Steigiamasis Seimas
Lietuvos Steigiamasis Seimas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentas, išrinktas tiesioginiuose, demokratiniuose, visuotiniuose, slaptuose rinkimuose. Jis savo veiklą pradėjo 1920 m. gegužės 15 d. ir baigė 1922 m. spalio 6 d.
Teisinis pagrindas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri nutarė, kad norint padėti nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus ir sureguliuoti jos santykius su kaimynais turi būti sušauktas Steigiamasis seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas[1]. Konferencijos nutarimams įgyvendinti buvo išrinktas vykdomasis organas – 20 asmenų Lietuvos Taryba (1918 m. liepos 11 d. tapusi Lietuvos Valstybės Taryba). Pastaroji 1918 m. vasario 16 d. priėmė Nepriklausomybės aktą, kuriame numatyta kaip galima greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė „Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius“, kuriuose buvo pasakyta, kad būsimą Lietuvos valstybės formą nustatys būtent Steigiamasis Seimas. 1919 m. spalio 30 d. priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas[2].
Rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuva buvo padalinta į 11 rinkimų apygardų iš kurių 5 tuo metu nebuvo lietuvių rankose[3]. Bendras numatytas mandatų skaičius buvo 229, bet rinkimuose negalėjo dalyvauti lenkų kontroliuojamas Vilniaus kraštas bei prancūzų kontroliuojamas Klaipėdos kraštas. Lietuvos žinioje esančios apygardos galėjo išrinkti 112 atstovų, po vieną nuo 15 000 gyventojų. Balsuoti teisę turėjo visi piliečiai, sulaukę 21 metų amžiaus, o kariai nuo 17 metų[4]. Buvo pakeistas Laikinosios Konstitucijos paragrafas skelbęs, kad Steigiamasi Seimas turi susirinkti Vilniuje. Taip pat numatytos partijų teisės, pareigos, baudos ir bausmės už susirinkimų trukdymą, valstybės tarnautojų agitaciją darbo metu, rinkimų vaizdinės agitacijos bei sąrašų naikinimą, prievartos ar papirkimo naudojimą rinkėjams, agitaciją ne vietoje ir ne laiku[5].
1920 m. balandžio 14–15 d. vyko rinkimai. Juose daugumą balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų partija užsitikrindama teisę Seime turėti 59 atstovus. Antri liko Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokas, laimėję 28 mandatus. Socialdemokratai gavo 13 vietų, o tautinėms mažumoms teko 10 mandatų (6 žydai, 3 lenkai, 1 vokietis). 2 atstovai nepriklausė jokioms partijoms[6]. Vėliau seimo nariai kito. Rotacijos principu vietoj pasitraukusių atstovų, į parlamentą buvo inkorporuojami kiti. Todėl iki seimo darbo pabaigos[7] jo nariais spėjo būti 150 asmenų[8]. Dauguma seimo atstovų buvo labai jauni. 26 jų nebuvo peržengę 30 metų slenksčio, ir tik 12 narių jau buvo sulaukę 50 ar daugiau metų. Iš jų 4 priklausė žydų frakcijai Daugiausia buvo baigusių aukštąjį mokslą (37 iš 150), tačiau antrą skaitlingiausią grupę sudarė savamoksliai (26 iš 150). Septyni atstovai mokslus baigė dvasinėse akademijose arba kunigų seminarijose[9]. Seime buvo 8 moterys. Kaip vyriausia Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė–Bitė pirmininkavo iškilmingame pirmame posėdyje. Jam sekretoriavo jauniausia Seimo narė Ona Muraškaitė–Račiukaitienė[10]. Tuo metu tai buvo didelis moterų pasiekimas[11].
Profesiniu požiūriu daugiausia parlamento narių buvo ūkininkai – 21[12]. Ganėtinai didelę dalį sudarė mokytojai – 18, valdininkai, kooperatininkai ir savivaldybininkai – 18, amatininkai ir darbininkai – 17, teisininkai – 13, kunigai ir rabinai – 12, kariškiai – 13[13].
Seimo veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmas Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. tuometinėje sostinėje Kaune, miesto teatro salėje. Seimo pirmininku išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė esant atstatyta nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Jau gegužės 21 d. pradėtas svarstyti naujos konstitucijos projektas. 1920 m. birželio 10 d. buvo paskelbta antroji laikinoji Konstitucija, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka. Lietuvos piliečiams buvo garantuota asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybės bei tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė. Įteisintas mirties bausmės panaikinimas[14].
1920 m. liepos 12 d. sudaryta taikos sutartis su Tarybų Rusija. Lietuva daugumos pasaulio valstybių buvo pripažinta nepriklausoma de jure. Po dviejų savaičių Seimas šią sutartį ratifikavo. Vykstant Nepriklausomybės kovoms su bolševikais ir lenkais nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario mėnesio Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, dalis Seimo narių gynė valstybę. Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis seimas, kurį sudarė Pirmininkas ir šeši Steigiamojo Seimo nariai.
1921 m. kovo 29 d. Seimas patvirtino naujus Lietuvos viešosios ir kriminalinės milicijos etatus, kurie įsigaliojo nuo gegužės 1 d. Buvo ženkliai padidintas kriminalinės milicijos etatinių vienetų skaičius.
1921 m. rugsėjo 23 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, o po savaitės prisijungė prie tarptautinės Konvencijos dėl kovos prieš prekybą moterimis ir vaikais.
1922 m. Seimas priėmė Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą.
1922 m. vasario 15 d. buvo priimtas žemės reformos įstatymą. Žemė skirstyta ją dirbantiems ūkininkams. Žeme aprūpinti mažažemiai ir bežemiai.
1922 m. vasario 16 d. įsteigtas Lietuvos universitetas. Po mėnesio V. Čepinskio iniciatyva patvirtintas jo statutas.
1922 m. rugsėjo 9 d. priimtas valiutos įstatymas, kurio pagrindu 1922 m. spalio 1 d. įvesta Lietuvos valiuta – litas.
Steigiamasis Seimas dirbo 29 mėnesius, turėjo 257 plenarinius posėdžius ir 963 komisijų posėdžius, priėmė per 300 įstatymų. Svarbiausias jo darbas – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri užbaigė iki tol buvusių laikinųjų konstitucijų ciklą:
- I Laikinoji konstitucija (1918 m. lapkričio 2 d.)
- II Laikinoji konstitucija (1919 m. balandžio 4 d.)
- III Laikinoji konstitucija (1920 m. birželio 10 d.)
Steigiamojo Seimo reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratijos principus, kurių pagrindą sudarė tikėjimo, sąžinės, žodžio laisvė, tautų ir lyčių lygybė pagal įstatymą, asmens neliečiamumas. Su Steigiamojo seimo darbu baigėsi Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpis, Valstybės atkūrimas ir buvo pakloti nepriklausomos valstybės teisiniai pagrindai. Be pagrindinių įstatymų (nuolatinės Konstitucijos, žemės reformos, lito įvedimo ir universiteto įkūrimo) buvo sureguliuotos ir kitos gyvenimo sritys. Šalyje įvesta metrinė matų sistema, Vidurio Europos laikas, pradėta vykdomosios valdžios kontrolė ir veikla tarptautinėje arenoje. Per Steigiamojo Seimo laikotarpį Lietuvą de jure pripažino 16 valstybių.
Seimo nariai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos Seimo svetainė apie Steigiamąjį Seimą
- https://www.youtube.com/watch?v=Vet3jdxJnGg
- http://alkas.lt/2020/06/11/aktualioji-istorija-steigiamasis-seimas-koks-jis-buvo-video/
- https://www.youtube.com/watch?v=xddoQ321bvk
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas (sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis). – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. – 553 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-20-146-5
- Jakštas A. Šimtas dvylika karalių, Tauta, 1920 05 22, nr. 22 (31), p. 1
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvių konferencija, https://lt1918.lt/straipsniai/i-temos-apibendrinimas-1917-m-rugsejis-vilniaus-konferencija/
- ↑ D. Blažytė-Baužienė, M. Tamošaitis, L. Truska, Lietuvos Seimo istorija XX–XXI a. pradžia, Vilnius, 2009.
- ↑ J. B. Laučka, Lietuvos parlamentinė santvarka, Tėvynės sargas, 1970, nr. 1 (3).
- ↑ Kariškiai renka Steigiamąjį Seimą, Kariškių žodis, 1920 03 25 nr. 13.
- ↑ A. Jakubčionis, Politinės partijos Steigiamojo Seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, Vilnius, 2000.
- ↑ J. B. Laučka, Lietuvos parlamentinė santvarka, Tėvynės sargas, 1971, nr. 1 (3).
- ↑ P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Chicago, 1986.
- ↑ Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos, Klaipėda, 1924.
- ↑ V. Viliamas, Steigiamasis seimas susirenka, Tėvynės sargas, 1970, nr. 1 (31).
- ↑ Z. Ivinskis, Lietuvos Steigiamasis seimas, jo kilmė ir reikšmė, Į Laisvę, 1970, nr. 50 (87).
- ↑ 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, Vilnius, 2000.
- ↑ R. Skipitis, Nepriklausoma Lietuva, Chicago, 1967.
- ↑ Vyriausybė žinios, 1920 03 04, nr. 20 – 1922 04 22, nr. 86.
- ↑ D. Blažytė-Baužienė, M. Tamošaitis, L. Truska, Lietuvos Seimo istorija XX–XXI a. pradžia, Vilnius, 2009.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai | |
---|---|
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas | Seimelis | Abiejų Tautų Respublikos Seimas | Nebylusis Seimas | Ketverių metų seimas | Gardino seimas | |
Parlamentarizmo istorija Lietuvoje iki valstybės atkūrimo | |
Didysis Vilniaus Seimas | Rusijos imperijos Valstybės Dūma | Vilniaus konferencija | |
Lietuvos Respublikos Seimai nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940) | |
Steigiamasis Seimas | Pirmasis Seimas | Antrasis Seimas | Trečiasis Seimas | Ketvirtasis Seimas | |
Parlamento pakaitalai SSRS okupuotoje Lietuvoje | |
Liaudies Seimas | LSSR Aukščiausioji Taryba | Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas | |
Lietuvos Respublikos Seimai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (nuo 1990) | |
Atkuriamasis Seimas | 1992–1996 | 1996–2000 | 2000–2004 | 2004–2008 | 2008–2012 | 2012–2016 | 2016–2020 | 2020–2024 |