Nijolė Sadūnaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Felicija Nijolė Sadūnaitė
Gimė 1938 m. liepos 22 d. (84 metai)
Kaune
Veikla vienuolė, disidentė
Partija 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupė

Felicija Nijolė Sadūnaitė (g. 1938 m. liepos 22 d. Kaune) – vienuolė, disidentė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.

1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje.

2017 m. Laisvės premijos laureatė.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]