Indoeuropiečių prokalbė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Indoeuropiečių prokalbė – hipotetinė istorinės lingvistikos rekonstrukcija, kuri remiasi kalbų fono semantinėmis panašybėmis ir kalbų struktūros bendrybėmis.

Pasak klasikinės indoeuropiečių teorijos, iš anksčiau egzistavusios protėvynės į įvairias puses išplito indoeuropiečių prokalbę vartoję žmonės. Prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų ide. prokalbė skilo, duodama užuomazgą kalbų grupėms ir galiausiai indoeuropietiškoms kalboms. Lietuvių kalba laikoma išlikusia viena archaiškiausių indoeuropietiškų kalbų. Ji išsaugojo archajiškiausią kalbinę struktūrą ir nemažai senosios indoeuropietiškos leksikos, todėl jos studijos vykdomos daugelyje pasaulio indoeropeistikos ir baltistikos centrų – universitetuose bei institutuose.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Olegas Poliakovas, Pasaulis ir lietuvių kalba. Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė, Vilnius: Enciklopedija, 2008, 359 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]