Vilnius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vilnius
   Grand Coat of arms of Vilnius.svg      Flag of Vilnius.svg   
Vilnius view.jpg
Vilniaus senamiestis

Vilnius
54°40′40″N 25°17′30″E / 54.67778°N 25.29167°E / 54.67778; 25.29167 (Vilnius)Koordinatės: 54°40′40″N 25°17′30″E / 54.67778°N 25.29167°E / 54.67778; 25.29167 (Vilnius)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vilniaus miesto savivaldybė
Įkūrimo data: 1323 m. (pirmą kartą paminėtas)
Meras: Artūras Zuokas
Gyventojų (2012 m.): 523 050
Plotas: 401 km²
Tankumas (2012 m.): 1 304 žm./km²
Altitudė: 148 m
Pašto kodas: centrinis LT-01001
Tinklalapis: www.vilnius.lt
Commons-logo.svg Vikiteka: VilniusVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Vìlnius
Kilmininkas: Vìlniaus
Naudininkas: Vìlniui
Galininkas: Vìlnių
Įnagininkas: Vìlniumi
Vietininkas: Vìlniuje
Apie kaimą Kupiškio rajone žr. Vilnius (Kupiškis).

Vilnius – Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas, Vilniaus apskrities, rajono ir miesto savivaldybės centras. Įsikūręs šalies pietryčiuose, Neries ir Vilnios santakoje. Vilnius yra arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės. Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių Rytų Europoje ir 1994 m. įrašytas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus istorija.
Vilniaus panorama XIX a.
Medalis „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vilniui – 690 metų“. Autorė: dailininkė Lina Kalinauskaitė

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1745 m., 1747 m.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. iki išaugant Minsko svarbai Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.

Vilniaus žemėlapis 1934 m.

1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 19191939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji Armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 proc. namų.

1944 m. Vilnių užėmė sovietai. Vilnius tapo Lietuvos SSR sostine. Sovietų valdžia ėmėsi atstatyti karo nuniokotą Vilnių. Prasidėjo daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba. Vykdant rusinimo politiką į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje nuolat dislokuojama sovietinės armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybai (įsteigta jai pavaldi Vilniaus apygarda).

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.

19871991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13-ąją Sovietų armija užėmė Televizijos bokštą, susirėmimuose žuvo 14 civilių. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.

Pavadinimo kilmė

Vilniui vardą bus davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

Gamta ir geografija

Vilniaus panorama

Vilnius yra pietrytinėje Lietuvoje. Išsidėstęs Vilnios ir Neries santakoje. Apie 20 km į pietus nuo geografinio Europos centro. Vilnius yra 312 km nuo Baltijos jūros. Miesto plotas yra 402 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %. Per Vilnių teka trys didesnės upės: Neris, Vilnelė ir Vokė.

Vilniuje yra Pavilnių regioninis parkas, Verkių regioninis parkas, Dvarčionių geomorfologinis draustinis, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis ir kitos saugotinos teritorijos.

Šeškinės ozas yra Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, gamtos paminklas, ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas.

Vilniaus miesto dalys ir rajonai yra pateikiami atskirame straipsnyje.

Klimatas

Vilniuje klimatas yra pereinamasis. Šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,1 °C. Šalčiausia būna sausį, kai vidutinė temperatūra būna -5 °C, o šilčiausia liepa, kai vidutinė temperatūra būna 17 °C. Vidutinis kritulių kiekis – 664 milimetrai.

Vilniuje pasitaiko šiltų vasarų, kai įšyla per 30 laipsnių. Taip pat galimos sausros, kurios gali tęsti savaites.

Būna ir šaltų žiemų, kai naktimis atšąla net iki -30 °C. Tada užšąla upės.

Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitose Lietuvos vietose.

Vilniuje oro temperatūra yra matuojama nuo 1770 metų (duomenys išlikę nuo 1777 m.), o krituliai nuo 1887 m. [3]

Nuvola apps kweather.svg Vilniaus klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Rekordinė aukščiausia °C 10,9 (2007) 13,5 (1990) 19,5 (1968) 28,2 (1950) 31,8 (1931) 33,4 (1940) 35,4 (1959) 34,5 (1992) 31,5 (1992) 24,5 (1942) 15,5 (2002) 10,5 (1960) 24,1 (1959)
Vidutinė aukščiausia °C -2,0 -0,7 4,2 10,2 17,5 19,2 20,3 21,2 15,3 9,2 3,1 0,5 9,8
Vidutinė temperatūra °C -5,0 -4,3 -0,3 5,7 12,6 15,3 16,7 16,3 11,3 6,1 0,9 -2,5 6,1
Vidutinė žemiausia °C -7,2 -6,8 -3,0 1,1 6,7 8,9 10,4 11,4 6,5 2,6 -1,9 -4,4 2,0
Rekordinė žemiausia °C -37,2 (1940) -35,8 (1956) -29,6 (1964) -14,4 (1931) -3,6 (1900) 0,0 (1982) 3,5 (1977) 1,0 (1966) -4,4 (1931) -14,4 (1956) -22,8 (1890) -30,5 (1978) -37,2 (1940)
Krituliai mm 41 30 38 49 44 76 92 66 69 55 49 55 664
Duomenys: Vilniaus klimatas[4] 2009 01 15

Kraštinės koordinatės

Blank-50px.png   54° 49′ 20″   Blank-50px.png
25° 01′ 40″
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
25° 28′ 50″
  54° 34′ 00″  

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1769 m. ir 2012 m.
1769 m. 1811 m. 1818 m. 1823 m. 1834 m. 1859 m. 1860 m.[2] 1875 m. 1889 m.[1]
17 500 56 300 33 600 46 700 52 300 58 200 60 040 82 700 109 329
1897 m.sur. 1909 m. 1916 m. 1919 m. 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m. 1941 m. 1944 m.
154 532 205 200 140 800 128 500 167 400 195 071 209 442 270 000 110 000
1951 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[5] 1979 m.sur. 1983 m.[6] 1988 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2003 m.
179 000 236 100 372 000 475 825 525 000 577 000 576 747 542 287 552 800
2004 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2012 m. -
541 180 541 824 542 782 544 206 546 733 548 835 543 071 523 050 -


Pagal tikybą 66 proc. buvo katalikai, 9,8 proc. stačiatikiai, 1,2 proc. sentikiai, 0,2 proc. evangelikai liuteronai, 0,1 proc. evangelikai reformatai, 0,1 proc. musulmonai.

Išankstiniais 2011 m. vykdyto gyventojų surašymo duomenimis Vilniuje gyvena 538 968 gyventojų.

Kintanti Vilniaus gyventojų etninė sudėtis
Metai Lietuviai  % Lenkai  % Rusai  % Žydai  % Gudai  % Kiti  % IŠ VISO
1897[7]
3,131
2
47,795
30.1
30,967
20
61,847
40
6,514
4.2
10,792
6.9
154,532
1931[8]
1,579
0.8
128,600
65.5
7,400
3.8
54,600
27.8
1,700
0.9
4,166
2.1
196,345
1959[9]
79,400
34
47,200
20
69,400
29
16,400
7
14,700
6
9000
3,8
236,100
2001[10]
318,510
57.5
104,446
18.9
77,698
14.1
0.5
22,555
4.1
30,695
5.5
553,904
2012[11]
63.2
16.5
12
?
3.5
4.8
535,631

Žymūs žmonės

Vilnius visais laikais buvo kultūros ir mokslo lopšys. Čia gyveno, dirbo, kūrė daugybė žymių žmonių, tokių kaip, Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Vilniuje gimė ir gyveno pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas Jascha Heifetzas, savo vaikystę Vilniuje praleido drabužių parduotuvių tinklo Marks and Spencer vienas įkūrėjų Mikelis Marksas.

Kultūra

Senamiestis

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus senamiestis.

Vilniaus senamiestis yra urbanistikos paminklas, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia išlikę nemažai autentiškų XIVXIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros laikomas viena gražiausių Europos sostinių.

Religija

Vilniuje yra net 23 vienuolynai – daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje.

Katalikai

Mieste išliko apie 40 įvairių stilių bažnyčių (daugiau apie miesto bažnyčias žr. čia):

Sentikiai

Vilniuje sentikiai įsikūrė apie 18251830 metus. Šiuo metu tai yra viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso Vilniaus Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė (pastatyta 19041905 m.), nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.

Kitos religijos

Mieste yra Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė, Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė su vienuolynu ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau apie miesto cerkves žr. čia), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta Žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.

Miesto objektai

Viršuje: Vilniaus senamiestis
Viduryje kairėje: Vilniaus arkikatedra bazilika
Viduryje dešinėje: Šv. Onos bažnyčia
Trečiojoje eilėje: Šnipiškės
Apačioje: LR Prezidentūra.

Aukštutinė pilis

Gedimino bokštas
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Aukštutinė pilis.

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°-40°).

Katedros aikštė

Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, o taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkuriami XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.[12]

Rotušės aikštė

Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

Aušros Vartai

Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už J. K. Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

Trijų Kryžių paminklas

Trijų Kryžių kalnas
Pagrindinis straipsnis – Trijų Kryžių paminklas.

Trys Kryžiai – paminklas Kalnų parke, ant Plikojo kalno. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Televizijos bokštas

Vilniaus televizijos bokštas
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus televizijos bokštas.

Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias Lietuvos statinys, kurio aukštis siekia 326,4 metro. Statinys yra Karoliniškių rajone, prie Neries upės šlaito. 165 m aukštyje yra įrengta kavinė „Paukščių takas“.

Rasų kapinės

Vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1796 metais. Čia ramybėje ilsisi tokios istorinės asmenybės, kaip, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.

Europos aikštė

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.

Pamėnkalnis (Tauro kalnas)

Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Bouffalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Visų Vilniaus mokyklų kategorija – Vilniaus mokyklos.

Nevalstybinės aukštosios mokyklos:

Bendrojo lavinimo mokyklos

Profesinio mokymo įstaigos

Bibliotekos

Pramonė

2006 m. mieste veikė apie 17 000 įmonių. Vilniuje pagaminama 16 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos, gaunama 31 proc. pajamų už prekes ir paslaugas. Veikia 2 šiluminės jėgainės.

2009 m. Statistikos departamento duomenimis Vilniuje 2009 m. buvo sukaupta 21,2 mlrd. litų tiesioginių užsienio investicijų.

Vilniaus ir Kauno dvimiestis

2002 m. Vilniaus ir Kauno savivaldybės pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriame yra numatytas europinės reikšmės urbanistinio centro – Vilniaus ir Kauno dvimiesčio steigimas. Projektu siekiama skatinti dviejų miestų bendradarbiavimą, gerinti susisiekimo ir infrastruktūros sąlygas, didinti Lietuvos konkurencingumą tarptautinėje arenoje. Vilniaus miesto savivaldybėje veikia Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginio planavimo komisija. [13]

Susisiekimas

Tiltai

Baltasis tiltas
Liubarto tiltas
Žirmūnų tiltas

Vilniuje yra 13 tiltų per Nerį (trys – pėsčiųjų) ir per 20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį bei kitas.

Tiltai per Nerį (prieš srovę):

Svarbesnieji tiltai per Vilnią (prieš srovę):

Keliai

Iš Vilniaus išeina dvi automagistralės:  A1  VilniusKaunasKlaipėda  magistralė, kuri veda į Klaipėdą, per Kauną, ir  A2  VilniusPanevėžys  magistralė, kuri veda į Panevėžį, taip pat penki kiti magistraliniai keliai:  A3  VilniusMinskas Medininkus),  A4  VilniusVarėnaGardinas Druskininkus),  A14  VilniusUtena Uteną),  A15  VilniusLyda Šalčininkus) ir  A16  VilniusPrienaiMarijampolė Marijampolę).

Viešasis transportas

Vilniaus autobusas Mercedes-Benz Citaro
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus viešasis transportas.

Mieste yra 21 troleibusų maršrutas ir 68 autobusų. [14], didžiausias numeris yra 89. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.

2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“. [15]

2013 m. liepos 1 d. Vilniuje įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado šeši greitieji autobusų maršrutai. Taip pat atsirado privežamieji maršrutai. Įrengtos papildomos stotelės naujuose maršrutuose. Tačiau nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė ir kai kurių autobusų bei troleibusų važiavimo trasos ir grafikai. Taip pat pasikeitė kai kurių maršrutų numeracija.

Mieste yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas.

Bevielis internetas

Vilniaus mieste veikia mažiausiai 11 nemokamo[16] bevielio Wi-Fi interneto zonų:[17]

Sportas

Mieste yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, taip sporto ir pramogų Siemens arena, Utenos pramogų arena, universali sporto arena Sportima.

2011 m. rugsėjo 7-12 d. Siemens arenoje vyko Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo kovos.

Vilniui atstovauja „Lietuvos Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat Vilniaus „Žalgirio“ ir Vilniaus „REO“ futbolo klubai.

Savivaldybė

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus miesto savivaldybė.

Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Tai yra vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, kuri apima ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.

Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 Вильна. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 381 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Вильно. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 460 psl. (rus.)
  3. Klimato svyravimai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 76 psl.
  4. "Vilniaus klimatas (Russian)." Nuoroda tikrinta 2009-01-15.
  5. Vilnius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 778 psl.
  6. Vilnius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 271 psl.
  7. (rus.) г. Вильна Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.
  8. Citavimo klaida Invalid <ref> tag; no text was provided for refs named Der_Gro.C3.9Fe_Brockhaus_1935.2C_p._348
  9. Timothy Snyder, The Reconstruction of Nations, p. 92-93, 2003 New Haven & London, Yale University Press, ISBN 978-0-300-10586-5
  10. Vilnius Regional Statistical Office
  11. Statistics Department of Lithuania
  12. Virtualus istorinis Vilnius. 10 Vilniaus erdvių.
  13. Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginio planavimo komisija
  14. http://www.vilniustransport.lt/autobusai.html duomenimis
  15. Vilniuje surinkti troleibusai „Amber Vilnis“ išriedės į gatves
  16. http://www.cgates.lt/lt/internetas/nemokamas-wifi-mieste
  17. http://www.vilnius.lt/ataskaita/?page_id=1440

Nuorodos

Apie Vilnių

Žemėlapiai

Nuotraukos

Religija

Enciklopedijose



Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.