Lietuvos klimatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lietuvos klimatas yra vėsiojo vidutinio klimato juostoje su vidutinio šiltumo vasaromis bei vidutinio šaltumo žiemomis. Lietuvoje daugiametis vidutinės temperatūros vidurkis (1981–2010 m.) yra 6,9 °C. Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais stebimas ryškus vidutinės metinės temperatūros kilimas: 2015 m. vidurkis buvo 8,3 °C, o 2019 m. – 8,8 °C, aukščiausias nuo stebėjimų pradžios 1961 m.[1] Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, žiemą – apie −5 °C. Lietuvoje būna palyginti karštų vasarų, kai aukščiausia dienos oro temperatūra viršija +35 °C, ir šaltų žiemų, kai naktimis temperatūra nukrenta žemiau −30 °C. Aukščiausia Lietuvoje užfiksuota oro temperatūra – +37,5 °C (Zarasuose, 1994 m. liepos 30 d.), o žemiausia – −42,9 °C (Utenoje, 1956 m. vasario 1 d.). Lietuvos klimatas priskiriamas 5–6 atšiaurumo zonoms.

Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio) dėl netikėtų audrų, škvalų, perkūnijų ir lietaus. Mažiau kritulių rudenį, žiemą, kai vyrauja nedidelio intensyvumo krituliai: dulksna, nedidelis sniegas ar lietus. Mažiausiai kritulių – pavasarį (dėl vyraujančių anticiklonų).

Veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausias Lietuvos klimato savybes lemia teritorijos geografinė padėtis. Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir Šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600 MJ/m² (pusiaujo sritys – 6000–8000 MJ/m²).

Kitas globalus veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarinė oro masių pernaša, apimanti visą troposferą ir dalį stratosferos. Lietuvos klimato bruožai priklauso dar ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų pasiskirstymo, reljefo absoliutinio aukščio, dirvožemio savybių ir augalijos dangos. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, didėja klimato kontinentalumas: platėja temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltesnės darosi žiemos, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras.

Klimato kaitos ypatumai Lietuvoje daugiausia priklauso nuo atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t. y. cikloninės cirkuliacijos intensyvumo ir oro masių advekcijos. Nustatyta, kad nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio ėmė dažnėti gilūs ciklonai, slenkantys per Lietuvą. Ypač jų daugėja žiemos mėnesiais. Sustiprėjo ir oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių sezonų trukmės pokyčius (pailgėjo terminių pavasario ir rudens sezonų trukmė), sezoninių oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumų, sniego dangos rodiklių (dienų su sniego danga skaičiaus ir sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato kontinentalumą.[2]

Vidutinės klimatinių rodiklių reikšmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)
Mėnesis
Sau
Vas
Kov
Bal
Geg
Bir
Lie
Rug
Rug
Spa
Lap
Gru
Vidutinė šilčiausia
-2
-2
+5
+14
+15
+16,4
+17,5
+15
+13
+10
+5
0
Vidutinė vėsiausia
-5
-5
-2
0
+8
+10
+11
+10
+8
+2
0
-5


Lietuvos klimatas 1981–2010 m.[3]
Vidutinė oro temperatūra (°C)
−3,2
−3,2
+0,4
+6,7
+12,4
+15,4
+17,9
+17,1
+12,3
+7,2
+1,9
−1,9
+6,9
Kritulių kiekis (mm)
51
38
42
36
54
75
78
77
65
66
58
55
695
Lietuvos klimatas 1991-2020 m.[4]
Vidutinė oro temperatūra (°C)
−2,9
−2,5
+0,9
+7,2
+12,5
+15,9
+18,3
+17,6
+12,8
+7,3
+2,6
−1,1
+7,4
Kritulių kiekis (mm)
53
43
39
37
53
68
84
77
60
68
57
56
695

Rekordai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oro temperatūros rekordai Lietuvoje[5]
Aukščiausia
+12,6 °C (2007)
+16,5 °C (1990)
+21,8 °C (1968)
+31 °C (2012)
+34 °C (1892)
+35,7 °C (2019)
+37,5 °C (1994)
+37,4 °C (2015)
+35,1 °C (2015)
+26 °C (1985)
+18,5 °C (1968)
+15,6 °C (1982)
Žemiausia
−40,5 °C
(1940)
−42,9 °C
(1956)
−37,5 °C
(1964)
−23 °C
(1963)
−6,8 °C
(1965)
−2,8 °C
(1977)
+0,9 °C
(1971)
−2,9 °C
(1966)
−6,3 °C
(1993)
−19,5 °C
(1956)
−23 °C
(1998)
−34 °C
(1969)
Laukuva, Palanga, Raseiniai, 2002 m. rugpjūtis
Alytus, Biržai, Dotnuva, Nida, Naujoji Akmenė, Radviliškis, Raseiniai, Tauragė, 2019 m. balandis
Klaipėda, 1967 ir 1970 m. spalis
Utena, 1986 m. birželis

Metų laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiema Lietuvoje
Pavasaris Lietuvoje
Vasara Lietuvoje
Ruduo Lietuvoje

Žiema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos klimatui būdingos vidutiniškai šaltos ir permainingos žiemos. Dažni Atlanto ciklonai, kurie neretai atneša atodrėkį, vyrauja sniegas, šlapdriba ir lietus. Kartais nusistovi anticiklonas – įsivyrauja šaltesni orai su neigiama temperatūra, daugiau pragiedrulių ir mažesniu kritulių kiekiu. Anticiklonai gali pernešti arktines oro mases iš šiaurės ir šiaurės rytų, tuomet temperatūra nukrenta iki −15 °C ir žemiau. Žiemą Lietuvoje dažni ryškūs teritoriniai oro temperatūros skirtumai, kuriuos daugiausia lemia skirtingas atstumas iki Baltijos jūros. Vidutinė daugiametė sausio ir vasario, šalčiausių metų mėnesių, temperatūra kinta nuo maždaug −1 °C pajūryje iki −5 °C šalies rytiniame pakraštyje. Vidutinis žiemos kritulių kiekis – apie 140 mm.

Pavasaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavasarį iškrenta mažiausiai kritulių – vidutiniškai apie 130 mm. Kovo mėnesį vyrauja labiau šaltajam metų laikui būdingi orai, naktimis įprastos neigiamos oro temperatūros, bet vidutinė paros temperatūra tampa teigiama. Balandžio mėnuo paprastai būna sausiausias. Mėnesio viduryje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai peržengia 5 °C, o pabaigoje – 10 °C ribą, atitinkamai prasideda augalų vegetacija ir aktyvioji augalų vegetacija. Gegužę oro temperatūra toliau kyla ir dienomis neretai pasiekia 20 °C, pradeda didėti kritulių kiekis.

Vasara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vasara Lietuvoje yra šilčiausias metų laikas. Vidutinė paros temperatūra liepos mėnesį siekia apie 18 °C, dienomis vidutiniškai temperatūra pakyla iki 23 °C. Jei vyrauja Atlanto ciklonai, temperatūra dažnai neviršija 20 °C, o vykstant oro pernašai iš tropinių platumų oras sušyla iki 30 °C ir daugiau. Dažnai šie reiškiniai keičia vieną kitą, juda atmosferos frontai. Vasarą iškrenta daugiausiai kritulių – vidutiniškai apie 230 mm. Didelį kritulių kiekį paprastai lemia palyginti trumpi, bet intensyvūs lietūs, lydimi perkūnijų ir škvalų. Nuo rugpjūčio vidurio orai pradeda vėsti, dažnėja Atlanto ciklonai.

Ruduo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oro temperatūra rugsėjo pradžioje dar pakyla iki 20 °C, tačiau įsibėgėjant rudeniui Lietuvoje oras po truputį vėsta. Vis dažniau būna apsiniaukę, vis ilgiau nesmarkiai lyja ar krenta dulksna. Rugsėjo pabaigoje neretai dar pasitaiko vadinama „bobų vasara“, kai atėjus Azorų kilmės anticiklonui, oras sušyla iki 20 °C; jam pasibaigus, orai atvėsta. Spalį ir lapkritį oro temperatūra – apie 10 °C, dažni lietūs. Pasibaigia augalų vegetacijos periodas, lapuočiai numeta lapus, iš pradžių šie pagelsta. Lapkritį neretai lietų pakeičia šlapdriba, sniegas. Neretai susidaro nepastovi sniego danga.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „2019 m. Lietuvoje šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją!“. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. 2020-01-02. Nuoroda tikrinta 2022-06-26. 
  2. „LR Vyriausybės nutarimas Nr. 94 Nutarimas dėl Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos patvirtinimo“. Teisės aktų registras. 2008 m. sausio 23 d. Nuoroda tikrinta 2022-26-06. 
  3. Vidutinės klimatinių rodiklių reikšmės Lietuvoje 1981–2010 m., Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
  4. Standartinė klimato norma 1991–2020 m., Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
  5. Ekstremalūs reiškiniai www.meteo.lt
  6. 2021 liepos mėn. apžvalga, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Nuoroda tikrinta 2022-06-26.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos klimatas: monografija (sud. Audronė Galvonaitė, Monika Misiūnienė, Donatas Valiukas, Marija Sigutė Buitkuvienė). – V.: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2007. – 180 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9758-2-3

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]