Kazys Binkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kazys Binkis
BinkisKaz.jpg
Gimė: 1893 m. lapkričio 16 d.
Rusija Gudeliai, Papilio valsčius, Biržų apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1942 m. balandžio 27 d. (48 metai)
Lietuva Kaunas
Sutuoktinis(-ė): Sofija Binkienė
Vaikai:

Lilijana Binkytė-Mozuriūnienė
Irena Binkytė-Nacevičienė

Veikla: Lietuvos poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas
Alma mater: Berlyno Humboldtų universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Kazys BinkisVikiteka

Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudelių sodžiuje, Papilio valsčius, Biržų apskritis, Rusijos imperija – 1942 m. balandžio 27 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas. Slapyvardžiai: K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1906 m. baigė 4 klases Biržų keturklasėje mokykloje, 1910 m. įstojo į Varanavo žemės ūkio mokyklą prie Švenčionių, tačiau, negavęs stipendijos, apsigyveno Vilniuje, kur 1915 m. baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus. 19201923 m. (su pertraukomis) studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete.

19151918 m. mokytojavo Papilyje. 19181919 m. dalyvavo organizuojant savivaldybes Biržų apskrityje, Biržų savivaldybės tarybos pirmininkas, nuo Lietuvos socialdemokratų partijos išrinktas apskrities tarybos pirmininku. 1919 m. Vilniuje pradėjo leisti žurnalą „Liepsna“. Vilnių užėmus lenkams, Kaune dirbo spaudos biure. 1919 m. Kaune kartu su kitais įsteigė bendrovę ir pradėjo leisti bei redaguoti literatūros, meno ir kultūros žurnalą „Veja“, ėjusį iki 1920 m.

1920 m. tarnavo savanoriu dragūnų Geležinio Vilko pulke, vėliau su kitais kultūros veikėjais važinėjo po pafrontę su koncertais. Nuo 1922 m. dalyvavo tik literatūrinėje veikloje. 19271928 m. redagavo iliustruotą dvisavaitinį žurnalą „Mūsų dienos“. 1933 m. Kaune, padedant kitiems žurnalistams, suorganizavo Žurnalistikos kursus namie neetatiniams spaudos bendradarbiams rengti ir išleido jiems skirtų brošiūrų („Didžioji spauda“, „Redakcijos organizacija“, su H. Blazu).

Buvo Lietuvos rašytojų draugijos narys, kelerius metus – ir jos valdybos narys. 19341938 m. prisidėjo leidžiant laikraštį „Literatūros naujienos“. Aktyviai bendradarbiavo savaitraštyje „Mūsų rytojus“, kuriame paskelbė daug kaimo žmonėms skirtų eilėraščių, poemų, eiliuotų feljetonų.[1]

Antrojo pasaulinio karo metais savo bute su žmona Sofija slėpė žydus. Jiems po mirties suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Izraelio Jad Vašem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis, skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei (Nr. 660).

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1909 m. publikavo prozą ir eiles leidiniuose „Viltis“, „Vaivorykštė“, „Lietuvos žinios“, almanache „Pirmasis baras“.

Kazys Binkis – avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava ir kt.) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Alijošiaus slapyvardžiu paskelbė satyrinių ir bumoristinių eiliuotų pasakojimų ir feljetonų.

Sudarė lietuvių poezijos antologijas „Sniegams tirpstant“ (1913 m.), „Vainikai“ (1921 m.), „Mūsų žemė“ (1928 m.), „Antrieji vainikai“ (1936 m.). Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, M. Gorkio kūrinių.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Eilėraščiai, 1920 m.
  • 100 pavasarių, poezija, 1923 m.
  • Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos, poema (1928 m.
  • Atsiskyrėlis Antanėlis, vaikams, 1930 m.
  • Ir t. t., 1931 m.
  • Meškeriotojas, vaikams, 1935 m.
  • Dirbk ir baiki, vaikams, 1936 m.
  • Kiškių sukilimas, vaikams, 1937 m.
  • Atžalynas, pjesė, 1937 m.
  • Generalinė repeticija, pjesė, 1940 m.
  • Raštai, t. 1–2, 1973 m.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Vincas Kuzmickas, Kazys Binkis: gyvenimo ir kūrybos apybraiža, Kaunas, 1977 m., 1986 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 65 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]