Kajetonas Sklėrius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kajetonas Sklėrius
SklėriusKajet.jpg
Gimė: 1876 m. liepos 27 d.
Rusija Kunigiškiai, Aluotų valsčius, Vilkmergės apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1932 m. sausio 14 d. (55 metai)
Lietuva Kaunas
Tėvas: Ciprijonas Sklėrius
Motina: Barbora Girgždytė-Sklėrienė
Sutuoktinis(-ė): Helene Freybusch
Veikla: dailininkas tapytojas, skulptorius, pedagogas
Alma mater: A. Štiglico taikomosios dailės mokykla

Kajetonas Sklėrius (1876 m. liepos 27 d. Kunigiškiuose, Aluotų valsčius, Vilkmergės apskritis, Rusijos imperija – 1932 m. sausio 14 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – dailininkas tapytojas, skulptorius, pedagogas, moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas. Slapyvardžiai: Šklėris, Šklėrius, Šklerys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė daugiavaikėje pasiturinčio valstiečio šeimoje. Broliai: Alfonsas Sklėrius (1890–1943) – kariškis ir dailininkas, Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas, inžinierius-melioratorius, sesuo Emilija Sklėriūtė-Nakienė. [1]

18861890 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje. 1896 m. baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases. 1896–1903 m. studijavo Peterburgo barono A. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje ornamentiką ir kompoziciją, bet pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Gavo stipendiją kaip vienas iš gabiausių studentų. Studijuodamas 1902 m. vasarą dirbo prie restauruojamų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų.

1903 m. gyveno Vilniuje. 19041915 m. dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Liepojos gimnazijoje ir komercinėje mokykloje. Mokytojaudamas dalyvavo lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, piešė dekoracijas. 1909 m. lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Peterburge. Susidomėjo akvarelės technika, apie 1910 m. pradėjo intensyviai tapyti.

1912 m. lankėsi Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, aplankė Paryžiaus muziejus, susižavėjo prancūzų impresionizmu. 1912 m. Liepojoje surengė pirmąją dailės darbų parodą. 19161917 m. gyveno Petrograde, domėjosi grupės „Mir iskusstva“ veikla. 1917 m. Voronežo liaudies mokytojų kursuose dėstė piešimo metodiką. 1918 m. trumpai vadovavo Talino technikos mokyklos skulptūros studijai.

1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku. 1919 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktorius (Kaune), vėliau – Kauno miesto ir apskrities viršininkas. 19211922 m. dirbo Maskvoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje. Ten susibičiuliavo su lietuvių kilmės poetu Jurgiu Baltrušaičiu, o per jį susipažino su Fiodoru Šaliapinu, Vladimiru Majakovskiu, Sergejumi Jeseninu, Isadora Duncan. [2]

Lietuvos meno kūrėjų draugijos paskirtas, 1922–1923 m. vadovavo naujai įkurtai Čiurlionio galerijai. 1922–1932 m. Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą, piešimo metodiką ir akvarelę. Iki 1928 m. vadovavo specialiajai skulptūros studijai. 19251929 m. Kauno meno mokyklos direktorius. Reformavus Meno mokyklą, dėstė bendrajame skyriuje akvarelę, piešimą ir piešimo metodiką.

Žymiausi mokiniai: Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Napoleonas Petrulis, Jonas Martinaitis, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Domicėlė Tarabildienė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Sklėriaus kūryba, trukusi vos du dešimtmečius, užima svarbią vietą lietuvių dailės istorijoje. Dailininko akvarelinę kūrybą galima skirstyti į tris etapus: ankstyvąjį (1906–1913), brendimo ir ieškojimų (1914–1923) ir brandųjį (1924–1931). Ypač vertinami trečiojo dešimtmečio pabaigos ir paskutinių dvejų K. Sklėriaus gyvenimo metų paveikslai: impresionizmo ir realizmo bruožų turintys Baltijos pajūrio vaizdai, Šveicarijos, Italijos ir Prancūzijos vietovių peizažai bei tarpukario Kauno moterų portretai.

Sukūrė skulptūrinių portretų: poeto ir kunigo Antano Strazdo, gydytojo ir visuomenės veikėjo Jono Basanavičiaus, motinos portretus-bareljefus. 1927–1928 m. Lietuvos banko rūmų (archit. Mykolas Songaila) centriniam frontonui sukurė dekoratyvinę kompoziciją. Skulptūrinę grupę sudaro darbininko, dviejų valstiečių moterų ir kario figūros. Tai pats stambiausias K. Sklėriaus skulptūros darbas. [3]

1929 m. ir 1936 m. Kaune surengė kūrinių parodas. Žymiausi darbai: peizažai „Laivelis“ (1924 m.), „Gluosniai“, (1927 m.), „Vakaras Zarasuose“ (1928 m.), „Kapris. Laivelių prieplauka“ (1929 m.), „Žiema Kaune“ (1931 m.), portretai „Sesuo esto“ (1916 m.), „Žmona“ (1926 m.), „Mergaitė“ (1931 m.), kompozicijos „Parke“ (1914 m.), „Bažnyčioje“ (1930 m.). Apie 400 dailininko darbų saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1933 m. Pelėdų gatvė Žaliakalnyje pavadinta K. Sklėriaus vardu.
  • 1967 m. Petrašiūnų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis). [4]
  • 1967 m. Žaliakalnyje ant 1910 m. pastatyto namo (Kalniečių g. 105) atidengta memorialinė lenta. [5]
  • 2006 m. išleistas vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys), Kaune surengta jubiliejinė kūrybos paroda, išleistas katalogas „Kajetonas Sklėrius: iš klajonių“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kajetonas Sklėrius-Šklėris (sud. Vytautas Kairiūkštis). – Kaunas, 1938.
  • Kajetonas Sklėrius: 32 reprodukcijos (įžanginis str. Jono Umbraso). – Vilnius, 1964.
  • Kajetonas Sklėrius: iš klajonių (sud. Jolita Mulevičiūtė). – K.: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-471-17-4

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]