Lietuvos miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukštaitijos miškai
Miško paruošos

Lietuvos miškai dengia apie 33 proc. šalies teritorijos.

Lietuvos miškingumas pagal valstybinę miškų tarnybą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot valstybinės miškų tarnybos vedančios Lietuvos miškų apskaitą, 2017 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2189,6 tūkst. ha ir užėmė 33,5 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 144,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 2,2%[1].

Bendras medienos tūris siekia 501,3 mln. m³. Daugiau nei pusė visų miškų Lietuvoje yra spygliuočių, tarp jų vyrauja pušynai. Tarp lapuočių didžiausius plotus užima beržynai.[2]

Daugiau nei 707,5 tūkst. ha arba 32,5 % visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[3]

Tikrasis Lietuvos miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, netrūkus įsivyravo intensyvūs Lietuvos miškų kirtimai ir neapdirbtos medienos eksportas į užsienį, tad realus brandžių miškų plotas XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir per pirmuosius XXI a. dešimtmečius žymiai sumažėjo. Vietoj buvusio ir išskirsto brandaus miško, labai daug paliktų neužsodintų kirtaviečių. Retkarčiais kirtavietėse atsodinami sodinukai, bet kadangi jos neaptveriamos kaip buvo daroma sovietmečiu, jas suniokoja miško kanopiniai žvėrys.

Tikrojo šalies miškingumo valstybinė miškų tarnyba neveda, ir Lietuvos miškams priskiria visą žemę, kuri pagal įstatymus priskirta miškams, arba žemę, kurią leidžiama užsodinti mišku. Tad ir anot valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos miškingumas yra 33,3 % teritorijos ploto ir jis vis padidėja. Prie šito ploto valstybinė miškų tarnyba Lietuvos miškams priskiria dirvonuojantį ar brūzgynais, krūmynais apaugusį miško paskirties žemės plotą, neatsodintus plynus kirtimus, miško plantacijose pasodintus vienmečius, dvimečius vienarūšius, dažniausiai paprastosios pušies (rečiau paprastųjų eglių) sodinukus ir panašiai, todėl realus mišku apaugęs Lietuvos plotas yra akivaizdžiai mažesnis.[reikalingas šaltinis]

Lietuvos sengirės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje sengirių šiuo metu jau neišliko, išskyrus kai kurie bruožai yra išlikę Alytaus rajono savivaldybėje esančiame Punios šile, kurios tik maža teritorija saugoma įsteigtame Punios šilo gamtiniame rezervate[4]. Punios šilo gamtinio rezervato plotas 2018 m. pabaigoje sudarė 457 ha. Netolimoje ateityje gamtinio rezervato plotą planuojama praplėsti iki 2161 ha, bet į praplėstą plotą vistiek nepateks visas Punios šilas. Natūraliai ekosistemai išsaugoti apskritai reikėtų ne mažesnio nei 10 000 ha ploto, kuriame būtų nevykdoma jokia ūkinė veikla.[reikalingas šaltinis] Tai toks minimalus plotas, reikalingas laukinei gamtai išsaugoti, yra įvardytas Europoje laukinę gamtą saugančių organizacijų.[reikalingas šaltinis] Punios šilo gamtinis rezervatas yra Nemuno kilpų regionininio parko dalis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Plintant žemdirbystei, kertant medžius, miškų plotai pradėjo mažėti. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai buvo užėmę apie 2/3 teritorijos. Vyravo plačialapių medžių rūšys. XI a. – XIII a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo.

Pirmieji rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia XVI a. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529 m.) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. 1557 m. Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 m. aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 16361641 m. pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija). 1567 m. išleistas Girininkų įstatymas.

Lietuvai 1795–1915 m. esant Rusijos imperijos valdžioje miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175,0 tūkst. ha miškų. 19151918 m. Vokietijos okupacijos metais miškų prie kelių, upių plynai buvo iškirsta 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai – 38,5 tūkst. ha. Iškirstos medienos tūris apie 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 metų kirtimo norma. Kertama buvo patogiose išvežti vietose prie kelių, upių, net ir nesubrendę medynai. 19181940 m. Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias, apie 20 %. Vėliau jis intensyviai didėjo. 19962005 m. kasmet buvo iškertama po 4,9–6,5 mln. m³ medienos. 2006 m. miškų žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas – 32,5 %, miškų plotas, tenkantis vienam gyventojui – 0,62 ha.

Didžiausi miškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų. Žemiau didžiausi bei svarbesni Lietuvos miškų masyvai (km²):

  1. Dainavos arba Gudų giria (Druskininkų–Varėnos miškai) – apie 143
  2. Labanoro-Pabradės giria – 91,1
  3. Kazlų Rūdos miškai – 58,7 tūkst. ha
  4. Karšuvos giria (Viešvilės–Smalininkų miškai) – 42,7
  5. Rūdninkų giria – 37,5
  6. Lavoriškių giria (Lavoriškių–Nemenčinės miškai) – 31
  7. Gaižiūnų–Rumšiškių miškai – 30,4
  8. Kapčiamiesčio giria – 27,7 (tai dalis didesnio miškų masyvo – Augustavo girios, kurios bendras plotas 160 tūkst. ha)
  9. Ažvinčių-Minčios giria – 22,4
  10. Paežerių-Rozalimo miškai – 21,3
  11. Biržų giria – 17
  12. Kulių miškai – 16,3
  13. Taujėnų miškai ~ 15
  14. Inkleriškių−Rūdiškių miškai (Rūdiškių miškai) ~ 15
  15. Žalioji giria – 14,1
  16. Šimonių giria – 13,5
  17. Sausašilio-Tumiškės miškai – 12,7
  18. Paupio miškai – 12,4
  19. Paupio-Knyzlaukio miškai – 11,6
  20. Gruzdžių-Gubernijos miškai – 10,3
  21. Pažižmės-Tryškių miškai – 10,1
  22. Gitėnų miškai – 9,45
  23. Girkančių-Tyrelio miškai – 9,15
  24. Plokštinės-Stirbaičių miškai – 8,73
  25. Tauragės-Batakių miškai – 8,57
  26. Dusmenų miškai – 8,11
  27. Kuršių Nerijos miškai – ~8
  28. Begėdžių-Radviečio (Tenenių) miškai – 7,99
  29. Tyrelio miškai – 7,9
  30. Gustonių-Jakubonių miškai – 7,6
  31. Klusiškių (Lygumų) miškai – 7,4
  32. Prienų šilas – 7,36
  33. Ramuldavos miškai – 7,3
  34. Troškūnų-Dabužių miškai – 6,9
  35. Latveliškių-Agailių miškai – 6,4
  36. Žalgirio–Pamarkijos miškai – ~6,04
  37. Subartonių miškai – ~6
  38. Judrėnų-Tverų miškai – 5,89 (papildomas straipsnis Žadvainių−Lėgų (Rietavo) miškai)
  39. Lančiūnavos-Šventybrasčio miškai – 5,83
  40. Dubravos giria – 5,75
  41. Laukžemės-Palangos miškai – 5,72
  42. Vainagių (Šaukėnų) miškai ~ 5,7
  43. Tytuvėnų miškai – 5,56
  44. Raguvos-Alančių miškai – 5,37
  45. Adutiškio miškai – 5,31
  46. Varnabūdės giria – 5,29
  47. Kazokiškių-Kaugonių miškai – 5,23
  48. Kamanų miškai – 5,2
  49. Šešuolių giria – 5,11
  50. Gražutės miškas – 4,7
  51. Varluvos–Babtų miškai – 4,65
  52. Klišių-Tyrų miškai – 4,49
  53. Liaudiškių-Mažuolių miškai – 4,09
  54. Alionių miškai – 3,84
  55. Pagramančio−Didkiemio miškai ~ 3,8
  56. Lapkalnio-Paliepių miškai – 3,71
  57. Alsėdžių-Pagermantės miškai – 3,67
  58. Medingėnų-Milašaičių miškai – 3,6
  59. Balbieriškio miškas – 3,58
  60. Pernaravos-Šaravų miškai – 3,57
  61. Biržuvėnų miškai – 3,47
  62. Buktos miškas – 3,37
  63. Krakių-Dotnuvos miškai – 3,28
  64. Josvainių miškai – 3,11
  65. Žagarės giria ~ 3
  66. Punios šilas – 2,76
  67. Labūnavos miškai – 1,42
  68. Anykščių miškai – 1,33
  69. Ropėjos miškai – 0,95
  70. Degsnės miškas – 0,44
  71. Romintos giria (Lietuvoje tik nežymi jos dalis pasienyje, nors bendras plotas esantis Lietuvoje, Rusijos Kaliningrado sritije ir Lenkijoje 35,5)

Nėra duomenų apie šiuos miškus:

  1. Baltiškių-Baltkojų miškai
  2. Karalgirio-Padauguvos miškai
  3. Norkaičių miškai
  4. Obelyno-Ringių miškai
  5. Upninkų-Santakos miškai
  6. Užpelkių-Gintenių miškai
  7. Vaineikių miškai

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutiniai medynų rodikliai

Medynai Plotas
1000 ha
Dalis % Amžius Bonitetas Skalsumas Tūris m³/ha
visų medynų
Tūris, m³/ha
brandžių medynų
Tūrio prieaugis
m³/ha
Prieaugio dalis,
kaupiama medyne
pušynai 720,2 35,8 64 11,1 0,75 240 305
eglynai 431,3 21,4 46 11,3 0,71 191 306
kiti spygliuočiai 3,1 0,2 - - - - - - -
beržynai 424,0 21,1 48 1,2 0,71 165 234 6,2 3,3
drebulynai 65,8 3,3 44 Ia,7 0,71 205 275 7,0 4,0
juodalksnynai 135,0 6,7 46 1,4 0,71 196 292 6,5 3,5
baltalksnynai 129,8 6,4 33 1,7 0,71 132 155 6,8 4,0
ąžuolynai 40,1 2,0 85 1,6 0,63 195 247 5,0 2,3
uosynai 49,4 2,5 57 1,1 0,67 171 232 5,7 2,8
kitų lapuočių medynai,
įskaitant liepynus ir skroblynus
15,3 0,8 - - - - - - -
iš viso 2 014,0 100,0 53* 1,8* 0,72* 199* 254* 6,5* 3,4*

(*) pateikta duomenų vidutinė vertė

Lietuvos miškuose 2006 m. kultūrinės kilmės medynų buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių – 1542,4 tūkst. ha (77 %). Jaunuolynai sudarė 25 %, pusamžiai medynai 42 %, bręstantys 14 %, brandūs 19 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas – 0,7.

Lietuvos miškuose vyraujantys medžiai (pagal plotą, procentais):

Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. sausio 01 d. valstybiniai Lietuvos miškai apėmė 1 089 000 ha arba 49,7 %, privatūs Lietuvos miškai - 883 00 ha arba 40,3 %, rezervuoti, nuosavybinei teisei atkūrti miškai - 218 000 ha arba 10,0 %.

Palyginimui 2006 m. valstybinės reikšmės miškų buvo 1051,2 tūkst. ha (49 %), privačių – 717,2 tūkst. ha (33,7 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti – 332,5 tūkst. ha (16,8 %).

Politika ir valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės miškų ūkį formuoja ir programas rengia Aplinkos ministerija, kuriai priklauso Miškų departamentas. Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba ir jos teritoriniai miškų kontrolės poskyriai. Miškų urėdijų darbams vadovauja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2006 m. buvo 42 valstybinės miškų urėdijos. Lietuvos miškų sklypus inventorizuoja ir miškotvarkos projektus rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba. Miškotyros problemas tiria Lietuvos miškų institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetas.[5]

Miškų klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai suskirstyti į keturias grupes:

  • I grupės, rezervatiniai, sudaro 1,6 % visų miškų
  • II grupės, specialiosios paskirties, apie 12,8 %; iš jų:
    • II A grupės ekosistemų apsaugos, daugiausia draustinių – 8,9 %
    • II B grupės rekreaciniai, apie 3,9 %
  • III grupės, apsauginiai, apie 15,2 %)
  • IV grupės, ūkiniai, apie 70,4 %

Flora ir fauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miške yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.

Dažniausiai Lietuvos miškuose sutinkami:

Lietuvos miškuose 2006 m. buvo 4220 briedžių, 14 400 tauriųjų elnių, 580 danielių, 86 360 stirnų, 32 420 šernų, 3430 barsukų, 300 vilkų.

Lietuvos administracinių vienetų miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausias Lietuvoje miškingumas yra Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Įvairiuose Lietuvos regionuose miškų užimama dalis įvairuoja – nuo daugiau kaip 50 proc. kai kuriuose Dzūkijos rajonuose iki mažiau nei 20 proc. Suvalkijoje.

Lietuvos apskričių miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visų Lietuvos apskričių miško paskirties žemės ploto proc., 2017 m. sausio 1 d. duomenimis:

  1. Alytaus apskritis: 49,3 %.
  2. Vilniaus apskritis: 44,2 %.
  3. Telšių apskritis: 36,6 %.
  4. Utenos apskritis: 34,5 %.
  5. Tauragės apskritis: 33,2 %.
  6. Kauno apskritis: 29,7 %.
  7. Panevėžio apskritis: 28,3 %.
  8. Šiaulių apskritis: 28,0 %.
  9. Klaipėdos apskritis: 26,6 %.
  10. Marijampolės apskritis: 22,0 %.

Lietuvos savivaldybių miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausias miškų žemės paskirties plotas proc. šiose rajonų savivaldybėse: Neringos savivaldybė - 83,9 %[6], Druskininkų savivaldybė - 69,2 % (2011 m.), Varėnos raj. - 69,1 % (2011 m.), Kazlų Rūdos savivaldybė - 59,5 %, Visagino savivaldybė - 56 %, Švenčionių raj. - 56,0 % (2011 m.), Rietavo savivaldybė - 51 %, Trakų raj. – 47,7 % (1998 m.), Vilniaus miesto savivaldybėje – 44,1 % (1991 m.), Šalčininkų raj. – 43,5 % (1998 m.), Vilniaus raj. apie 36,2 % (1998 m.), Jurbarko raj. - 35%, Ignalinos raj - 33,7 %.

Mažiausias miškų žemės paskirties plotas 1998 m. buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio raj. – 9,1 %, Skuodo raj. – 14,9 %, Pasvalio raj. – 16,4 %, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1 %.

Savivaldybė Miškingumas, %
Savivaldybių miškingumas
Akmenės rajonas 30–40
Alytaus rajonas 20–30
Anykščių rajonas 20–30
Birštono savivaldybė 30–40
Biržų rajonas 20–30
Druskininkų savivaldybė >50
Elektrėnų savivaldybė 30–40
Ignalinos rajonas 30–40
Jonavos rajonas 30–40
Joniškio rajonas <20
Jurbarko rajonas 30–40
Kaišiadorių rajonas 20–30
Kalvarijos savivaldybė <20
Kauno miestas 20–30
Kauno rajonas 20–30
Kazlų Rūdos savivaldybė >50
Kelmės rajonas 20–30
Kėdainių rajonas 20–30
Klaipėdos miestas 20–30
Klaipėdos rajonas 20–30
Kretingos rajonas 30–40
Kupiškio rajonas 20–30
Lazdijų rajonas 30–40
Marijampolės savivaldybė <20
Mažeikių rajonas 20–30
Molėtų rajonas 20–30
Neringos savivaldybė >50
Pagėgių savivaldybė <20
Pakruojo rajonas <20
Palangos savivaldybė 30–40
Panevėžio miestas <20
Panevėžio rajonas 30–40
Pasvalio rajonas <20
Plungės rajonas 30–40
Prienų rajonas 20–30
Radviliškio rajonas 20–30
Raseinių rajonas 20–30
Rietavo savivaldybė 40–50
Rokiškio rajonas 20–30
Skuodo rajonas <20
Šakių rajonas 20–30
Šalčininkų rajonas 40–50
Šiaulių miestas <20
Šiaulių rajonas 30–40
Šilalės rajonas 20–30
Šilutės rajonas <20
Širvintų rajonas 20–30
Švenčionių rajonas >50
Tauragės rajonas 30–40
Telšių rajonas 30–40
Trakų rajonas >50
Ukmergės rajonas 20–30
Utenos rajonas 20–30
Varėnos rajonas >50
Vilkaviškio rajonas <20
Vilniaus miestas >50
Vilniaus rajonas 30–40
Visagino savivaldybė 30–40
Zarasų rajonas 30–40

Lietuvos miškų priežiūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos miškų priežiūrai yra įsteigtos 42 miškų urėdijos.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. amvmt.lt / Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017, Aplikos Ministerija, Valstybinė miškų tarnyba; ISSN 1648-8008
  2. Miškų ūkio statistika » 2012, Valstybinė Miškų Tarnyba
  3. Saugomos teritorijos ir biologinė įvairovė, Valstybinė Miškų Tarnyba
  4. delfi.lt / Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami, Justina Maciūnaitė, DELFI turinio projektų žurnalistė, www.GRYNAS.lt 2018 m. lapkričio 21 d.
  5. Edvardas RiepšasLietuvos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 66 psl.
  6. respublika.lt / Savivaldybėms miškų įkaitėms sužibo viltis, 2013 kovo mėn. 27 d.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.