Vilhelmas Urachas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vilhelmas fon Urachas
vok. Wilhelm von Urach
Mindaugas II
Mindaugas II.jpg
Mindaugas II
Gimė: 1864 m. gegužės 30 d.
Monake
Mirė: 1928 m. kovo 24 d. (63 metai)
Rapale, Italijos karalystėje
Tėvas: Frydrichas Vilhelmas fon Urachas
Motina: Florestina
Sutuoktinis(-ė): Amalija (1865-1912)
Viltrūda (1884-1975)
Vaikai:
  • Marie Gabriele 1893-1908
  • Elisabeth 1894-1962
  • Karola 1896-1980
  • Wilhelm 1897-1957
  • Karl Gero von Urach 1899-1981
  • Margarete 1901-1975
  • Albrecht 1903-1969
  • Eberhard 1907-1969
  • Mechtilde 1912-2001
Lietuvos karalius
Mindaugas II
Valdė: 1918 m. liepos 11lapkričio 2 d.
Karūnavimas: Nevainikuotas
2-asis Uracho hercogas
Vilhelmas II

Vilhelmas fon Urachas (vok. Wilhelm von Urach; 1864 m. gegužės 30 d. Monake – 1928 m. kovo 24 d. Rapale) – Uracho hercogas Vilhelmas II, Viurtembergo grafas, Urachų dinastijos (šalutinė Viurtembergų dinastijos šaka) atstovas, Viurtembergo armijos kavalerijos generolas, kandidatas į kelto Europos valstybių sostus - 1910 m. Monako, 1913 m. Albanijos, per Pirmąjį pasaulinį karą - Lenkijos, taip pat naujai kuriamos Elzaso-Lotaringijos didžiosios kunigaikštystės.

Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos "karaliavimo" trukmės Vilhelmas fon Uranchas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“.[1][2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Vilhelmo fon Uracho ir jo antrosios žmonos Monako kunigaikštytės Florestinos vyriausiasis sūnus.[3] Pilnas vardas Wilhelm Karl Florestan Gero Crescentius. Po Vokietijos Lapkričio revoliucijos studijavo geografiją Tiubingeno universitete (1922 m. jame apgynė filosofijos daktaro disertaciją).

I pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos imperinėms jėgoms reiškiant pretenzijas į Lietuvą, Lietuvos Taryba, ieškodama galimybių atsikratyti Lietuvos aneksijos grėsmės, nutarė skelbti Lietuvą monarchija (1917–1918 m. dauguma Tarybos narių realiausia atkuriamos valstybės forma laikė monarchiją; 1917 m. gruodžio 8 d. Taryba netgi priėmė rezoliuciją, anot kurios „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su kataliku dinastu“).

1917 m. rudenį Reichstago Katalikų centro frakcijos vadovas, iš Viurtembergo karalystės kilęs Mathijas Ercbergeris (Matthias Erzberger)[4] tada į Berlyną atvykusiems Šveicarijos lietuvių atstovams K. Olšauskui ir J. Purickiui Lietuvos karaliumi rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą hercogą Vilhelmą fon Urachą[5], kuris buvo katalikas, negalėjo paveldėti Viurtembergo karalystės sosto[6] ir nebuvo nusiteikęs palaikyti lenkų pretenzijų į Lietuvą ar jos dalį.

Apie 1918 m. pradžią Lietuvos Taryba pradėjo slaptas derybas su V. fon Urachu dėl jo sutikimo tapti Lietuvos karaliumi. Tų metų kovą Viurtembergo karalius Vilhelmas II leido V. fon Urachui užimti Lietuvos karaliaus sostą. Lietuvoje iki 1918 m. vasaros parengtame „Laikinosios Konstitucijos Pagrindų“ projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdys karalius ir 2 rūmų parlamentas; pagal minėtą konstitucijos projektą, Lietuvos parlamento („Tautos atstovybės“) priimtus įstatymus tvirtinantis Lietuvos karalius turėjo vadovauti valstybės vykdomajai valdžiai, t. y. jo paties skiriamai vyriausybei.

1918 m. gegužės pabaigoje iškilus realiai grėsmei, kad Lietuva, prisidengiant jos personaline unija su Saksonijos karalyste, bus paversta Vokietijos provincija, birželio 4 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą Lietuvos karaliumi kviestis Vilhelmą fon Urachą. Liepos 1 d. Freiburge su hercogu susitiko – nepaisydama Vokietijos karinės vadovybės trukdymų – speciali Lietuvos Tarybos delegacija, ir V. fon Urachas, tą dieną sutikęs su visomis Lietuvos Tarybos jam iškeltomis sąlygomis (vadintis „Mindaugu II“, leisti savo vaikus į lietuvišką mokyklą, valdyti kartu su demokratiškai renkamu parlamentu, savo dvariškiais, ministrais ir aukštais valstybės pareigūnais skirti tik lietuviškai kalbančius Lietuvos gyventojus, be parlamento sutikimo nebūti užsienyje daugiau kaip 2 mėn. per metus ir kt.), netrukus ėmė mokytis lietuvių kalbos bei rengtis kraustytis gyventi į Vilnių (karališkąja Mindaugo II rezidencija 1918 m. planuota paversti Verkių rūmus).

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o Lietuvos karaliumi tą pačią dieną išrinko (iš 6 ar 7 kandidatų) Vilhelmą fon Urachą (Mindaugą II). Po poros dienų Taryba išrinktąjį karalių oficialiai pakvietė užimti Lietuvos karaliaus sostą. Už V. fon Uracho pakvietimą balsavo 13 Tarybos narių; protestuodami prieš monarchijos atkūrimą, iš Tarybos tada pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis; Petras Klimas balsavo prieš V. fon Uracho pakvietimą, bet iš Tarybos nepasitraukė.

V. fon Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi, kaip aiškus Lietuvos Tarybos nepaklusnumo vokiečių okupacinei valdžiai ženklas, Berlyne sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą (sovietinėje istoriografijoje V. fon Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi buvo pateikiamas kaip tariamo Lietuvos Tarybos kolaboravimo su vokiečių okupacine valdžia pavyzdys).

Liepos 25 d. Vokietijos kancleriui Georgui fon Hartlingui (Georg von Hertling) atsisakius pripažinti Lietuvos karalystės nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryboje kilo krizė. Ją dar pagilino lietuvių visuomenės nepasitenkinimas skubotu monarchijos atkūrimu; monarchijos idėją palaikę Tarybos nariai buvo kaltinami ir Vilniaus lietuvių konferencijos įgaliojimų viršijimu, – esą karaliaus rinkimai laikytini išimtine Steigiamojo Seimo teise. Tuo tarpu V. fon Urachas, susiklosčius naujai politinei situacijai, visu savo nominalaus karaliavimo laikotarpiu taip ir neišdrįso atvykti į Lietuvą.

1918 m. spalio 20 d. karą bepralaiminčiai Vokietijai pagaliau pripažinus Lietuvos teisę į nepriklausomą gyvenimą, lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė savo liepos 11 d. nutarimą dėl V. fon Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi, o teisę galutinai apspręsti Lietuvos valstybės formą rezervavo (tą dieną priimtoje laikinojoje Lietuvos konstitucijoje) Steigiamajam Seimui.[7]

Palaidotas Liudvigsburgo pilies bažnyčioje.

Žmonos ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. fon Urachas su šeima

Vilhelmas fon Urachas buvo vedęs du kartus. 1892 m. jis vedė Bavarijos kunigaikštytę Amaliją (1865–1912), su kuria turėjo 9 vaikus:

  • Marie Gabriele 1893–1908
  • Elisabeth 1894–1962
  • Karola 1896–1980
  • Wilhelm 1897–1957
  • Karl Gero 1899–1981
  • Margarete 1901–1975
  • Albrecht 1903–1969
  • Eberhard 1907–1969
  • Mechtilde 1912–2001

1924 m. vedė Bavarijos princesę Viltrūdą (1884–1975).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos valdovai
  2. Lietuvos vadovai
  3. Grafo Frydricho Vilhelmo fon Uracho palikuonys
  4. G. 1875 m. Žurnalistas, nuo 1903 m. – Reichstago narys, nuo 1917 m. vasaros – vienas aršiausių Vokietijos aneksionistinės politikos priešininkų; I pasaulinio karo metu buvo didžiausias Vokietijoje Lietuvos rėmėjas. 1921 m. nužudytas Fraikorpso narių.
  5. Siūlydamas V. fon Uracho kandidatūrą M. Ercbergeris vylėsi, kad Viurtembergiečių giminės (tiksliau, šios giminės Urachiečių šakos) atstovo valdoma Lietuva taps katalikiškojo Viurtembergo sąjungininke ir savotiška atsvara Prūsijos dominavimui Vokietijos imperijoje.
  6. Viurtembergo karalius Vilhelmas II (1891–1918) savo įpėdiniu buvo pasirinkęs ne jo sosto paveldėjimo teisės siekusį V. fon Urachą, o kitą Viurtembergiečių giminės atstovą.
  7. Baranauskas, Tomas. „Ar Lietuvai reikalinga Respublikos diena?“. 2006 m. gegužės 15 d. Žiūrėta 2009 m. kovo 9 d.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]