Europa

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Europa
Europe (orthographic projection).svg
Plotas10 180 000 km²
Gyventojų746 419 440 (2018)[1][2]
Tankumas72,9 žm./km²
Valstybėsapie 40
BVP (PPP)29,01 trln. JAV dol. (2019)[3]
BVP (nominalus)21,79 trln. JAV dol. (2019)[4]
BVP gyventojui29 410 JAV dol.[5]
Kalbosindoeuropiečių
finougrų
semitų
baskų
tiurkų
Kaukazo
mongolų
Laiko juostosnuo UTC±0 iki UTC+5

Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 747 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant su „Naujuoju žemynu“ (Amerika).

Samprata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Topografinis žemyno žemėlapis

„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo kilmė neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Žodis „Europa“ (sen. gr. Εὐρώπη) kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš sen. gr. εὐρύς („platus, erdvus“ = skr. उरु = IAST: uru-, av. vouru- „platus“, skr. वरस् = IAST: varas „erdvė“ < ide. *u̯r̥rú-s, *u̯éros- „platus“) ir sen. gr. ὤψ, kilm. ὠπός („akis, veidas, priešakis“). Kaip dūrinys reikštų „plačių akiračių, toliaregė“.[6] Taip pat mėginta šį pavadinimą sieti su semitiškais žodžiais – akad. errebu („leistis saulei“), finik. ereb („vakaras; vakarai“), arab. مغرب = maɣréb („vakarai“).[7]

Senovės Graikijoje geografiškai žodis „Europa“ pirmąsyk pavartotas homeriniame himne Delo Apolonui – taip vadinta vakarinė Egėjo jūros pakrantė. V a. pr. m. e. Herodotas mini pasaulį esant padalintą į 3 dalis – Europą, Aziją ir Libiją (Afriką). Ribos tarp šių dalių eina Nilo ir Fazio (dab. Rionio) upėmis, nors, pasak istoriko, kai kas ribą veda Dono upe. Žydų „Jubiliejų knygoje“ Europa nusakoma besidriekianti nuo Heraklio stulpų (= Gibraltaro sąsiaurio) iki Dono upės. Romėnų autoriai (Posidonijus, Strabonas, Ptolemėjus) taip pat laikė, kad Europa tęsiasi į rytus iki Dono.

„Europa“ kultūrine prasme pirmąsyk pradėta vartoti IX a., Karolingų renesanso laikais. Nuo tada Europa imta tapatinti su Vakarų krikščionybės pasauliu (skiriant nuo Rytų krikščionybės bei islamo pasaulių). Ankstyvaisiais viduramžiais Europą apibrėžė lotyniška-krikščioniška kultūra, tad jos erdvė iš esmės apėmė Britų salas, Prancūziją, Vokietiją, šiaurės Iberiją, šiaurės ir vidurio Italiją bei Alpes.

XVI–XVIII a. Europos ir Azijos riba buvo vedama remiantis antikine tradicija – per Viduržemio, Egėjo jūras, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, Juodąją jūrą bei Doną. 1725 m. Filipas Johanas fon Stralenbergas pirmasis praplėtė rytinę ribą iki Volgos upės ir Uralo kalnų. Šią sampratą perėmė Rusijos imperija ir įvedė kaip visuotinę normą. Apie 1773 m. Peteris Simonas Palasas patikslino pietrytinę ribą einant per Kumos–Manyčiaus įdubą, kuria senovėje jungėsi Kaspijos ir Juodoji jūros, tačiau nuo XIX a. vid. įsigalėjo praktika šią ribą perkelti iki Kaukazo kalnų. Tarybiniai geografai dėl šios ribos nesutarė, todėl skirtinguose šaltiniuose būdavo nurodoma skirtingai.

Kadangi Europos samprata labiau kultūrinė nei geografinė, kai kuriais atvejais jos samprata gali labai skirtis. Dėl judėjiškos-krikščioniškos kultūros ar ideologinių nuostatų prie Europos dažnai šliejasi Užkaukazės šalys, Izraelis, Kipras, kartais Kazachstanas, Turkija (jos yra daugelio Europos organizacijų narės). Kitąsyk taikoma ir redukcionistinė „europietiškumo“ samprata, kaip viduramžiais prilyginanti Europą lotyniškai-krikščioniškai tradicijai – tokiu atveju Rytų, Pietryčių Europos šalys regimos kaip „neeuropietiškos“ ar mažiau „europietiškos“.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europa iš palydovo

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria: Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai (arba Kumos–Manyčiaus įduba), Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris. Šiaurinis žemyninės Europos taškas – Nordkinas, pietinis – Marokio kyšulys, vakarinis – Rokos kyšulys. Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus). Atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais nustatomas centras jis taip pat gali būti Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.

Krantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kranto linija labai vingiuota – gausybė pusiasalių, salų, įlankų, užutėkių. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai: didžiausi – Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Didžiausios salos – Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².

Karpatų kalnai Rumunijoje

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Jei į Europą įtraukiamas Kaukazas, tada aukščiausia viršukalnė yra Elbruso kalnas (5642 m), jei ne – Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) yra Kaspijos jūros pakrantėje. Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos kalnai ir Balkanų pusiasalio kalnai (Dinarai, Rodopai, Stara Planina). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių (Etna, Hekla, Vezuvijus, Strombolis, Lakis, Vulkanas ir kt.). Šiaurinė žemyno dalis smarkiai paveikta apledėjimų – gausu moreninių aukštumų, ozų, keimų; Skandinavijos kalnuose vyrauja fieldai – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinių platumų klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros subtropinis. Šiltoji Golfo srovė Atlanto vandenyne lemia švelnų didžiosios Europos dalies klimatą. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -24 °C arktinėse salose iki +12 °C Viduržemio jūros pietinėse pakrantėse, liepos mėnesį atitinkamai nuo +3 iki +29 °C. Ust Cilmoje (Komija) užregistruota žemiausia Europos temperatūra (–70 °C), o subtropinio klimato juostoje užregistruota aukščiausia Europos temperatūra 48,8 °C (Sevilijoje).

Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijo žemumoje apie 200 milimetrų. Didžiausias metinis kritulių kiekis (daugiau kaip 5300 mm) užfiksuotas Crkvicėje (Juodkalnija), o mažiausias (apie 200 mm) Almerijoje (Ispanija).[8] Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą. Šiaurines salas ir teritorijas sukaustęs amžinasis įšalas.

Reliktinis plačialapių medžių miškas Belgijoje

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gamtinės zonos Europoje tęsiasi nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas daugiau kaip 116 tūkst. km²). Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra, spygliuočių miškų zona (taiga) apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę, taip pat Alpių, Karpatų aukštutines dalis. Toliau palaipsniui pietuose pereinama į mišriųjų ir lapuočių miškų juostą.[9] Vakarų Europoje ji beveik visiškai sukultūrinta, miškai likę tik kalnų šlaituose, paupiuose (vyrauja bukai, ąžuolai). Didesni plotai likę pietų Skandinavijoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Britų salose daug kur veši viržynai. Stepių juosta nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną. Viduržemio jūros pakrantėse auga visžaliai medžiai ir krūmai (akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai, pinijos, buksmedžiai).

Vidaus vandenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beveik visa Vakarų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Europa yra Atlanto vandenyno baseine, kuriam priklauso šios didelės upės: Donas, Dniepras, Dunojus, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po. Šiaurinės Rusijos dalies upės (Pečiora, Šiaurinė Dvina) neša vandenis į Arkties vandenyną. Pietryčiuose yra didžiulis uždaras Kaspijos jūros baseinas, kuriam priklauso ilgiausia Europos upė Volga (su Kama, Oka) bei Uralo upė. Daugelis Europos upių vandeningos ištisus metus, plačiai naudojamos energetinėms ir laivybos reikmėms. Tik Pietų Europos upės bei mažesni Vidurio ir Rytų Europos upeliai vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūva. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Vėzerį, Elbę, Odrą), Volgą su Donu (Volgos–Dono kanalas). Iš dalies tebenaudojami Baltijos–Baltosios jūrų kanalas bei Volgos–Baltijos vandens kelias.

Dunojus

Ypač ežeringa žemyno šiaurė – čia telkšo didžiausi Ladogos, Onegos, Venerno, Veterno, Saimos, Peipaus–Pskovo ežerai, Vengrijoje telkšo didelis ežeras Balatonas, Alpėse – Bodeno ežeras, Ženevos ežeras, Komo ežeras, Madžorė. Pakaspijyje yra druskingų Baskunčako, Eltono ir kt. ežerų.[10]

Europoje yra apie 3800 tvenkinių, didžiausi sudaryti Volgos, Dono, Dniepro baseinuose – Kuibyševo tvenkinys, Rybinsko tvenkinys, Volgogrado tvenkinys, Cimliansko tvenkinys, Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys.[11]

Rusijos šiaurės vakaruose (Dvinos, Pečioros baseiniuose), Polesėje, Suomijoje, Estijoje išlikę dideli pelkynai. Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta (likę tik prie didesnių upių žiočių – Žulavai, Kamargas, Donjanos šlapynės, Dunojaus delta).

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paryžius
Kaimas Kosove

2016 m. Europoje gyveno 741 mln. žmonių.[12] Europos gyventojų vidutinis tankumas 73 žm./km². Tai antras pagal gyventojų tankumą žemynas. Tankiausiai gyvenamos Vakarų Europos lygumos ir salos – ypač Beniliuksas, Rūro baseinas, Anglija, šiaurės Prancūzija, Po žemuma. Tankiausiai gyvenamos yra mikrovalstybės (Monakas, San Marinas, Vatikanas, Malta), o iš didesnių valstybių – Nyderlandai (415 žm./km²), Belgija (372), Jungtinė Karalystė (270), Vokietija (232), Šveicarija (202), Italija (201). Rečiausiai gyvenamos ar visai negyvenamos arktinės salos ir žemyno pakrantės, Rusijos europinės dalies šiaurinė ir šiaurės rytinė dalys (Komija, Archangelsko, Murmansko, Kirovo, Vologdos sritys, Karelija), taip pat kai kurie pietiniai rajonai (Kalmukija, Stavropolio kraštas, Astrachanės sritis ir kt.), šiaurės Fenoskandija, Škotijos aukštumos, ypač kalnuotos ir nederlingos sritys žemyno viduje. Rečiausiai apgyvendintos šalys – Islandija (3,2), Norvegija (15,8), Suomija (16), Švedija (22,5).

Miestuose gyvena ~75 % Europos gyventojų. Monakas ir Vatikanas yra vien miestietiškos valstybės, taip pat labai daug miesto gyventojų gyvena Belgijoje (97,4 %, 200 m.), Islandijoje (92,7 %), Liuksemburge (91,9 %), Maltoje (91,2 %), San Marine (90,4 %), Nyderlanduose (89,6 %), Jungtinėje Karalystėje (89,5 %), Vokietijoje (87,7 %), Danijoje (85,1 %). Labiausiai kaimiškos valstybės yra Lichtenšteinas (urbanizacija – 21,5 %), rytų ir pietų Europos, ypač Balkanų šalys – Albanija (42,9 %), Bosnija ir Hercegovina (43,4 %), Slovėnija (49,1 %), Serbija (51,7 %).[13]

2001 m. Europoje buvo 36 miestai, kuriuose gyveno daugiau kaip 1 mln. gyventojų (Rusijoje tokių miestų yra 7, Ukrainoje 4, Vokietijoje 3, Didžiojoje Britanijoje 2, Ispanijoje 2, Italijoje 2). 4 miestuose gyvena >10 milijonų žmonių – tai Londonas, Stambulas, Maskva ir Paryžius. Kiti dideli miestai – Sankt Peterburgas, Berlynas, Madridas, Roma, Barselona, Milanas, Atėnai, Varšuva. Daugelis didmiesčių sudaro dideles aglomeracijas.

Daugelio Europos valstybių natūralus gyventojų prieaugis mažėja. 2003 m. vidutinis Europos gyventojų amžius buvo 37,7 metų. Daugelis Europos valstybių patenka tarp ilgaamžiškiausių pasaulio šalių. Ilgiausia gyvenimo vidutinė trukmė 2015 m. buvo: Šveicarijoje – 83,4 m., Ispanijoje – 82,8 m., Islandijoje ir Italijoje – 82,7 m., Švedijoje ir Prancūzijoje – 82,4 m., Liuksemburge – 82,0 m., daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių – apie 80 m., trumpiausia – Rusijoje – 70,5 m., Moldavijoje – 72,1 m., Baltarusijoje – 72,3 m., Lietuvoje – 73,6 m.[14] 2018 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Liuksemburge (1,9 %), Kipre (1,27 %), Airijoje (1,11 %), Islandijoje (1,09 %), Maltoje (0,99 %), mažiausias – Lietuvoje ir Latvijoje (-1,1 %), Moldavijoje (-1,06 %), Bulgarijoje (-0,63 %), Estijoje (-0,6 %). Maždaug pusėje Europos šalių (ypač Vidurio ir Rytų Europoje) gyventojų prieaugis neigiamas.[15] Visame žemyne labai žemas gimstamumas. Imigracija didžiausia į Liuksemburgą, Šveicariją, Prancūziją, Švediją, Airiją, Norvegiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Didžiausia emigracija iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Etninė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mordviai tautiniais rūbais

Europoje gyvena ~100 vietinių tautų. Geografiniu požiūriu Europos tautos išsidėsčiusios netolygiai. Vakarų ir Vidurio Europa pasižymi paprastesne etnine struktūra – yra mažiau tautų, jos turi mažiau potaučių (etninių darinių su labiau išreikštais požymiais nei etnografinės grupės, bet mažiau nei tautos arba nacijos). Šiek tiek margesnė Rytų ir Pietų Europa, o palei ribą su Azija susitelkę apie 50 % visų Europos tautų. Etniškai sudėtingiausias Europos regionas – Šiaurės Kaukazas.[16]

Didžioji dauguma Europos gyventojų yra indoeuropiečiai. Vakarų ir Šiaurės Europą apgyvendinę germanai: vokiečiai, švedai, anglai, danai, norvegai, austrai, olandai, islandai, fareriečiai, fryzai, liuksemburgiečiai. Pietvakarių Europoje vyrauja romanai: prancūzai, ispanai, italai, portugalai, katalonai, galisai, korsikiečiai, valonai. Didžiumą Vidurio ir Rytų Europos apgyvendinę slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, gudai, bulgarai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, rusinai), tarp kurių Balkanuose įsiterpę romanai (rumunai, moldavai, arumunai), graikai ir albanai, Pabaltyje – baltai (lietuviai ir latviai). Keltai, kadaise gyvenę didelėje žemyno dalyje, išlikę tik vakarinėse pakrantėse ir daugeliu atvejų kalbiškai nutautę (škotai, airiai, valai, bretonai, kornai). Be indoeuropiečių, žemyne nuo seno gyvena finougrai. Jie apgyvendinę šiaurinę Rusiją ir Fenoskandiją, šiaurines Baltijos pakrantes, Volgos baseiną (suomiai, estai, karelai, mordviai, mariai, samiai, komiai, udmurtai, nencai, vepsai), taip pat Dunojaus vidurupį ir Transilvaniją (vengrai). Pietryčių europinėje Rusijoje, Balkanuose, Kryme yra tiurkų tautų: totoriai, turkai, Krymo totoriai, baškirai, čiuvašai, kumykai ir kt. Šiaurės Ispanijoje gyvena neaiškios kilmės (spėjama senųjų europiečių) tauta baskai. Šiaurės Kaukaze paplitusios Kaukazo šeimų tautos – čečėnai, ingušai, čerkesai, darginai, lakai, avarai, lezginai, taip pat indoeuropiečiai iranėnai osetinai. Kalmukijoje gyvena mongolams giminingi kalmukai. Europoje gyvena didelės atėjūnų iš kitų žemynų bendruomenės, susitelkusios daugiausia vakarinėje žemyno dalyje, taip pat Rusijoje. Ypač didelės yra indų, arabų, turkų bendruomenės, taip pat gausu kinų, armėnų, įvairių Afrikos tautų atstovų, lotynoamerikiečių, vietnamiečių, filipiniečių, persų ir kt.

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešingai nei kituose žemynuose, daugelyje Europos valstybių vartojamos skirtingos kalbos, būdinga viena vyraujanti kalba. Daugelis kalbų Europoje paplitę tik vienoje valstybėje. Keletas kalbų užima platesnę vartojimo erdvę – tai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų kalbos. Dauguma Europoje vartojamų kalbų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai (slavų, romanų, germanų, baltų, keltų, albanų, helenų, iranėnų šakoms), mažuma – tiurkų, Uralo, mongolų, semitų, šiaurės vakarų Kaukazo ir šiaurės rytų Kaukazo šeimoms. Baskų kalba izoliuota. Daugelyje Europos valstybių puoselėjamos tradicinių tautinių bei etnografinių mažumų kalbos.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Petro bazilika Vatikane – katalikybės centras
Tikintieji stačiatikių cerkvėje Kryme

Tradiciškai krikščionybė buvo viešpataujanti religija beveik visoje Europoje. Dabar ~75 % europiečių nurodo esą krikščionys.[17] 2001 m. buvo apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių. Katalikybė vyrauja Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %). Jungtinėje Karalystėje gausiausia denominacija – anglikonybė.[18] Kitos protestantiškos atšakos niekur nesudaro ryškios daugumos (kalvinistai gausiau paplitę Vengrijoje, Škotijoje, Šveicarijoje; baptistai – Anglijoje, Švedijoje).

2010 m. ~6 % Europos gyventojų buvo musulmonai.[19] Islamas tradiciškai labiausiai paplitęs Osmanų imperijos paveiktuose Balkanuose: Kosove (90 %), Albanijoje (70 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (40 %), Šiaurės Makedonijoje (39,3 %). Didelė musulmonų mažuma gyvena Rusijoje (10–15 %; totoriai, čečėnai, baškirai, ingušai, avarai ir kt.). Pastaraisiais dešimtmečiais dėl imigracijos musulmonų sparčiai daugėja Vakarų Europoje – Prancūzijoje (7–9 %), Nyderlanduose (6 %), Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje (5 %).[20]

Kadaise buvusi gausi judėjų (žydų) bendruomenė per Holokaustą praktiškai išnaikinta Europoje. Dabar daugiausia judėjų (~1 %) gyvena Prancūzijoje.[21]

Kitos religijos į Europą pateko nesenais laikais arba su imigrantais, arba individualių atsivertimų atvejais. Žemyne yra ~3 mln. budistų (autochtonai kalmukai Rusijoje, taip pat budizmas gana paplitęs Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje),[22] 1,5 mln. hinduistų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), ~1 % sikhų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje). Dar yra naujųjų religinių judėjimų, zoroastrizmo, šintoizmo, džainizmo ir kt. pasekėjų.

Seniau vyravusios indoeuropiečių, tiurkų, finougrų religijos dėl krikščionybės ir islamo sklaidos iki XIX a. praktiškai išnyko (daug kur virto sinkretiniu liaudies religingumu), nors samiai, nencai, mariai, mordviai iš dalies tebėra išlaikę daugelį senosios tikybos bruožų. Nuo XX a. vid. plinta senųjų religijų rekonstrukcija (vadinamoji „neopagonybė“; daugiausia Islandijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje).

Nuo XVI a. Europoje ėmė plisti ireliginės bei ateistinės idėjos. Didėjo sekuliarizacija. Nuo XX a. antros pusės daugelyje Europos šalių didesnė gyventojų dalis teigia esanti nereliginga. Vienos apklausos duomenimis, patys nereligingiausi žmonės gyvena Estijoje (84 %), Švedijoje (83 %), Danijoje (80 %), Norvegijoje (78 %), Čekijoje (74 %), religingiausi – Moldavijoje (88 %), Maltoje (82 %), Šiaurės Makedonijoje (81 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (81 %).[23] Tiesa, faktinis ir statistinis religingumas Europoje dažnai skiriasi, nes didelė dalis nereligingų žmonių (praktiškai nedalyvaujančių religinėse apeigose) surašymuose tebenurodo savo tėvų, protėvių religiją (gautą per vaikystės iniciaciją).

Europos valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos politinis žemėlapis

Sąraše pateikiamos Europos valstybės (įtrauktos ir valstybės, kurios priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje):

Herbas Vėliava Pavadinimas Plotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
Sostinė Pavadinimas oficialia kalba[a]
Airija Airija Airija 70 280 4 761 865 67,7 Dublinas Éire/Ireland
Albanija Albanija Albanija 28 748 2 876 591 98,5 Tirana Shqipëria
Andora Andora Andora 468 77 281 179,8 Andora la Velja Andorra
Armėnija Armėnija Armėnija 29 743 2 924 816 101,5 Jerevanas Հայաստան (Hajastan)
Austrija Austrija Austrija 83 858 8 823 054 104 Viena Österreich
Azerbaidžanas Azerbaidžanas Azerbaidžanas 86 600 9 911 646 113 Baku Azǝrbaycan
Baltarusija Baltarusija Baltarusija 207 560 9 504 700 45,8 Minskas Беларусь (Belarus)
Belgija Belgija Belgija 30 528 11 358 357 372,06 Briuselis België/Belgique/Belgien
Bosnija ir Hercegovina Bosnija ir Hercegovina Bosnija ir Hercegovina 51 129 3 531 159 68,97 Sarajevas Боснa и Херцеговина (Bosna i Hercegovina)
Bulgarija Bulgarija Bulgarija 110 910 7 101 859 64,9 Sofija България (B`lgarija)
Čekija Čekija Čekija 78 866 10 610 947 134 Praha Česko
Danija Danija Danija 43 094 5 748 796 133,9 Kopenhaga Danmark
Estija Estija Estija 45 226 1 319 133 28 Talinas Eesti
Graikija Graikija Graikija 131 957 10 768 477 82 Atėnai Ελλάδα (Elláda)
Gruzija Gruzija Gruzija 69 700 3 718 200 53,5 Tbilisis საქართველო (Sakartvelo)
Islandija Islandija Islandija 103 000 350 710 3,2 Reikjavikas Ísland
Ispanija Ispanija Ispanija 505 990 46 698 151 92 Madridas España
Italija Italija Italija 301 338 60 589 445 201,3 Roma Italia
Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė 244 820 66 040 229 270,7 Londonas United Kingdom
Juodkalnija Juodkalnija Juodkalnija 13 812 642 550 45,0 Podgorica Црна Гора (Crna Gora)
Kazachstanas Kazachstanas Kazachstanas 148 000 17 987 736 6,49 Nur Sultanas Қазақстан (Kazakstan)
Kipras Kipras Kipras 9 251 1 170 125 123,4 Nikosija Κύπρος (Kipros)/Kıbrıs
Kroatija Kroatija Kroatija 56 594 3 888 529 68,7 Zagrebas Hrvatska
Latvija Latvija Latvija 64 589 1 925 800 34,3 Ryga Latvija
Lenkija Lenkija Lenkija 312 685 38 422 346 123,5 Varšuva Polska
Lichtenšteinas Lichtenšteinas Lichtenšteinas 160 38 111 227 Vaducas Liechtenstein
Lietuva Lietuva Lietuva 65 300 2 800 667 45,8 Vilnius Lietuva
Liuksemburgas Liuksemburgas Liuksemburgas 2 586 602 005 233,7 Liuksemburgas Lëtzebuerg/Luxemburg/Luxembourg
Malta Malta Malta 316 445 426 1 410 Valeta Malta
Moldavija Moldavija Moldavija 33 846 3 434 547 101,5 Kišiniovas Moldova
Monakas Monakas Monakas 2 020 38 400 18 713 Monakas Monaco
Nyderlandai Nyderlandai Nyderlandai 41 543 17 271 990 414,9 Amsterdamas Nederland
Norvegija Norvegija Norvegija 385 203 5 295 619 15,8 Oslas Norge/Noreg/Norga
Portugalija Portugalija Portugalija 92 212 10 379 537 115 Lisabona Portugal
Prancūzija Prancūzija Prancūzija 547 030 67 348 000 116 Paryžius France
Rumunija Rumunija Rumunija 238 397 19 638 000 84,4 Bukareštas România
Rusija Rusija Rusija 3 969 100 144 526 636 8,4 Maskva Россия (Rossija)
San Marinas San Marinas San Marinas 61,2 33 285 520 San Marinas San Marino
Serbija Serbija Serbija 88 361 7 040 272 91,1 Belgradas Србија (Srbija)
Slovakija Slovakija Slovakija 49 035 5 435 343 111,0 Bratislava Slovensko
Slovėnija Slovėnija Slovėnija 20 273 2 066 880 101,8 Liubliana Slovenija
Suomija Suomija Suomija 338 455 5 509 717 16 Helsinkis Suomi/Finland
Šiaurės Makedonija Šiaurės Makedonija Šiaurės Makedonija 25 713 2 103 721 80,1 Skopjė Северна Македонија (Severna Makedonija)
Švedija Švedija Švedija 450 295 10 151 588 22,5 Stokholmas Sverige
Šveicarija Šveicarija Šveicarija 41 285 8 401 120 202 Bernas Schweiz/Suisse/Svizzera/Svizra
Turkija Turkija Turkija 23 764 84 680 273 106,7 Ankara Türkiye
Ukraina Ukraina Ukraina 603 628 42 418 235 73,8 Kijevas Україна (Ukraina)
Vatikanas Vatikanas Vatikanas 0,44 1 000 2 272 Vatikanas Città del Vaticano/Civitas Vaticana
Vengrija Vengrija Vengrija 93 030 9 797 561 105,3 Budapeštas Magyarország
Vokietija Vokietija Vokietija 357 168 82 800 000 232 Berlynas Deutschland
Iš viso 50 10 180 000 743 000 000 73

Kartu su aukščiau minėtomis valstybėmis yra keletas de facto nepriklausomų šalių, kurių tarptautinis pripažinimas yra ribotas. Nė viena iš jų nėra JT narė:

Simbolis Vėliava Pavadinimas Plotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
Sostinė
Abchazija Abchazija Abchazija 8 660 243 206 28 Suchumis
Kalnų Karabacho Respublika Kalnų Karabacho Respublika Arcachas 11 458 150 932 12 Stepanakertas
Donecko Liaudies Respublika Donecko Liaudies Respublika Donecko LR 7 853 2 302 444 293 Doneckas
Kosovas Kosovas Kosovas 10 908 1 920 079 159 Priština
Luhansko Liaudies Respublika Luhansko Liaudies Respublika Luhansko LR 8 377 1 464 039 175 Luhanskas
Šiaurės Kipras Šiaurės Kipras Šiaurės Kipras 3 355 313 626 93 Nikosija
Pietų Osetija Pietų Osetija Pietų Osetija 3 900 53 532 13,7 Cchinvalis
Padniestrė Padniestrė Padniestrė 4 163 475 665 114 Tiraspolis

Keletas priklausomų teritorijų, turinčių didelę autonomiją, taip pat yra Europoje arba arti jos. Tai apima Alandus (autonominį Suomijos regioną), dvi Danijos Karalystės autonomines teritorijas (išskyrus pačią Daniją), tris Karūnos priklausomybes ir dvi Britanijos užjūrio teritorijas. Svalbardas taip pat įtrauktas dėl savo unikalaus statuso Norvegijoje, nors jis nėra autonomiškas. Neįtrauktos trys Jungtinės Karalystės šalys, turinčios decentralizuotas galias, ir du Portugalijos autonominiai regionai, kurie, nors ir turi unikalų autonomijos laipsnį, iš esmės nėra savarankiški kitais klausimais, išskyrus tarptautinius reikalus. Dėl šios priežasties neįtraukiamos ir sritys, turinčios tik unikalų mokesčių statusą, pavyzdžiui, Kanarų salos ir Helgolandas.

Simbolis Vėliava Pavadinimas Valstybė Plotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
Sostinė
Akrotiris ir Dekelija Akrotiris ir Dekelija Akrotiris ir Dekelija JK 254 15 700 59,1 Episkopis
Alandai Alandai Alandai Suomija 1 580 29 489 18,36 Marianhamina
Gernsis Gernsis Gernsis JK 78 65 849 844,0 Sent Piter Portas
Džersis Džersis Džersis JK 118,2 100 080 819 Sent Helieras
Farerai Farerai Farerų salos Danija 1 399 50 778 35,2 Torshaunas
Gibraltaras Gibraltaras Gibraltaras JK 6,7 32 194 4 328 Gibraltaras
Grenlandija Grenlandija Grenlandija Danija 2 166 086 55 877 0,028 Nukas
Meno sala Meno sala Meno sala JK 572 83 314 148 Daglasas
Svalbardas Svalbardas Svalbardas Norvegija 61 022 2 667 0,044 Longjyrbienas
Didžiausios Europos valstybės
Pagal plotą
Nr. Valstybė Plotas,
km²
1. Ukraina 603 700
2. Prancūzija 547 030
3. Ispanija 504 782
4. Švedija 449 964
5. Vokietija 357 021
6. Suomija 338 145
7. Norvegija 324 220
8. Lenkija 312 685
9. Italija 301 230
10. Jungtinė Karalystė 244 820
Pagal gyventojų skaičių
Nr. Valstybė Gyventojų
skaičius
1. Vokietija 82 422 299
2. Prancūzija 60 876 136
3. Jungtinė Karalystė 60 609 153
4. Italija 58 133 509
5. Ukraina 46 710 816
6. Ispanija 40 397 842
7. Lenkija 38 536 869
8. Rumunija 22 303 552
9. Nyderlandai 16 491 461
10. Graikija 10 688 058

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arba keliomis oficialiomis kalbomis, jeigu jų yra dvi ar daugiau.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „World Population prospects – Population division“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 2019-02-05. Nuoroda tikrinta 2019-07-16. 
  2. „Overall total population“ (xlsx). United Nations. Nuoroda tikrinta 2019-07-16. 
  3. „GDP PPP, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20. 
  4. „GDP Nominal, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-03-06. 
  5. „Nominal GDP per capita“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20. 
  6. Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1954–1972.
  7. Michael A. Barry: „L’Europe et son mythe : à la poursuite du couchant“. In: Revue des deux Mondes (November/December 1999) p. 110.
  8. Europos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  9. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  10. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  11. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.
  12. [1]
  13. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  14. [2]
  15. [3] Archyvuota kopija 2019-01-09 iš Wayback Machine projekto.
  16. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  17. [4]
  18. Europos religijos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  19. [5]
  20. Muslims in Europe: Country guide
  21. [6] Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
  22. [7]
  23. [8]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Europa


Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.