Aukštaičių aukštuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Aukštaičių aukštuma Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaičių aukštumaBaltijos aukštumų šiaurinė dalis, Neries, Dauguvos, Šventosios ir Žeimenos tarpupyje.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susideda iš 4 kalvynų:

Didžiausi miškų masyvai:

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštaičių aukštuma susidariusi daugiausia iš paskutinio ledynmečio nuogulų; jų sluoksnio storis 80–150 m. Svėdasų, Kurklių, Širvintų plynaukštėse, susidariusiose iš dugninių morenų, reljefas lygus arba banguotas. Kita aukštumos dalis susidariusi iš ledyno pakraštinių darinių; reljefas kalvotas – daubotas, ežeringas. Aukštumoje gausu gilių ežeringų rinų: Sartai, Tauragnas, Aisetas, SiesartisLakajai, Asveja.

Aukštaičių aukštuma – ežeringiausia Lietuvos dalis: ežerai užima daugiau, kaip 6% jos ploto (Sėlių ir Utenos kalvynuose – iki 10%). Jie sudaro Dysnų-Drūkšių, Sartų-Avilio, Galuonu-Lakajų, Asvejos–Arino ir Sudervės–Vilnojos ežerynus. Aukštumoje yra didžiausias (Drūkšiai), giliausias (Tauragnas) ir ilgiausias (Asveja) Lietuvos ežerai. Gausu pelkių.

Aukštaičių aukštumos rytuose daugiausia smėlis ir priesmėlis, viduryje ir vakaruose – priesmėlis, priemolis ir molis. Dirvožemiai: balkšvažemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, jauražemiai. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas Česnulevičius. Aukštaičių aukštuma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 229 psl.