Ieva Simonaitytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ieva Simonaitytė
Ieva Simonaitytė
Gimė 1897 m. sausio 23 d.
Vanagai (Klaipėdos raj.)
Mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. (81 metai)
Vilnius
Žymiausi darbai „Aukštujų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“
Paminklas Priekulėje

Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.[1]

Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 19121914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.

Klaipėda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namas Klaipėdoje, kuriame 1925 - 1931 m. kūrė

1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse

Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.

Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 19381939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.

Romanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m.,
  • „Pavasarių audroj“, 1938 m.,
  • „Vilius Karalius“, 1939 m.,
  • „Be tėvo“, 1941 m.
  • „Pikčiurnienė“, 1953 m.

Apsakymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Apysakos“, 1948 m.,

Apysakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Pikčiurnienė ir jos sesers“, 1925 m.,
  • „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m.

Autobiografinė trilogija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „O buvo taip“, 1960 m.,
  • „Ne ta pastogė“, 1962 m.,
  • „Nebaigta knyga“, 1965 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Simonaitytė Ieva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, . 666-667 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka