Euro zona

Euro zona

Euro zona (20)   Europos Sąjungos šalys, įsipareigojusios įsivesti eurą (6)   Europos Sąjungos šalys, atsisakiusios įsivesti eurą (1)   Ne Europos Sąjungos šalys, pasirašiusios sutartį dėl euro naudojimo (4)   Ne Europos Sąjungos šalys, naudojančios eurą be sutarties (2)   Ne euro zonos valstybės
Valiuta	Euras
Sąjungos rūšis	Ekonominė ir valiutų sąjunga
Įkurta	1999 m.
Oficialios narės	20 Airija Austrija Belgija Graikija Estija Italija Ispanija Kipras Kroatija Latvija Lietuva Liuksemburgas Malta Nyderlandai Portugalija Prancūzija Slovakija Slovėnija Suomija Vokietija 36 teritorijos ne narės
Valdžia
Politinė priežiūra	Euro grupė
Euro grupės prezidentas	Jeroen Dijsselbloem
Centrinis bankas	Europos Centrinis Bankas
ECB vadovas	Mario Draghi
susijusi su	Europos Sąjunga
Statistika
Gyventojų	341 464 266
BVP	€11.6 trilijono
Palūkanų norma	1 %
Infliacija	0,3 %
Nedarbo lygis	10 %
Prekybos balansas	€ 22,3 milijardai perviršis

Euro zona – oficialus terminas, vartojamas kalbant apie ES valstybes nares, kurios yra įsivedusios eurą.

Dvidešimt Europos Sąjungos valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Kroatija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija ir Vokietija šiuo metu sudaro euro zoną. Ji apima valstybes nares, įteisinusias eurą kaip bendrąją valiutą ir vykdančias bendrą pinigų politiką. Europos centrinis bankas ir eurą įvedusių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą.

Tapdamos ES narėmis, valstybės narės įsipareigoja įsivesti eurą, kai tik atitiks būtinus kriterijus. Įvykdyti kriterijai rodo, kad prieš įsivesdamos eurą valstybės narės pasiekė aukštą tvaraus ekonominio suartėjimo su euro zona lygį. Jam užtikrinti pasirinktas antrasis valiutų kurso mechanizmas. Ekonominiu suartėjimu užtikrinama, kad euro zonos ekonomika veiktų sklandžiai, o prie euro zonos prisijungiančios valstybės narės galėtų augti ir klestėti.

Narystė euro zonoje didina ekonominę valstybių narių tarpusavio priklausomybę. Euro zonos valstybės narės naudojasi bendra valiuta ir visos vykdo bendrą Europos centrinio banko nustatytą pinigų politiką. Dėl bendros valiutos ir pinigų politikos prekybiniai ir finansiniai ryšiai tampa glaudesni. Dėl šios vis didėjančios ekonominės integracijos glaudžiau koordinuojamos ekonominės politikos strategijos.

Ši tarpusavio priklausomybė euro zonos narėms kelia ir konkrečių bendrų ekonominių sunkumų. Todėl nuo 1999 m. euro zonos valstybių narių finansų ministrai pradėjo rengti neformalius Euro grupės susitikimus, kuriuose aptaria klausimus, susijusius su bendra atsakomybe už bendrą valiutą. Šiuose susitikimuose taip pat dalyvauja už ekonomiką ir pinigų reikalus atsakingas Komisijos narys bei Europos centrinio banko pirmininkas.

Kad euro zona veiktų sklandžiai ypač svarbu ne tik euro zonos narėms, bet ir visai ES. Taip yra todėl, kad ES ekonominės veiklos rezultatai labai priklauso nuo euro zonos, kuri yra pažangiausias Europos integracijos etapas, sėkmės. Taigi atidi euro zonos priežiūra yra gyvybiškai svarbi siekiant, kad ji taptų Europos ekonominio stabilumo ir pertvarkos pagrindu ir dabartinėms, ir būsimoms ES valstybėms narėms.

Istorija

Euro zona egzistuoja nuo 1999 m. sausio mėn., kuomet 11 ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų atsakomybė už pinigų politiką buvo perduota ECB. Graikija prie euro zonos prisijungė 2001 m., 2007 m. prisijungė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, 2011 m. – Estija, 2014 m. – Latvija, 2015 m. – Lietuva, o 2023 m. – Kroatija. Euro zonos sukūrimas ir viršvalstybinės institucijos – ECB – įsteigimas buvo labai svarbūs įvykiai ilgame ir sudėtingame Europos integracijos procese.

Europos Centrinis Bankas

Europos Centrinis bankas (angl. European Central Bank; pranc. Banque Centrale Européenne; vok. Europäische Zentralbank) yra vienas didžiausių pasaulio centrinių bankų atsakingas už monetarinę politiką Europos Sąjungos šalyse, kur oficiali valiuta yra euras. ECB kartu su ES 27 valstybių nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie Maino.

Pagrindinė Europos centrinio banko (ECB) užduotis – išlaikyti euro perkamąją galią ir užtikrinti kainų stabilumą euro zonoje. Šiuo metu euro zoną sudaro 19 ES narių. ECB įgyvendina euro zonos monetarinę politiką, turi išskirtinę teisę leisti eurų banknotus ir vykdo kitas užduotis. Įgyvendindamas monetarinę politiką, ECB vykdo atviros rinkos operacijas, bankams taiko privalomųjų atsargų reikalavimus ir einamąsias skolinimo/skolinimosi galimybes (angl. standing facilities). Eurosistemos atvirosios rinkos operacijas galima suskirstyti į keturias kategorijas: pagrindinės refinansavimo operacijos, ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos, koreguojamosios operacijos ir struktūrinės operacijos. Svarbiausia laikoma pirmoji kategorija. Bazine euro palūkanų norma laikoma minimali pagrindinių refinansavimo operacijų, kurių trukmė yra 1 savaitė, palūkanų norma. ECB Valdančioji taryba reguliariuose posėdžiuose svarsto, ar ši palūkanų norma atitinka monetarinės politikos tikslus bei euro zonos ekonomikos vystymąsi, ir prireikus ją keičia (einamųjų galimybių palūkanų normos tiesiogiai priklauso nuo jau minėtos minimalios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos). Savo ruožtu bankai kas savaitę gali dalyvauti pagrindinių refinansavimo operacijų aukcionuose, šiomis operacijomis ECB užtikrina stabilų bankų sistemos likvidumą ir kartu formuoja euro palūkanų normų kreivę.

Euro grupė

Euro grupė – neformalus organas, sudarytas iš euro zonos šalių finansų ministrų. Ministrai susitinka tam, kad galėtų užtikrinti geresnį ekonomikos politikos koordinavimą, stebėti euro zonos šalių biudžeto ir finansų politiką ir atstovauti eurui tarptautiniuose pinigų forumuose.