Valstybinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Valstybinė kalba (arba oficialioji kalba) – konstitucijoje arba specialiame įstatyme nustatyta oficiali valstybės ar jos dalies kalba (kalbos).

Didžioji pasaulio šalių dalis turi valstybines kalbas. Kai kuriose valstybėse yra viena valstybinė kalba, pvz., Albanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Kitos valstybės turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, pvz., Baltarusija, Belgija, Kanada, Suomija, Afganistanas, Paragvajus, Bolivija, Indija, Šveicarija, Pietų Afrikos Respublika.

Kai kuriose šalyse, pvz., Irake, Italijoje, Ispanijoje, yra viena valstybinė kalba šalies mastu, bet kitos kalbos taip pat yra oficialios atskiruose regionuose. Dar kitose šalyse valstybė neturi nustatytos valstybinės kalbos, bet ją turi atskiros jos dalys (pvz., JAV).

Kai kurios šalys iš vis neturi valstybinės kalbos (tai yra ji nėra įtvirtinta konstitucijoje ar specialiame įstatyme), pvz., Australija, Eritrėja, Liuksemburgas, Švedija, Japonija arba Tuvalu. Šiuo atveju valstybine (oficialiąja) kalba galima laikyti tą kalbą, kuria piliečiai gali kreiptis į valstybines institucijas.

Kalbos politika[taisyti | redaguoti kodą]

žr. pagrindinį Kalbos politika

Šiuolaikinėse industrinėse ir poindustrinėse valstybėse kalbai, kuri nevartojama viešajame gyvenime, išlikti yra labai sudėtinga. Dėl standartizuotos švietimo sistemos, aukštų raštingumo reikalavimų darbe ir dažnų kontaktų su valstybinėmis įstaigomis, bet kuri kalba, kuri nėra oficiali tampa marginalizuota ir gali išlikti tik tarp nedidelės elito grupės arba ritualizuota forma, o ne gyva ir besivystančia kalba.

Daugiareikšmę kalbos politikos sąvoką išsamiai yra aptaręs amerikietis mokslininkas H. Schiffmanas (Šifmanas). Pasak jo, kalbos politika – tai valstybės priimami sprendimai dėl kalbos (kalbų) statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tų kalbų vartotojų teisių. Gali būti įvairių kalbos politikos rūšių.