Mėlynųjų Vandenų mūšis
| Mėlynųjų Vandenų mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: LDK karai prieš totorius | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 LDK
|
 Aukso orda
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Algirdas | Kutlūg-Bėjus Chadži-Bėjus Dmitrijus | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 20 000 – 25 000 karių | 10 000 – 20 000 karių | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| nežinoma | dideli | ||||||||
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
Mėlynųjų Vandenų mūšis – mūšis, 1362 ar 1363 m. rudenį įvykęs tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir Aukso ordos prie Mėlynųjų Vandenų (veikiausiai dab. Siniucha, Pietų Bugo kairysis intakas).
Istoriografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšis sulaukė nedaug palyginimų nuo istorikų.[1] Viena iš priežasčių yra istorinių šaltinių trūkumas. Mūšis susilaukė keletų fragmentiškų paminėjimų Rusėnų ir rusų kronikose. Svarbiausias informacijos šaltinis yra „Pasakojimas apie Podolę“, kuris buvo įtrauktas į Lietuvos kronikas. Pasak ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldo, legendos autorius buvo susijęs su aukščiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžia, o kūrinį kūrė 1430-ųjų pradžioje, įpusėjus konfliktui dėl Podolės tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Šį pasakojimą galima laikyti politinės propagandos dalimi, parašyta siekiant paremti lietuvių pretenzijas į Podolę ir išaukštinti Karijoto sūnų dorybes, o ne tiksliai aprašyti karą.[2] Lietuvos istorikas Tomas Baranauskas tvirtina, kad Rusijos istorikai nusprendė išryškinti savo pergalę prieš totorius 1380 m. Kulikovo mūšyje, o lenkų istorikai nenorėjo pabrėžti lietuvių pretenzijų į Podolę.[3] Tačiau pastaraisiais metais susidomėjimas mūšiu išaugo. Lenkų istorikas Stefan Maria Kuczyński 1935 m. parengė specialų tyrimą „Sine Wody“, lietuvis Romas Batūra išleido „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą“, o ukrainietis Feliksas Šabuldo parašė daug straipsnių.[4] 1997 ir 1998 metais Ukrainos istorikai surengė dvi konferencijas Kirovohrade. Gautą straipsnių rinkinį 2005 m. išleido Ukrainos istorijos institutas (ISBN 966-02-3563-1). 2012 metais Vytauto Didžiojo universitetas surengė dar vieną konferenciją, skirtą mūšio 650-osioms metinėms paminėti.[5]
Mūšis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išvakarės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1362 m. balandį kryžiuočiai užėmė Kauno pilį. Į pagalbą pilies gynėjams buvo atvykęs ir didysis kunigaikštis Algirdas su savo broliu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu, bet jie tegalėjo nuo gretimų aukštumų bejėgiškai stebėti pilies žlugimo dramą. Taip prasidėjo intensyviausios kryžiuočių ekspansijos į Lietuvą laikotarpis, pareikalavęs maksimaliai sutelkti visas Lietuvos valstybės jėgas. Reikėjo ir naujų jėgų, kurias Lietuva rinko, pamažu jungdama prie savęs Rusios žemes. Čia jos interesai kirtosi su šių žemių siuzereno – Aukso ordos interesais.[6]
Po valdovo Berdi Beg Khano mirties 1359 m. Aukso Orda išgyveno du dešimtmečius (1359–1381) trukusius ginčus dėl paveldėjimo. Aukso orda paniro į chaosą: per 20 metų joje pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o jos teritorija suskilo į savarankiškus ulusus. Pasinaudodamas vidine Ordos netvarka, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas surengė kampaniją į totorių kraštus,[7] nes Algirdas LDK šiaurėje turėjo daug sunkumų. Todėl daug lengviau jam buvo veikti pietuose, t. y. dabartinių ukrainiečių srityse, kur tik totorių valdžia buvo stipresnė, o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais, tačiau į jį vis dar kišosi totoriai. Tad Algirdas 1362 m. suruošė į tas sritis žygį, nes siekė apsaugoti ir išplėsti pietines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas, ypač Kijevo Kunigaikštystę.[8]
Mūšio pradžia ir eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1362 arba 1363 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, pietryčių Rusioje pasirodė Algirdo kariuomenė. Pagrindinėms totorių jėgoms įsivėlus į tarpusavio kovas, Algirdas be didesnio pasipriešinimo užėmė totorių dar valdytas Černigovo žemes – tą jis buvo pradėjęs dar apie 1357–1358 m., kai užėmė tuometinę Černigovo žemės sostinę Brianską. Greičiausiai būtent Brianską jis ir pasirinko savo žygio išeities tašku: nuo čia nebetoli iki Černigovo žemės rytinio pasienio, kurį Algirdas ir puolė. Pirmąjį savo smūgį jis nukreipė į Korševą, buvusį prie Dono intako Sosnos upės (tiksliau, nelokalizuota vietovė, buvusi Greitosios Sosnos aukštupyje). Kaip tik iki čia Algirdas nukėlė pietrytines Lietuvos ribas. Manytina, kad tolesnių karo veiksmų metu Lietuvos kariuomenė užėmė ir buvusią Perejeslavlio kunigaikštystės teritoriją, kuri buvo prijungta prie Kijevo kunigaikštystės. Visos šios žemės priklausė Krymo ulusui, kurio bekas Mamajus tuo metu kovojo dėl Naujojo Sarajaus ir negalėjo organizuoti pasipriešinimo. Matydamas, kad momentas tinkamas nukariavimams, Algirdas tęsė savo karinę kampaniją Pietų Rusioje ir dar tų pačių metų rudenį perkėlė savo kariuomenę į dešinįjį (vakarinį) Dniepro krantą – vadinamąją Baltąją pakrantę, kur plytėjo totorių valdomos Podolės žemės. Rudenį Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų šios srities centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusinų kalba – Sinije Vody, tai yra Mėlynaisiais Vandenimis. Miestas stovėjo prie tuo pačiu vardu vadinamos upės (dabar – Siniucha) – Pietų Bugo intako. XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, jau vadinama nauju Targovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, pasak Mykolo Lietuvio, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis.[9]
Mūšio apibendrinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apie 20-25 tūkst. karių kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, Aukso ordos apie 20 tūkst. karių kariuomenei – Chadžibėjus, Kutlubugas ir Dmitrijus. Pro Kaniavą, Čerkasus LDK pajėgos puolė svarbų Aukso ordos centrą vakaruose – Mėlynųjų Vandenų pilį to paties pavadinimo upės aukštupyje, gavusį ir Targovicos vardą. Ji stovėjo prie šio reikšmingo tarptautinio Rytų–Vakarų prekybos kelio, perėjos per Mėlynuosius Vandenis. Tai svarbi prekyvietė, Aukso ordos kariuomenės telkimosi vieta, karinis administracinis centras. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pajėgos čia susidūrė su trijų totorių „kunigaikščių Chačebėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus“ kariuomene. Prieš Algirdo pajėgas Mėlynųjų Vandenų mūšyje stojo Aukso ordos daugumos vakarinių žemių tarp Dono ir Dunojaus kariai. Manoma, kad mūšis įvyko Targovicos šiaurrytinėse apylinkėse. Mūšyje Algirdas LDK pajėgas išrikiavo šešių dalinių lenkta rikiuote, kad priešas negalėtų jų apsupti, prieš tris didelius totorių dalinius. Atrodo, kad totorių smūgis į LDK kariuomenės centrą nebuvo sėkmingas, o prasiskyrę daliniai iš šonų juos spaudė. Perėjusi į ataką lietuvių kariuomenė pralaužė totorių rikiuotę, Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, jos valdos iki Baltosios pakrantės tarp Dniepro žemupio ir Pietų Bugo žiočių nuniokotos.[10] Manoma, pakrantė tapo priklausoma nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1362 (arba 1363) m. karinė kampanija smarkiai išplėtė Lietuvos valstybės teritoriją ir pelnė Algirdui didžiausio nukariautojo Lietuvos istorijoje šlovę.[11] Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – vyriausiajam sūnui Vladimirui.[12] Iš Kijevo ir Kijevo žemės buvo išvyti Aukso ordos baskakai (manoma, iki tol nuo apie 1325 m. čia buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Aukso ordos dvivaldystė). Mėlynųjų Vandenų mūšis – pirmasis didelis mongolų-totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Po jo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietinį kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje, sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo įtaka rusų žemėse.[13]
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didelėje Vidurio ir Rytų Europos dalyje susiformavo erdvė, kurioje savo nepriklausomybę apgynė lietuviai, etninę savimonę ir tautinį charakterį brandino baltarusių ir ukrainiečių tautos. Mėlynųjų Vandenų mūšis pakeitė ne tik valstybių, bet ir civilizacijų ribas: nors tuo metu dar pagoniška, Lietuvos valstybė Rusios žemėse gynė krikščionišką Rusios civilizaciją ir praplėtė jos ribas musulmoniškos totorių civilizacijos veikiamų žemių sąskaita. Todėl galima sakyti, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis keitė civilizacinį Europos žemėlapį. Lietuvos valstybės suvienytoje erdvėje susiformavo savarankiškas galios centras, pajėgus efektyviai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso orda ar nuo jos priklausoma Maskvos kunigaikštyste. Aukso orda net ir pasibaigus didžiajai sumaiščiai nebeatgavo buvusios galybės ir teritorijos. Mėlynųjų Vandenų mūšis tapo kovos su Aukso orda precedentu ir simboliu.[14]
Mūšio paminėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2012 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalės prie Mėlynųjų vandenų mūšio 650-ies metų jubiliejų Lietuvos paštas išleido šiam istoriniam įvykiui skirtą pašto ženklą. Jame pavaizduotas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir kovojančių karių siluetai. Istoriniam mūšiui įamžinti skirtas pašto ženklas išleistas 100 tūkst. tiražu, jo nominalas – 2,45 Lt. Pašto ženklą sukūrė dailininkas Mindaugas Gribauskas.[15]
- 2014 metais Vilniuje, Katedros aikštėje, penktadienio vakarą aidėjo senovinio pabūklo ir modernių šiuolaikinių ginklų salvės. Taip paminėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalė prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų vandenų.[16]
- 2014 metų spalio 30 d. Vinco Krėvės-Mickevičiaus muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyko kultūros vakaras „Mėlynųjų vandenų mūšio triumfas“. Vakaro svečias Dr. Tomas Baranauskas aptarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalingą vaidmenį 1362 m. mūšyje ties Siniuchos upe Ukrainoje, kuris nulėmė visos Europos raidą. Fotomenininkas Juozas Valiušaitis pristatė meninę šios pergalės, nutraukusios 300 metų trukusį, dar Čingischano pradėtą, mongolų totorių kariuomenės skverbimąsi ir jos užimtų kraštų siaubimą, interpretaciją, parodydamas filmą „Mėlynųjų vandenų dugno spalva“ (30 min).[17]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pelenskis, Jaroslavas (1998). The contest for the legacy of Kievan Rus'. Rytų Europos monografijos. Kolumbijos universiteto leidykla. East European Monographs. Columbia University Press (in English). pp. 134–135. ISBN 0880332743.
- ↑ Shabuldo, Felix (2005). "Синьоводська битва 1362 p. у сучасній науковій інтерпретації" (PDF). Синьоводська проблема у новітніх дослідженнях (in Ukrainian). Institute of History of Ukraine. Ukrainos Istorijos Institutas (in Lithuanian) pp. 9–10 ISBN 966-02-3563-1
- ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas (in Lithuanian) (25): 30–32. ISSN 1392-5156
- ↑ Shabuldo, Felix (2005). "Слово до читачів" (PDF).Синьоводська проблема у новітніх дослідженнях (in Ukrainian). Institute of History of Ukraine. Ukrainos Istorijos Institutas (in Lithuanian) p. 3. ISBN 966-02-3563-1.
- ↑ Jankauskas, Vytas (2012). "Konferencija "Vidurio Rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu"" (PDF). Lietuvos istorijos metraštis. 1: 201–202. ISSN 0202-3342. Archived from the original (PDF) on 2020-12-06. Nuoroda tikrinta 2020-12-06
- ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas (in Lithuanian) (25): 30–32. ISSN 1392-5156
- ↑ Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. pp. 261–262. 9785420007044
- ↑ Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija. (2017) 92 psl. ISBN ar kodas: 9786094841019
- ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas (in Lithuanian) (25): 30–32. ISSN 1392-5156
- ↑ Romas Batūra. Mėlynųjų Vandenų mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 642 psl. ISBN 978-9955-589-45-7
- ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas (in Lithuanian) (25): 30–32. ISSN 1392-5156
- ↑ Kiaupa, Zigmantas; Jūratė Kiaupienė, Albinas Kunevičius (2000) [1995]. The History of Lithuania Before 1795 (English ed.). Vilnius: Lithuanian Institute of History. p. 121. ISBN 9986-810-13-2
- ↑ Romas Batūra. Mėlynųjų Vandenų mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 642 psl. ISBN 978-9955-589-45-7
- ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas (in Lithuanian) (25): 30–32. ISSN 1392-5156
- ↑ Autoriaus slapyvardis: Voruta (2012) “Istorinį Mėlynųjų vandenų mūšį įamžins ir pašto ženklas” voruta.lt ISSN 2029-3534
- ↑ LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt (2014) “Paminėta pergalė prieš Aukso Ordą”
- ↑ Vilniaus muziejai. Vilniaus memorialinių muziejų direkcija (2014), Mėlynųjų vandenų mūšio triumfas
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 650-річчя битви на Синіх водах Archyvuota kopija 2011-09-02 iš Wayback Machine projekto.
- Mėlynųjų vandenų mūšis Archyvuota kopija 2012-11-28 iš Wayback Machine projekto.