Lietuvos miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukštaitijos miškai
Miško paruošos

Lietuvos miškai – žemės plotas, kuris pagal Lietuvos įstatymus traktuojamas kaip miškas. 2017 m. duomenimis, miškai dengia 33,5 proc. šalies teritorijos, pusė jų yra valstybiniai. Dauguma Lietuvos miškų yra spygliuočiai: 34,6 % visų plotų užima pušynai, 20,9 % – eglynai. Iš lapuočių daugiausiai yra beržynų (22,2 %) ir juodalksnynų (7,6 %). Beveik trečdalis visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[1]

Lietuvos miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Valstybinės miškų tarnybos vedančios Lietuvos miškų apskaitą, 2017 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2189,6 tūkst. ha ir užėmė 33,5 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 144,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 2,2%.[2] Pagal Valstybinės miškų tarnybos naudojamą metodiką, kaip miškas vertinamas ne tik brandžiais medžiais apaugęs didesnis žemės plotas, bet visa žemė, kuri pagal įstatymus priskirta miškams, arba žemė, kurią leidžiama užsodinti mišku. Į tai patenka dirvonuojantys ar brūzgynais, krūmynais apaugę miško paskirties žemės plotai, neatsodinti plyni kirtimai, daigynai, sėklinės plantacijos, trasos, miško keliai, kvartalinės, ir pan.[3]

Bendras medienos tūris siekia 501,3 mln. m³. Daugiau nei pusė visų miškų Lietuvoje yra spygliuočių, tarp jų vyrauja pušynai. Tarp lapuočių didžiausius plotus užima beržynai.[4]

Daugiau nei 707,5 tūkst. ha arba 32,5 % visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[5]

Lietuvos sengirės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ažvinčių (Gervėčių sengirės) gamtinis rezervatas, Aukštaitijos nacionalinio parko dalis. Išsidėstęs Utenos ir Ignalinos rajonuose, užima 690,55 hektarų plotą. Įsteigtas 1997 metų balandžio 28 dieną. Saugoma etaloninė Rytų Lietuvos sengirė su šiam regionui būdingomis biocenozėmis bei išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija.

Kai kurie bruožai yra išlikę Alytaus rajono savivaldybėje esančiame Punios šile, kurios tik maža teritorija saugoma įsteigtame Punios šilo gamtiniame rezervate[6]. Punios šilo gamtinio rezervato plotas 2018 m. pabaigoje sudarė 457 ha. Netolimoje ateityje gamtinio rezervato plotą planuojama praplėsti iki 2161 ha, bet į praplėstą plotą vistiek nepateks visas Punios šilas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Plintant žemdirbystei, kertant medžius, miškų plotai pradėjo mažėti. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai buvo užėmę apie 2/3 teritorijos. Vyravo plačialapių medžių rūšys. XI a. – XIII a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo.

Pirmieji rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia XVI a. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529 m.) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. 1557 m. Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 m. aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 16361641 m. pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija). 1567 m. išleistas Girininkų įstatymas.

Lietuvai 1795–1915 m. esant Rusijos imperijos valdžioje miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175,0 tūkst. ha miškų. 19151918 m. Vokietijos okupacijos metais miškų prie kelių, upių plynai buvo iškirsta 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai – 38,5 tūkst. ha. Iškirstos medienos tūris apie 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 metų kirtimo norma. Kertama buvo patogiose išvežti vietose prie kelių, upių, net ir nesubrendę medynai. 19181940 m. Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias, apie 20 %. Vėliau jis intensyviai didėjo. 19962005 m. kasmet buvo iškertama po 4,9–6,5 mln. m³ medienos. 2006 m. miškų žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas – 32,5 %, miškų plotas, tenkantis vienam gyventojui – 0,62 ha.

Didžiausi miškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų. Žemiau didžiausi bei svarbesni Lietuvos miškų masyvai (km²):

  1. Dainavos arba Gudų giria (Druskininkų–Varėnos miškai) – apie 143
  2. Labanoro-Pabradės giria – 91,1
  3. Kazlų Rūdos miškai – 58,7 tūkst. ha
  4. Karšuvos giria (Viešvilės–Smalininkų miškai) – 42,7
  5. Rūdninkų giria – 37,5
  6. Lavoriškių giria (Lavoriškių–Nemenčinės miškai) – 31
  7. Gaižiūnų–Rumšiškių miškai – 30,4
  8. Kapčiamiesčio giria – 27,7 (tai dalis didesnio miškų masyvo – Augustavo girios, kurios bendras plotas 160 tūkst. ha)
  9. Ažvinčių-Minčios giria – 22,4
  10. Paežerių-Rozalimo miškai – 21,3
  11. Biržų giria – 17
  12. Kulių miškai – 16,3
  13. Taujėnų miškai ~ 15
  14. Inkleriškių−Rūdiškių miškai (Rūdiškių miškai) ~ 15
  15. Žalioji giria – 14,1
  16. Šimonių giria – 13,5
  17. Sausašilio-Tumiškės miškai – 12,7
  18. Paupio miškai – 12,4
  19. Paupio-Knyzlaukio miškai – 11,6
  20. Gruzdžių-Gubernijos miškai – 10,3
  21. Pažižmės-Tryškių miškai – 10,1
  22. Gitėnų miškai – 9,45
  23. Girkančių-Tyrelio miškai – 9,15
  24. Plokštinės-Stirbaičių miškai – 8,73
  25. Tauragės-Batakių miškai – 8,57
  26. Dusmenų miškai – 8,11
  27. Kuršių Nerijos miškai – ~8
  28. Begėdžių-Radviečio (Tenenių) miškai – 7,99
  29. Tyrelio miškai – 7,9
  30. Gustonių-Jakubonių miškai – 7,6
  31. Klusiškių (Lygumų) miškai – 7,4
  32. Prienų šilas – 7,36
  33. Ramuldavos miškai – 7,3
  34. Troškūnų-Dabužių miškai – 6,9
  35. Latveliškių-Agailių miškai – 6,4
  36. Žalgirio–Pamarkijos miškai – ~6,04
  37. Subartonių miškai – ~6
  38. Judrėnų-Tverų miškai – 5,89 (papildomas straipsnis Žadvainių−Lėgų (Rietavo) miškai)
  39. Lančiūnavos-Šventybrasčio miškai – 5,83
  40. Dubravos giria – 5,75
  41. Laukžemės-Palangos miškai – 5,72
  42. Vainagių (Šaukėnų) miškai ~ 5,7
  43. Tytuvėnų miškai – 5,56
  44. Raguvos-Alančių miškai – 5,37
  45. Adutiškio miškai – 5,31
  46. Varnabūdės giria – 5,29
  47. Kazokiškių-Kaugonių miškai – 5,23
  48. Kamanų miškai – 5,2
  49. Šešuolių giria – 5,11
  50. Gražutės miškas – 4,7
  51. Varluvos–Babtų miškai – 4,65
  52. Klišių-Tyrų miškai – 4,49
  53. Liaudiškių-Mažuolių miškai – 4,09
  54. Alionių miškai – 3,84
  55. Pagramančio−Didkiemio miškai ~ 3,8
  56. Lapkalnio-Paliepių miškai – 3,71
  57. Alsėdžių-Pagermantės miškai – 3,67
  58. Medingėnų-Milašaičių miškai – 3,6
  59. Balbieriškio miškas – 3,58
  60. Pernaravos-Šaravų miškai – 3,57
  61. Biržuvėnų miškai – 3,47
  62. Buktos miškas – 3,37
  63. Krakių-Dotnuvos miškai – 3,28
  64. Josvainių miškai – 3,11
  65. Žagarės giria ~ 3
  66. Punios šilas – 2,76
  67. Labūnavos miškai – 1,42
  68. Anykščių miškai – 1,33
  69. Ropėjos miškai – 0,95
  70. Degsnės miškas – 0,44
  71. Romintos giria (Lietuvoje tik nežymi jos dalis pasienyje, nors bendras plotas esantis Lietuvoje, Rusijos Kaliningrado sritije ir Lenkijoje 35,5)

Nėra duomenų apie šiuos miškus:

  1. Baltiškių-Baltkojų miškai
  2. Karalgirio-Padauguvos miškai
  3. Norkaičių miškai
  4. Obelyno-Ringių miškai
  5. Upninkų-Santakos miškai
  6. Užpelkių-Gintenių miškai
  7. Vaineikių miškai

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutiniai medynų rodikliai

Medynai Plotas
1000 ha
Dalis % Amžius Bonitetas Skalsumas Tūris m³/ha
visų medynų
Tūris, m³/ha
brandžių medynų
Tūrio prieaugis
m³/ha
Prieaugio dalis,
kaupiama medyne
pušynai 720,2 35,8 64 11,1 0,75 240 305
eglynai 431,3 21,4 46 11,3 0,71 191 306
kiti spygliuočiai 3,1 0,2 - - - - - - -
beržynai 424,0 21,1 48 1,2 0,71 165 234 6,2 3,3
drebulynai 65,8 3,3 44 Ia,7 0,71 205 275 7,0 4,0
juodalksnynai 135,0 6,7 46 1,4 0,71 196 292 6,5 3,5
baltalksnynai 129,8 6,4 33 1,7 0,71 132 155 6,8 4,0
ąžuolynai 40,1 2,0 85 1,6 0,63 195 247 5,0 2,3
uosynai 49,4 2,5 57 1,1 0,67 171 232 5,7 2,8
kitų lapuočių medynai,
įskaitant liepynus ir skroblynus
15,3 0,8 - - - - - - -
iš viso 2 014,0 100,0 53* 1,8* 0,72* 199* 254* 6,5* 3,4*

(*) pateikta duomenų vidutinė vertė

Lietuvos miškuose 2006 m. kultūrinės kilmės medynų buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių – 1542,4 tūkst. ha (77 %). Jaunuolynai sudarė 25 %, pusamžiai medynai 42 %, bręstantys 14 %, brandūs 19 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas – 0,7.

Lietuvos miškuose vyraujantys medžiai (pagal plotą, procentais):

Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. sausio 01 d. valstybiniai Lietuvos miškai apėmė 1 089 000 ha arba 49,7 %, privatūs Lietuvos miškai - 883 00 ha arba 40,3 %, rezervuoti, nuosavybinei teisei atkūrti miškai - 218 000 ha arba 10,0 %.

Palyginimui 2006 m. valstybinės reikšmės miškų buvo 1051,2 tūkst. ha (49 %), privačių – 717,2 tūkst. ha (33,7 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti – 332,5 tūkst. ha (16,8 %).

Politika ir valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės miškų ūkį formuoja ir programas rengia Aplinkos ministerija, kuriai priklauso Miškų departamentas. Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba ir jos teritoriniai miškų kontrolės poskyriai. Miškų urėdijų darbams vadovauja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2006 m. buvo 42 valstybinės miškų urėdijos. Lietuvos miškų sklypus inventorizuoja ir miškotvarkos projektus rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba. Miškotyros problemas tiria Lietuvos miškų institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetas.[7]

Miškų klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai suskirstyti į keturias grupes:

  • I grupės, rezervatiniai, sudaro 1,6 % visų miškų
  • II grupės, specialiosios paskirties, apie 12,8 %; iš jų:
    • II A grupės ekosistemų apsaugos, daugiausia draustinių – 8,9 %
    • II B grupės rekreaciniai, apie 3,9 %
  • III grupės, apsauginiai, apie 15,2 %)
  • IV grupės, ūkiniai, apie 70,4 %

Flora ir fauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miške yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.

Dažniausiai Lietuvos miškuose sutinkami:

Lietuvos miškuose 2006 m. buvo 4220 briedžių, 14 400 tauriųjų elnių, 580 danielių, 86 360 stirnų, 32 420 šernų, 3430 barsukų, 300 vilkų.

Lietuvos administracinių vienetų miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausias Lietuvoje miškingumas yra Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Įvairiuose Lietuvos regionuose miškų užimama dalis įvairuoja – nuo daugiau kaip 50 proc. kai kuriuose Dzūkijos rajonuose iki mažiau nei 20 proc. Suvalkijoje.

Lietuvos apskričių miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visų Lietuvos apskričių miško paskirties žemės ploto proc., 2017 m. sausio 1 d. duomenimis:

  1. Alytaus apskritis: 49,3 %.
  2. Vilniaus apskritis: 44,2 %.
  3. Telšių apskritis: 36,6 %.
  4. Utenos apskritis: 34,5 %.
  5. Tauragės apskritis: 33,2 %.
  6. Kauno apskritis: 29,7 %.
  7. Panevėžio apskritis: 28,3 %.
  8. Šiaulių apskritis: 28,0 %.
  9. Klaipėdos apskritis: 26,6 %.
  10. Marijampolės apskritis: 22,0 %.

Lietuvos savivaldybių miškingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos savivaldybių miškingumas

Didžiausias miškų žemės paskirties plotas proc. šiose rajonų savivaldybėse: Neringos savivaldybė - 83,9 %[8], Druskininkų savivaldybė - 69,2 % (2011 m.), Varėnos raj. - 69,1 % (2011 m.), Kazlų Rūdos savivaldybė - 59,5 %, Visagino savivaldybė - 56 %, Švenčionių raj. - 56,0 % (2011 m.), Rietavo savivaldybė - 51 %, Trakų raj. – 47,7 % (1998 m.), Vilniaus miesto savivaldybėje – 44,1 % (1991 m.), Šalčininkų raj. – 43,5 % (1998 m.), Vilniaus raj. apie 36,2 % (1998 m.), Jurbarko raj. - 35%, Ignalinos raj - 33,7 %.

Mažiausias miškų žemės paskirties plotas 1998 m. buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio raj. – 9,1 %, Skuodo raj. – 14,9 %, Pasvalio raj. – 16,4 %, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1 %.

Savivaldybė Miškingumas, % (2017 m.)[9]
Akmenės rajono savivaldybės vėliava Akmenės rajono savivaldybė 32,7
Alytaus miesto savivaldybės vėliava Alytaus miesto savivaldybė 32,5
Alytaus rajono savivaldybės vėliava Alytaus rajono savivaldybė 25,0
Anykščių rajono savivaldybės vėliava Anykščių rajono savivaldybė 32,7
Birštono savivaldybės vėliava Birštono savivaldybė 47,1
Biržų rajono savivaldybės vėliava Biržų rajono savivaldybė 27,2
Druskininkų savivaldybės vėliava Druskininkų savivaldybė 69,1
Elektrėnų savivaldybės vėliava Elektrėnų savivaldybė 32,8
Ignalinos rajono savivaldybės vėliava Ignalinos rajono savivaldybė 36,4
Jonavos rajono savivaldybės vėliava Jonavos rajono savivaldybė 41,7
Joniškio rajono savivaldybės vėliava Joniškio rajono savivaldybė 20,0
Jurbarko rajono savivaldybės vėliava Jurbarko rajono savivaldybė 38,1
Kaišiadorių rajono savivaldybės vėliava Kaišiadorių rajono savivaldybė 32,8
Kalvarijos savivaldybės vėliava Kalvarijos savivaldybė 14,2
Kauno miesto savivaldybės vėliava Kauno miesto savivaldybė 17,7
Kauno rajono savivaldybės vėliava Kauno rajono savivaldybė 32,5
Kazlų Rūdos savivaldybės vėliava Kazlų Rūdos savivaldybė 60,0
Kelmės rajono savivaldybės vėliava Kelmės rajono savivaldybė 32,7
Kėdainių rajono savivaldybės vėliava Kėdainių rajono savivaldybė 25,0
Klaipėdos miesto savivaldybės vėliava Klaipėdos miesto savivaldybė 19,8
Klaipėdos rajono savivaldybės vėliava Klaipėdos rajono savivaldybė 26,1
Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė 35,0
Kupiškio rajono savivaldybės vėliava Kupiškio rajono savivaldybė 29,5
Lazdijų rajono savivaldybės vėliava Lazdijų rajono savivaldybė 35,9
Marijampolės savivaldybės vėliava Marijampolės savivaldybė 15,3
Mažeikių rajono savivaldybės vėliava Mažeikių rajono savivaldybė 29,6
Molėtų rajono savivaldybės vėliava Molėtų rajono savivaldybė 31,5
Neringos savivaldybės vėliava Neringos savivaldybė 82,5
Pagėgių savivaldybės vėliava Pagėgių savivaldybė 17,4
Pakruojo rajono savivaldybės vėliava Pakruojo rajono savivaldybė 19,8
Palangos savivaldybės vėliava Palangos savivaldybė 39,4
Panevėžio miesto savivaldybės vėliava Panevėžio miesto savivaldybė 2,1
Panevėžio rajono savivaldybės vėliava Panevėžio rajono savivaldybė 34,9
Pasvalio rajono savivaldybės vėliava Pasvalio rajono savivaldybė 17,0
Plungės rajono savivaldybės vėliava Plungės rajono savivaldybė 36,3
Prienų rajono savivaldybės vėliava Prienų rajono savivaldybė 27,7
Radviliškio rajono savivaldybės vėliava Radviliškio rajono savivaldybė 25,9
Raseinių rajono savivaldybės vėliava Raseinių rajono savivaldybė 23,8
Rietavo savivaldybės vėliava Rietavo savivaldybė 54,2
Rokiškio rajono savivaldybės vėliava Rokiškio rajono savivaldybė 29,3
Skuodo rajono savivaldybės vėliava Skuodo rajono savivaldybė 10,7
Šakių rajono savivaldybės vėliava Šakių rajono savivaldybė 23,0
Šalčininkų rajono savivaldybės vėliava Šalčininkų rajono savivaldybė 48,3
Šiaulių miesto savivaldybės vėliava Šiaulių miesto savivaldybė 6,0
Šiaulių rajono savivaldybės vėliava Šiaulių rajono savivaldybė 35,4
Šilalės rajono savivaldybės vėliava Šilalės rajono savivaldybė 28,7
Šilutės rajono savivaldybės vėliava Šilutės rajono savivaldybė 42,1
Širvintų rajono savivaldybės vėliava Širvintų rajono savivaldybė 33,4
Švenčionių rajono savivaldybės vėliava Švenčionių rajono savivaldybė 60,6
Tauragės rajono savivaldybės vėliava Tauragės rajono savivaldybė 38,7
Telšių rajono savivaldybės vėliava Telšių rajono savivaldybė 35,6
Trakų rajono savivaldybės vėliava Trakų rajono savivaldybė 49,9
Ukmergės rajono savivaldybės vėliava Ukmergės rajono savivaldybė 32,6
Utenos rajono savivaldybės vėliava Utenos rajono savivaldybė 33,7
Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė 68,8
Vilkaviškio rajono savivaldybės vėliava Vilkaviškio rajono savivaldybė 10,9
Vilniaus miesto savivaldybės vėliava Vilniaus miesto savivaldybė 34,7
Vilniaus rajono savivaldybės vėliava Vilniaus rajono savivaldybė 41,7
Visagino savivaldybės vėliava Visagino savivaldybė 57,5
Zarasų rajono savivaldybės vėliava Zarasų rajono savivaldybė 37,6

Lietuvos miškų priežiūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos miškų priežiūrai yra įsteigtos 42 miškų urėdijos.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos miškų ūkio statistika 2017, Valstybinė miškų tarnybą
  2. amvmt.lt / Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017, Aplinkos Ministerija, Valstybinė miškų tarnyba; ISSN 1648-8008
  3. Lietuvos miškų ūkio statistika 2017, Valstybinė miškų tarnybą
  4. Miškų ūkio statistika » 2012, Valstybinė Miškų Tarnyba
  5. Saugomos teritorijos ir biologinė įvairovė, Valstybinė Miškų Tarnyba
  6. delfi.lt / Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami, Justina Maciūnaitė, DELFI turinio projektų žurnalistė, www.GRYNAS.lt 2018 m. lapkričio 21 d.
  7. Edvardas RiepšasLietuvos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 66 psl.
  8. respublika.lt / Savivaldybėms miškų įkaitėms sužibo viltis, 2013 kovo mėn. 27 d.
  9. [1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.