Romos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Europos Ekonominės Bendrijos šalys įkūrėjos
Salė „Musei Capitolini“, kurioje buvo pasirašyta Romos sutartis (2004 m. nuotrauka)

Sutarties pasirašymo aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Europos Bendrijos sutarties pasirašymas buvo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusių Europos bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, nes atitinkamos sutarties neratifikavo Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas. Buvo suprasta, kad Europos integracija lengviau bus realizuojama ekonominėje sferoje.

Europos Bendrijos įkūrimo sutartis arba Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje. Šia sutartimi Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos Bendriją. Sutartis tapo vienu pirminių Europos teisės šaltinių. Sutartis įsigaliojo 1958 m. pradžioje, kai sutartį ratifikavo paskutinė pasirašiusi šalis – Italija.

Vėliau prie sutarties prisijungė šios šalys:

Sutarties sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Romos sutartis sudaryta neribotam laikui. Europos Bendrijos įkūrimo sutartis turi viršnacionalinį pobūdį, t. y. ji yra viršesnė už nacionalinę teisę. Sutarties preambulėje nurodyta, kad sutartį pasirašiusios valstybės siekia suvienyti šalių narių nacionalines rinkas ir įkurti Bendrąją rinką. Tam tikslui pasiekti, sutartyje išdėstyti šie bendrosios rinkos pagrindiniai principai: keturios laisvės (asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo), muitų sąjunga, bendras išorinis muitų tarifas, bendrosios pasirašiusių valstybių prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos politikos, teisės aktų ir ekonominės politikos derinimas. Buvo nustatyti trys bendrosios rinkos sukūrimo įgyvendinimo pereinamieji laikotarpiai (po ketverius metus). Romos sutartimi įsteigtos Europos Ekonominė Bendrijos institucijos: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir išplėsta Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija. Vėliau Romos sutartį pataisė ir papildė kitos sutartys: Mastrichto sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis, Lisabonos sutartis bei naujų Europos Sąjungos valstybių stojimo sutartys.[1]


Europos Sąjungos istorija, struktūra ir sutartys
1952 1958 1967     1993 1999 2003  ?  
  Europos Bendrijos (EB)   Europos Sąjunga (ES)
Europos anglių ir plieno bendrija    
  Euratomas
Europos Ekonominė Bendrija (EEB)     Europos Bendrija (EB)  
    Teisė ir vidaus reikalai  
Policijos ir teisinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
Bendroji Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika
Paryžiaus sutartis Romos sutartis Briuselio sutartis     Mastrichto sutartis Amsterdamo sutartis Nicos sutartis Lisabonos sutartis  

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Romos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 292 psl.