Radviliškio kautynės
Radviliškio kautynės | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos | |||||||
![]() Iš bermontininkų kautynių metu atimti lėktuvai, vežami į Kauną | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
![]() |
![]() | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
![]() |
![]() |
Radviliškio kautynės – 1919 m. lapkričio 21–22 d. Lietuvos kariuomenės kautynės su bermontininkais, svarbiausia Šiaulių operacijos dalis.
Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kautynės prasidėjo lapkričio 21 d. 3 valandą ryto. Kazio Ladygos vadovaujamos lietuvių pajėgos supo Šiaulius (šiaurės ir pietų kryptimi) ir taip pat puolė Radviliškį. Antrasis pėstininkų pulkas puolė link Šiaulių, o jo 1 batalionas (esantis į pietryčius nuo Radviliškio) – miestelį.
Kariams pavyko įsiveržti į miestelį, užimti kapines, bet neatvykus pastiprinimui, jie buvo priversti grįžti į prieš puolimą turėtas pozicijas. Apie 9 valandą vėl prasidėjo puolimas, tačiau dėl stipraus bermontininkų pasipriešinimo ir vėl nesėkmingas.
Vėliau į operaciją pasitelktas ir rezervas – Pirmojo pėstininkų pulko 3 ir dalis pirmojo bataliono. Puolimas pradėtas 1919 m. lapkričio 22 d. 7 valandą ryto. Bermontininkus apšaudė artilerijos baterija. 7 kuopa įsiveržė į miestelį, tačiau neatvykus pastiprinimui buvo priversta atsitraukti. 3 kuopa (priartėjusi prie Radviliškio iš vakarų) buvo priešininkų sustabdyta. Antrojo pėstininkų pulko 1 batalionas užėmė Radviliškio dvarą, tačiau toliau nebesikovė. Vakare 3 kuopa įsiveržė į Radviliškį iš vakarų, 9 ir 7 – iš pietryčių bei rytų taip užbaigdama puolimą ir galutinai užimdama miestelį.
Vėlesni įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pralaimėję kautynes ir praradę Radviliškį bermontininkai iš jo pasitraukė Šiaulių link. Lietuvai atiteko didelis karo grobis, kuris specialiu traukiniu buvo išvežtas į Kauną. 1919 m. lapkričio 22 d. Antantės karinės kontrolės komisijos pirmininkas H. Niesselis pareikalavo nutraukti puolimą ir atsitraukti į buvusias pozicijas. Negavęs paramos iš Lietuvos vyriausybės K. Ladyga kitą dieną įsakė trauktis. Tačiau pergalė Radviliškio kautynėse pagreitino bermontininkų pasitraukimą iš Lietuvos.
Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1989 m. kautynių 70-mečio proga Vaidulių kaime, šalia Radviliškio vėjo malūno, pasodintas 70-ties ąžuoliukų parkas (papildytas 2019 m.).[1]
- 1999 m. kautynių 80‑mečiui paminėti Radviliškyje atidengtas paminklas „Nikė“ (skulptorius Petras Mazūras).
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Istorinį mūšį primins ąžuolynas. skrastas.lt
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- [1]. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- Alvydas Tamošiūnas. Lietuvos kariuomenės ir Rusijos Vakarų savanorių armijos mūšis prie Radviliškio 1919 m.[neveikianti nuoroda] (aprašymas, žemėlapiai)