. manè tavè mùdu (vyr. g.),
mùdvi (mot. g.)
jùdu (vyr. g.),
jùdvi (mot. g.)
mùs jùs savè
Įn. manimì tavimì mùdviem jùdviem mumìs jumìs savimì
Vt. manyjè tavyjè mùdviejuose (vyr. g.), mùdviejose (mot. g.) jùdviejuose (vyr. g.), jùdviejose (mot. g.) mumysè jumysè savyjè

Kreipiantis mandagiai vartojami įvardžiai jū̃s, pàts, patì, sveĩkas, sveikà, támsta (senstelėjęs įvardis).[102]

Trečiojo asmens įvardžio linksniavimas:[82]

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g. vyr. g. mot. g.
V. jìs juõdu jiẽdvi jiẽ jõs
K. jõs jų̃dviejų jų̃dviejų jų̃ jų̃
N. jám jái jíe(m)dviem jó(m)dviem jíems jóms
G. jį̃ ją̃ juõdu jiẽdvi juõs jàs
Įn. juõ jiẽ(m)dviem jõ(m)dviem jaĩs jomìs
Vt. jamè jojè juosè josè

Parodomieji įvardžiai skiria du nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šìs rodo artimą nuotolį, anàs – tolimą. Įvardis tàs šiuo atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai gali turėti bevardę giminę: mãna, tãva, sãva, taĩ, šitaĩ, anaĩ.[82][103][104]

Veiksmažodis

Lietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar būdingas linksnis ir giminė).[105]

Vartojamos keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.[82]

Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I, II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje ir tarmėse sutinkamos ir veiksmažodžio dviskaitos formos.[82]

Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko kamienai: nèšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, tìki, tikė́jo. Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse tebevartojamas siekinys.[106]

Išskiriami keturi laikai: esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis. Visi šie laikai gali būti ir vientisiniai, ir sudėtiniai.[82][107]

Rūšys

Lietuvių kalboje skiriamos dvi veiksmažodžio rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su neveikiamaisiais dalyviais (jìs yrà nẽšamas). Veikiamoji rūšis sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša) bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrà nẽšę).[82]

Asmenuotės

Pagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša ), II (-i-: tìki ) ir III (-o-: móko).[82]

Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis. Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne, o kamiengaliu.[108]

Esamasis laikas

Esamojo laiko veiksmažodžių nèšti, nèštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:[82]

I
(-a-)
II
(-i-)
III
(-o-)
nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
I vns. asmuo nešù nešúosi tikiù tikiúosi mókau mókausi
II vns. asmuo nešì nešíesi tikì tikíesi mókai mókaisi
III vns. asmuo nẽša nẽšasi tìki tìkisi móko mókosi
I dgs. asmuo nẽšame nẽšamės tìkime tìkimės mókome mókomės
II dgs. asmuo nẽšate nẽšatės tìkite tìkitės mókote mókotės
III dgs. asmuo nẽša nẽšasi tìki tìkisi móko mókosi

Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra esù nẽšęs. Esamasis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esù nẽšamas ir esù nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esù nẽšamas) labiau rodo eigos veikslą (veiksmas tebetrunka, nesibaigęs), o su būtojo laiko dalyviu (esù nẽštas) – įvykio veikslą (veiksmas įvykęs, baigęsis).[107]

Būtasis kartinis laikas

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį) skirstomi į dvi asmenuotes:[82]

-o- -ė-
nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
I vns. asmuo tikė́jau tikė́jausi mókiau mókiausi
II vns. asmuo tikė́jai tikė́jaisi mókei mókeisi
III vns. asmuo tikė́jo tikė́josi mókė mókėsi
I dgs. asmuo tikė́jome tikė́jomės mókėme mókėmės
II dgs. asmuo tikė́jote tikė́jotės mókėte mókėtės
III dgs. asmuo tikė́jo tikė́josi mókė mókėsi

Sudėtiniai būtieji kartiniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, sakykime, būtasis kartinis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ mókęs. Būtasis kartinis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: buvaũ mókomas (eigos veikslas) ir buvaũ mókytas (įvykio veikslas). Be to, vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo tik prasidėjęs:[107] Buvaũ bemókąs vaikùs naujõs tèmos, bèt nuaidė́jo skambùtis į̃ pértrauką.

Būtasis dažninis laikas

Būtasis dažninis laikas reiškia, kad veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:[82][109]

nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
I vns. asmuo tikė́davau tikė́davausi mókydavau mókydavausi
II vns. asmuo tikė́davai tikė́davaisi mókydavai mókydavaisi
III vns. asmuo tikė́davo tikė́davosi mókydavo mókydavosi
I dgs. asmuo tikė́davome tikė́davomės mókydavome mókydavomės
II dgs. asmuo tikė́davote tikė́davotės mókydavote mókydavotės
III dgs. asmuo tikė́davo tikė́davosi mókydavo mókydavosi

Sudėtiniai būtieji dažniniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (eigos veikslas) ir bū́davau mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojamas būtasis dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau bemókąs, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo tik prasidėjęs:[107] Bū́davau bemókąs jį̃ skam̃binti pianinù, tačiaũ vìs kàs nórs sutrukdýdavo.

Būsimasis laikas

Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)- ir -i- kamieno galūnes:[109][82]

nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
I vns. asmuo tikė́siu tikė́siuosi mókysiu mókysiuosi
II vns. asmuo tikė́si tikė́siesi mókysi mókysiesi
III vns. asmuo tikė̃s tikė́sis mókys mókysis
I dgs. asmuo tikė́sime tikė́simės mókysime mókysimės
II dgs. asmuo tikė́site tikė́sitės mókysite mókysitės
III dgs. asmuo tikė̃s tikė́sis mókys mókysis

Sudėtiniai būsimieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu – būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu mókęs. Būsimasis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu mókomas (eigos veikslas) ir bū́siu mókytas (įvykio veikslas). Vartojamas būsimasis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus tik prasidėjęs:[107] Bū́siu bemókąs tavè irklúoti, õ kanòjų lenktỹnės jaũ bùs įpusė́jusios.

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi, I daugiskaitos asmuo baigiasi galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te. Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.[82]

nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
II vns. asmuo tikė́k tikė́kis mókyk mókykis
I dgs. asmuo tikė́kime tikė́kimės mókykime mókykimės
II dgs. asmuo tikė́kite tikė́kitės mókykite mókykitės

Sudėtinės liepiamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k mókęs. Sudėtinės liepiamosios nuosakos neveikiamosios rūšies formos gali būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́k mókomas (eigos veikslas) ir bū́k mókytas (įvykio veikslas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas turi tik prasidėti:[107] Bū́k bemókąs svečiùs naujų̃ dainų̃, kaĩ atvažiuõs muzikántai.

Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'. Šios formos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, kuris baltų prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.[110]

Tariamoji nuosaka

Tariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum- ir asmenų galūnes.[82]

nesangrąžinis sangrąžinis nesangrąžinis sangrąžinis
I vns. asmuo tikė́čiau tikė́čiausi mókyčiau mókyčiausi
II vns. asmuo tikė́tumei tikė́tumeisi mókytumei mókytumeisi
III vns. asmuo tikė́tų tikė́tųsi mókytų mókytųsi
I dgs. asmuo tikė́tumėme tikė́tumėmės mókytumėme mókytumėmės
II dgs. asmuo tikė́tumėte tikė́tumėtės mókytumėte mókytumėtės
III dgs. asmuo tikė́tų tikė́tųsi mókytų mókytųsi

Sudėtinės tariamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau mókęs, jéi bū́tumei paprãšęs. Galima ir senesnį būtąjį laiką reiškianti atliktinė tariamoji nuosaka: bū́čiau bùvęs mókęs. Sudėtinės tariamosios nuosakos neveikiamosios rūšies formos gali būti sudaromos ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau (bùvęs) mókomas (eigos veikslas) ir bū́čiau (bùvęs) mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bùvęs) bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas būtų tik prasidėjęs:[107] Jaũ bū́čiau (bùvęs) bemókąs sū́nų árti laũką, jéi jìs bū́tų grį̃žęs.

Netiesioginė nuosaka

Netiesioginė nuosaka, arba atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, – lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų, einančių tariniu ir reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą veiksmą, paradigma. Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, jìs gyvẽnąs miestè), esamasis atliktinis (sãko, jìs ẽsąs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis (sãko, jìs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis atliktinis (sãko, jìs bùvęs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis pradėtinis (sãko, jìs bùvęs begyvẽnąs miestè), būtasis dažninis (sãko, jìs gyvéndavęs miestè), būtasis dažninis atliktinis (sãko, jìs bū́davęs gyvẽnęs miestè), būtasis dažninis pradėtinis (sãko, jìs bū́davęs begyvẽnąs mietè), būsimasis (sãko, jìs gyvénsiąs miestè), būsimasis atliktinis (sãko, jìs bū́siąs gyvẽnęs miestè), būsimasis pradėtinis (sãko, jìs bū́siąs begyvẽnąs mietè). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, nãmas ẽsąs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (sãko, nãmas bùvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (sãko, nãmas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (sãko, nãmas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau rodo eigos veikslą, o su būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – įvykio veikslą.[107][111]

Netiesioginė nuosaka vartojama retai, dažniau sutinkama grožinėje literatūroje ir tautosakoje.

Dalyvinės formos

Lietuvių kalboje yra veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai, taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas prieveiksmiu.[107]

Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai.

Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr. ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpąją formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr. g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev. g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), tìkinti (mot. g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr. g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.) Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama retokai (jám dañtį skaũdą), bevardės giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃, tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ nẽšantys, tìkintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra senoviškesnės.[112] Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr. g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev. g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot. g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio) (vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev. g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję, mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama dažnai (yrà sutemę, taĩp jaũ yrà bùvę). Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nèšdavęs (kilm. nèšdavusio) (vyr. g.), nèšdavusi (mot. g.), nèšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio) (vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev. g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr. g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nèšiąs, -iantis (vyr. g.), nèšianti (mot. g.), nèšią (bev. g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot. g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs, -iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev. g.)[107]

Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį – vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr. g.), nešamà (mot. g.), nẽšama (bev. g.); tìkimas (vyr. g.), tikimà (mot. g.), tìkima (bev. g.); mókomas (vyr. g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr. g.), neštà (mot. g.), nẽšta (bev. g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot. g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr. g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike, priesagas -mas, -ma: nèšimas (vyr. g.), nešimà (mot. g.), nèšima (bev. g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot. g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr. g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.) Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.[107]

Padalyviai kaitomi tik laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus galūnę: nẽšant, tìkint, mókant (esamasis l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis kartinis l.), nèšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis dažninis l.), nèšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).[107]

Pusdalyviai kaitomi gimine ir skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -damas, -dama: nèšdamas, tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamì, tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamà, tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nèšdamos, tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės pusdalyvių formos (nèšdamasis, nèšdamiesi, nèšdamasi, nèšdamosi).[107]

Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami, kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tinas, -tina: nèštinas (vyr. g.), neštinà (mot. g.), nèština (bev. g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot. g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr. g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.) Vartojamos įvardžiuotinės (neštinàsis, neštinóji) ir, rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos (pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina). Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.[107]

Būdinys niekaip nekaitomas. Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštè, neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte, mókytinai. Būdinys paprastai vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį, kad jį sustiprintų: neštè (neštinaĩ) nẽša.[107]

Prieveiksmis

Lietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.[82]

Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ (-aũ po -j), kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažaĩ > mažiaũ, daũg > daugiaũ, šaltaĩ > šalčiaũ.[82] Aukščiausiajam laipsniui sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.[82]

Prielinksnis

Prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti su kitomis kalbos dalimis, tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.[113][114]

Dauguma prielinksnių vartojami prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkà visada eina polinksniu, o liñk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors dažnesnė polinksninė vartosena.[113]

Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ùž pasitelkiamas su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o – su visais trimis.[82]

Jungtukas

Pagal sandarą lietuvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (õ, ir̃, bèt) ir sudėtinius (kaĩ tìk, nebeñt kàd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į sujungiamuosius (ir̃, arbà, neĩ... neĩ) ir prijungiamuosius (negù, nès, jéi).[82][82][115]

Dalelytė

Darybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, , ), ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si < tar̃ti, bemàž < mãžas, mažaĩ), pagal vaidmenį – į klausiamąsias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.[116]

Jaustukas

Jaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k).[117]

Ištiktukas

Ištiktukai dažniausiai sudaryti iš vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių), jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą garsą: kliùnkt, diñ, grýbš, šnýpš.[118]

Akademinis 20-ies tomų lietuvių kalbos žodynas (1941–2002)

Sintaksė

Vientisinis sakinys

Lietuvių kalba – nominatyvinė. Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje yra SVO (veiksnystarinyspapildinys), pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio dalies pabrėžimu), veiksnio ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt. Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pàs šeiminiñką ateĩdavo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis įgyja frazės kirtį. Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis papildinys – tarinys – veiksnys: Móters žvil̃gsnį patráukė tolumõj pasiródęs žmogùs.[119]

Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė (paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis), sujungta su veiksmažodžio grupe (paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma). Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios klausiamosios dalelytės.[120]

Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši jungtis gali būti praleidžiama: Jìs yrà mókytojas / Jìs mókytojas. Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvà yrà respùblika.[121]

Sudėtinis sakinys

Aukščiau aprašytos struktūros vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius sujungiamuosius (jungtukinius ar bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji jungtukai – ir̃, bèt, õ, prijungiamieji jungtukai – kàd, jóg, nès, kaĩ, kadà, nórs.[120][122]

Lietuvių kalboje dažnai vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos, jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiaĩ išvažiãvo sáulei patekė́jusSvečiaĩ išvažiãvo, kaĩ sáulė patekė́jo; Diẽnai brė́kštant šìlas nubuñdaKaĩ dienà brė́kšta, šìlas nubuñda; Visì sãko jį̃ galvótą ẽsantVisì sãko, kàd jìs yrà galvótas; Jìs mãnė turtìngas ẽsąsJìs mãnė, kàd yrà turtìngas.[122]

Žodynas

Daugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika,[123] pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avìs), baltų-slavų (líepa), bendruosius baltiškuosius (šaknìs), rytų baltų (lietùs) ir grynai lietuvių kalbos (žmonà).[56]

Lietuvių kalboje nemaža skoliniųslavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai muĩlas, slyvà, agur̃kas, česnãkas, vyšnià, kõšė, blỹnas, tur̃gus ir daug kitų.[124] Vis dėlto ne visada galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas skolinys. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau. Pirmieji skoliniai iš rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X a.) ir redukuotuosius (XIXIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų kalbos labiausiai plūdo XVIIXVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos atėjo žodžiai arbatà, rỹžiai, põpierius.[125]

Kitą skolinių sluoksnį sudaro germanizmai, seniausieji – iš gotų kalbos (ýla), vėlesni – iš senosios vokiečių (gãtvė), naujosios vokiečių (kambarỹs, spìnta) ir anglų kalbų.[126] Germanizmai sudaro apie 0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno.[127] Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (cìklas, schemà ir kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka (naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kãstingas), ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos „pražūtingumo“.[128]

Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra vienas kitas: asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, kìras, laĩvas, seliavà, šãmas ir galbūt lopšỹs, sóra.[129][130] Bendrinėje kalboje turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė).[131] Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis') labiau vartojami žemaičių tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs kuršiškas žodis zuĩkis.[132] Skolinių iš latvių kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', laĩdaras 'diendaržis'.[130][133]

Grafityje – vienas ilgiausių lietuviškų žodžių (Kaunas)

Vadovaujantis purizmo tendencijomis (ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga, progresas', арšviestū̃nas 'inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.[134]

XXI a. pradžioje lietuvių kalbos žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle, technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas. Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir skolinys: mėsаĩnis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylà vietoj fáilas. Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.[123][135]

Vienas ilgiausių lietuvių kalbos žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.

Tyrimų istorija

Dėl kai kurių senovinių indoeuropietiškų ypatybių lietuvių kalba nuostabi: XVI a. ir net mūsų dienomis lietuvių kalboje matome formų, visiškai sutampančių su vedų ir Homero kalbos formomis.[136]

Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ (lot. Clavis linguae Lituanicae) parašė K. Sirvydas. Jis taip pat sudarė lenkų – lotynų – lietuvių žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.) Vėliau XVIIXVIII a. pasirodė gana daug lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m. išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m., yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).[137]

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose.[138]

Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė, pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J. Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, A. Juška ir J. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo lituanistiką plėtojo, pavyzdžiui, J. Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A. Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A. Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, Ch. Stangas, J. Otrembskis.[139] Taip pat į lituanistiką žymų indėlį įnešė J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija).[66]

Tekstų pavyzdžiai

Tėve mūsų“ senąja ir dabartine lietuvių kalba:[140]

Cquote2.png Teve mvʃu kuriʃ eʃi Dangwaʃu ʃʒwÿʃkiʃi vardaʃ tava athaÿki karaliʃtÿa buki tava vala kaÿp dvngvÿ theyp ʃʒamÿaÿ. Dvanv mvʃu viʃu dʒenv dvaki mvmvʃ nu ÿr athlaÿʃki mvmvʃ mvʃu kaltheʃ kaÿp ÿr meʃ athlyaÿdʒame mvʃu kalcʒÿemvʃ nÿewÿaʃki mvʃu ʃʒalanv ale mvʃgÿalbÿaki nvagi viʃa piktha amen.

Tractatus sacerdotalis, 1503 m.

Cquote1.png


Cquote2.png Tewe muʃu kuris eʃʃi danguʃu Schwęʃkieʃe wardas tawa. Ateik karaliʃte tawa. Buki tawa walia kaip dągui taip ir ßemeie. Dona muʃu wyʃʃudienu dodi mumus nu. Jr atleid mumus muʃu kaltibes, kaip mes atleidem muʃu kaltimus. Newed mus ingi pagundima. Bet gielbek mus nogi wyʃa pikta. Amen.

M. Mažvydas, 1547 m.

Cquote1.png


Cquote2.png Téwea mûʃų kuris eʃsi dągůʃe Sʒwęʃkis wârdas tawo. Atáik karalîʃte táwo. Buk walá táwo kaip’ dągúi taip’ ir ʒ́eamei. Důną mûʃʃu wiʃʃų dienų důd’ mumus ʃʒią dieną. Ir atłåid’ múmus mûʃʃu kaltés, kaip’ ir meas åtłeaidʒeamea ʃáwiîmus kaltiemus. Ir nea wead mûʃʃų ing pagúndima. Bat’ gealb mus nůg pikto. Amen.

M. Daukša, 1595 m.

Cquote1.png


Cquote2.png Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

(dabartinė lietuvių kalba)

Cquote1.png


Lietuvių kalba užsienio universitetuose

Lietuvių kalba yra dėstoma šiuose užsienio universitetuose:[141]

Šaltiniai

  1. „Lithuanian“. Nuoroda tikrinta 2019-05-22. 
  2. Lenkijos mažumų kalbų įstatymas (lenk.)
  3. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 20. ISBN 0-89357-267-5.
  4. Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. Warszawa: PWN, 39—40.
  5. „The importance of Lithuanian for Indo-Eurioean linguistics“. LITUANUS. Nuoroda tikrinta 2019-05-23. 
  6. 6,0 6,1 Фасмер, М. (1964–1973). Этимологический словарь русского языка. М.: Прогресс, 502.
  7. Fraenkel, E. (1962). Litauisches Etymologisches Wörterbuch. Heidelberg — Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag — Vandenhoeck & Ruprecht, 368−369.
  8. 8,0 8,1 Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslas, 12.
  9. Schachmatov, A.. „Zu den ältesten slavisch-keltischen Beziehungen“. Archiv für slavische Philologie, 31, 81−82 (1912). 
  10. Otrębski J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. Warszawa: PWN, 2−5.
  11. Kuzavinis, K.. „Lietuvos vardo kilmė“. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra, X, 5−18 (1964). 
  12. Kuzavinis, K.. „Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-)“. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra, XVII, 135−137 (1967). 
  13. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija. II: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas, 13−14.
  14. Karaliūnas, S.. „Lietuvos vardo kilme“. Lietuviu kalbotyros klausimai, 35, 55−91 (1995). ISSN 0130-0172. 
  15. Karaliūnas, S.. „Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos“. Voruta: Lietuvos istorijos laikraštis, 7(337) (1998, vasario 14). ISSN 1392-0677. 
  16. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 203. ISBN 5-94282-046-5.
  17. 17,0 17,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык”, Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia, 94. ISBN 5-87444-225-1.
  18. „Ludność. Stan i struktura demograficzno-społeczna“ (PDF). Główny Urząd Statystyczny. Suarchyvuotas originalas (pdf) 2014-10-27. 
  19. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. „Данные переписи 2009 года. Население по национальности и родному языку“ (PDF). 
  20. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. „Данные переписи 2009 года. Население по национальности и языку, на котором обычно разговаривает дома:“ (PDF). 
  21. „Итоги Всероссийской переписи населения 2010. Распространение языков“. Федеральная служба государственной статистики. 2001—2015. 
  22. „Всеукраинская перепись населения 2001. Распределение населения по национальности и родному языку“. 
  23. „Tautas skaitīšana 2011. TSG11-071. Pastāvīgo Iedzīvotāju Tautību Sadalījums Pa Statistikajiem Reģioniem, Republikas Pilsētām Un Novadiem Pēc Mājās Pārsvarā Lietotās Valodas 2011. Gada 1 Martā. Skatīt tabulu“. Centrālās statistikas pārvaldes datubāzes. 
  24. „Detailed Languages Spoken at Home and Ability to Speak English for the Population 5 Years and Over for the United States: 2006-2008“. 
  25. „2011 Census of Canada“. 
  26. „Lithuanian“. Nuoroda tikrinta 2019-05-22. 
  27. 2011 m. surašymas. Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą. 5,6 lentelės
  28. 2011 m. surašymas. Gyventojai pagal išsilavinimą ir kalbų mokėjimą. 10 lentelė. Gyventojai pagal mokamas užsienio kalbas ir amžiaus grupes
  29. Ананьева, Н. Е. (2004). История и диалектология польского языка, 2-е изд., испр., М.: УРСС, 103—108. ISBN 978-5-397-00628-6.
  30. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 411—414. ISBN 5-94282-046-5.
  31. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 149—150. ISBN 5-87444-225-1.
  32. Smoczyński, W. (1986). “Języki bałtyckie”, Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN, 865.
  33. Smoczyński, W. (1986). “Języki bałtyckie”, Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN, 864—865.
  34. Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 28. ISBN 5-420-00778-9.
  35. Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 80-81. ISBN 5-420-00778-9.
  36. 36,0 36,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 95. ISBN 5-87444-225-1.
  37. 37,0 37,1 Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 369. ISBN 5-94282-046-5.
  38. Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. Warszawa: PWN, 61—62.
  39. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 23—24. ISBN 0-89357-267-5.
  40. Skirmantas, P. „Raidžių dažnumas bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose“. Kalbotyra, 46 (1), 81-96 (1997). ISSN 1392-1517. 
  41. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. — 2005 — p. 230
  42. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009—1795. — Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. — ISBN 9986-830-89-3
  43. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 195. ISBN 5-94282-046-5.
  44. Petit, D. (2010). Untersuchengen zu den baltischen Sprachen. Leiden — Boston: Brill, 26. ISBN 978-90-04-17836-6.
  45. Smoczyński, W. (1986). “Języki bałtyckie”, Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN, 846.
  46. Smoczyński, W. (1986). “Języki bałtyckie”, Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN, 845—847.
  47. Bičovský, J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy, 164. ISBN 978-80-7308-287-1.
  48. Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — Vilnius: Mokslas, 1979
  49. Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVIIa. — Vilnius: Mintis, 1967
  50. Jonas Palionis. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. — Vilnius: „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“, 1995
  51. БулыгинаТ. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык”, Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia, 149—150. ISBN 5-87444-225-1.
  52. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 367. ISBN 5-94282-046-5.
  53. Zinkevičius, Z. (1988). Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas, 238-239. ISBN 5-420-00102-0.
  54. Nuskaitytas 1547 m. leidimo M. Mažvydo katekizmas — Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  55. 55,0 55,1 Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988.
  56. 56,0 56,1 56,2 56,3 56,4 56,5 Андронов, А. В. (2010). “Литовский язык”, Председатель Науч.-ред. совета Ю. С. Осипов. Отв. ред. С. Л. Кравец Большая Российская энциклопедия. М.: Большая Российская энциклопедия, 650—652.
  57. Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas, 121.
  58. Nuskaitytas Mikalojaus Daukšos 1595 m. leidimo katekizmas — Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  59. Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas — Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  60. Nuskaitytas 1653 m. leidimo D. Kleino gramatikos vadovėlis — Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  61. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 323—324. ISBN 5-94282-046-5.
  62. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 149—150. ISBN 5-87444-225-1.
  63. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 364. ISBN 5-94282-046-5.
  64. Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. Warszawa: PWN, 57.
  65. Неру, Д. (1955). Перевод с английского; переводчики: В. В. Исакович, Д. Э. Кунина, И. С. Кливанская, В. Н. Павлов; редактор перевода В. Н. Мачавариани Открытие Индии (The Discovery of India). М.: Издательство иностранной литературы, 175.
  66. 66,0 66,1 (1982) “Lietuvių kalba”, B. Abraitienė, T. Adomonis, A. Aleksiūnas ir kt. Vyr. red. J. Zinkus Tarybų Lietuva. Vilnius: Mokslas, 206—212.
  67. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 376. ISBN 5-94282-046-5.
  68. Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. Warszawa: PWN, 59—60.
  69. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 378. ISBN 5-94282-046-5.
  70. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 386—388. ISBN 5-94282-046-5.
  71. Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 398—399. ISBN 5-94282-046-5.
  72. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 26—27. ISBN 0-89357-267-5.
  73. 73,0 73,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 97. ISBN 5-87444-225-1.
  74. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 27. ISBN 0-89357-267-5.
  75. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 28—29. ISBN 0-89357-267-5.
  76. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 102. ISBN 5-87444-225-1.
  77. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 1997 m., p. 23
  78. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 30—31. ISBN 0-89357-267-5.
  79. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 21. ISBN 0-89357-267-5.
  80. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 98. ISBN 5-87444-225-1.
  81. 81,0 81,1 81,2 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 100. ISBN 5-87444-225-1.
  82. 82,00 82,01 82,02 82,03 82,04 82,05 82,06 82,07 82,08 82,09 82,10 82,11 82,12 82,13 82,14 82,15 82,16 82,17 82,18 82,19 82,20 82,21 82,22 82,23 82,24 82,25 82,26 82,27 82,28 82,29 82,30 82,31 82,32 82,33 82,34 82,35 82,36 82,37 82,38 82,39 82,40 82,41 82,42 Грамматика литовского языка, 1985
  83. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 33. ISBN 0-89357-267-5.
  84. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 98—99. ISBN 5-87444-225-1.
  85. Petit, D. (2010). Untersuchengen zu den baltischen Sprachen. Leiden — Boston: Brill, 61. ISBN 978-90-04-17836-6.
  86. Olander, Th. (2009). Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 102. ISBN 978-3-11-020397-4.
  87. Smoczyński, W. (1986). “Języki bałtyckie”, Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN, 848.
  88. Vaitkevičiūtė, V. (2004). “Dvikirčiai ir trikirčiai žodžiai”, Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Kaunas: Šviesa, 21—24. ISBN 5-430-03796-6.
  89. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 109. ISBN 5-87444-225-1.
  90. Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 19. ISBN 978-83-89663-09-2.
  91. Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 19—20. ISBN 978-83-89663-09-2.
  92. Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 81. ISBN 978-83-89663-09-2.
  93. 93,0 93,1 Грамматика литовского языка, 1985
  94. Beekes, R. S. P. (2011). Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company, 158.
  95. 95,0 95,1 Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 42—43. ISBN 0-89357-267-5.
  96. 96,0 96,1 Грамматика литовского языка, 1985
  97. 97,0 97,1 Грамматика литовского языка, 1985
  98. 98,0 98,1 Грамматика литовского языка, 1985
  99. 99,0 99,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 137. ISBN 5-87444-225-1.
  100. 100,0 100,1 Грамматика литовского языка, 1985
  101. Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 29. ISBN 978-83-89663-09-2.
  102. 102,0 102,1 Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 34. ISBN 978-83-89663-09-2.
  103. Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 37. ISBN 978-83-89663-09-2.
  104. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 121—122. ISBN 5-87444-225-1.
  105. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 126. ISBN 5-87444-225-1.
  106. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 101-103. ISBN 5-420-01444-0.
  107. 107,00 107,01 107,02 107,03 107,04 107,05 107,06 107,07 107,08 107,09 107,10 107,11 107,12 107,13 107,14 „Lietuvių kalbos žinynas. 9.3 Veiksmažodžio formų sistema“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2019-05-26. 
  108. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 1997 m., p. 332
  109. 109,0 109,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 139. ISBN 5-87444-225-1.
  110. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“, 221. ISBN 4602020100-004.
  111. Vytautas Ambrazas. „Netiesioginė nuosaka“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2019-05-27. 
  112. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“, 143-147. ISBN 4602010000.
  113. 113,0 113,1 Грамматика литовского языка, 1985
  114. Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 67. ISBN 978-83-89663-09-2.
  115. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 131. ISBN 5-87444-225-1.
  116. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 131—132. ISBN 5-87444-225-1.
  117. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 133. ISBN 5-87444-225-1.
  118. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 132-133. ISBN 5-87444-225-1.
  119. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 143. ISBN 5-87444-225-1.
  120. 120,0 120,1 Топоров, В. Н. (2006). “Балтийские языки. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 41. ISBN 5-87444-225-1.
  121. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 212. ISBN 0-89357-267-5.
  122. 122,0 122,1 Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 144. ISBN 5-87444-225-1.
  123. 123,0 123,1 Топоров, В. Н. (2006). “Балтийские языки. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 42. ISBN 5-87444-225-1.
  124. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык”, Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia, 144—145. ISBN 5-87444-225-1.
  125. Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas, 117—118.
  126. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 145—146. ISBN 5-87444-225-1.
  127. Kabelka J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas, 119.
  128. Klimas, A.. „The Anglicization of Lithuanian“. Lituanus, 40, Nr. 2 (1994). ISSN 0024-5089. 
  129. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 161. ISBN 5-420-01444-0.
  130. 130,0 130,1 Algimantas Urbanavičius. „Skoliniai“. Nuoroda tikrinta 2019-05-29. 
  131. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija II. Vilnius: „Mokslas“, 35-36. ISBN 4602020100.
  132. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija II. Vilnius: „Mokslas“, 22. ISBN 4602020100.
  133. Urbutis (2001). „aplúokas“. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Nuoroda tikrinta 2019-07-13. 
  134. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык. Языки мира”, Балтийские языки. М.: Academia, 145—146. ISBN 5-87444-225-1.
  135. Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). “Литовский язык”, Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia, 146. ISBN 5-87444-225-1.
  136. Мейе А. (2007). Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. М.: Издательство ЛКИ, 101—102.
  137. Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas, 124—125.
  138. Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego I. Warszawa: PWN, 63.
  139. Топоров В. Н., Сабаляускас А. Ю. Балтистика, p. 65-67
  140. Дини П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ, 429—432. ISBN 5-94282-046-5.
  141. Bonifacas Stundžia. „Lietuvių kalbos studijos užsienyje“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2019-05-30. 
  142. 2013(平成25)年度 東京外国語大学市民聴講生科目概要一覧, tufs.ac.jp

Literatūra

  • Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Балтийские языки. — М.: Academia, 2006. — С. 93-155.
  • Дини П. Балтийские языки. — М.: ОГИ, 2002.
  • Lietuvių kalbos gramatika. — Vilnius: Mokslas, 1985.
  • Mathiassen T. A Short Grammar of Lithuanian. — Columbus: Slavica Publishers, Inc., 1996.
  • Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. — Warszawa: PWN, 1958.
  • Vaičiulytė-Romančuk O. Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. — Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 2009. — ISBN 978-83-89663-09-2

Nuorodos

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikicitatos

Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Lietuvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.


Vikiteka