Lietuvos klimatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje su vidutinio šiltumo vasaromis bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, žiemą – apie -5 °C; intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje buvo labai karštų vasarų, kai oras sušildavo iki 35 °C, ir labai šaltų žiemų, kai oras atšaldavo iki -25 °C, o naktimis – iki -30 °C. Pagal klimato atšiaurumo zoną Lietuva priskiriama 5-6 klimato zonoms.

Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio) dėl netikėtų audrų, škvalų, perkūnijų ir lietaus. Mažiau kritulių rudenį, žiemą. Mažiausiai kritulių – pavasarį (dėl vyraujančių anticiklonų).

Veiksniai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausias Lietuvos klimato savybes lemia teritorijos geografinė padėtis. Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir Šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600 MJ/m² (pusiaujo sritys – 6000-8000 MJ/m²).

Kitas globalus veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarinė oro masių pernaša, apimanti visą troposferą ir dalį stratosferos. Lietuvos klimato bruožai priklauso dar ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų pasiskirstymo, reljefo absoliutinio aukščio, dirvožemio savybių ir augalijos dangos. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, didėja klimato kontinentalumas: platėja temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltesnės darosi žiemos, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras.

Analizuojant pastarųjų 30 metų oro temperatūros kaitos tendencijas, nustatytas ypač staigus oro temperatūros kilimas vasario, balandžio ir liepos mėnesiais (vasario mėnesio trendo reikšmė siekia 0,16 °C per metus); tik lapkričio ir gruodžio mėnesiais stebimas labai nedidelis oro temperatūros žemėjimas. Pakilus šaltojo sezono antrosios dalies oro temperatūrai, o priešžiemio (lapkritis ir gruodis) temperatūrai beveik nepakitus, žemiausia oro temperatūra vis dažniau fiksuojama gruodžio mėnesį. Metinės oro temperatūros kaitos analizė rodo, kad 18851933 m. buvo būdinga labai nedidelė jos kaita (svyravimo amplitudė siekia vos 2,9 °C). Tai monotoniško klimato laikotarpis, kurio metu dėl intensyvios cikloninio pobūdžio cirkuliacijos vyravo švelnios žiemos ir vėsios vasaros. Tuo tarpu tiek 17771840 m., tiek nuo 1940 m. iki šiol besitęsiantis laikotarpiai pasižymi kur kas platesne kaitos amplitude, atspindinčia didesnį klimato ekstremalumą.

Klimato kaitos ypatumai Lietuvoje daugiausia priklauso nuo atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t. y. cikloninės cirkuliacijos intensyvumo ir oro masių advekcijos. Nustatyta, kad nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio ėmė dažnėti gilūs ciklonai, slenkantys per Lietuvą. Ypač jų daugėja žiemos mėnesiais. Sustiprėjo ir oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių sezonų trukmės pokyčius (pailgėjo terminių pavasario ir rudens sezonų trukmė), sezoninių oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumų, sniego dangos rodiklių (dienų su sniego danga skaičiaus ir sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato kontinentalumą. [1]

Vidutinė temperatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)
Vidutinė šilčiausia
-2
-2
+5
+14
+15
+16,4
+17,5
+15
+13
+10
+5
0
Vidutinė vėsiausia
-5
-5
-2
0
+8
+10
+11
+10
+8
+2
0
-5

Rekordai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje buvo pasitaikę labai karštų arba šaltų orų, kurie kartais būna aukščiausi per visą stebėjimų laikotarpį. Periodiškai užfiksuojami nauji rekordai. Naujausias užfiksuotas mėnesio rekordas – 2012 m.

Lietuvos temperatūrų rekordai (°C)[2]
Karščio rekordai
+12,6 (2007)
+16,5 (1990)
+21,8 (1968)
+31 (2012)
+34 (1892)
+37 (2011)
+37,5 (1994)
+36 (1992)
+32 (1992)
+26 (1985)
+18,5 (1968)
+15,6 (1982)
Šalčio rekordai
-40,5 (1940)
-42,9 (1956)
-37,5 (1964)
-23 °C (1963)
-6,8 (1965)
-2,8 (1977)
+0,9 °C (1971)
-2,9 (1966)
-6,3 (1993)
-19,5 (1956)
-23 °C (1998)
-34 °C (1969)

Pagal sezoną[taisyti | redaguoti kodą]

Žiema
Pavasaris
Vasara
Ruduo

Žiema[taisyti | redaguoti kodą]

Žiema Lietuvoje būna vidutiniškai šalta. Oro temperatūra – apie 5 °C, pajūryje 2 °C (dėl jūros). Dažnai žiemą veikia Atlanto ciklonai, kurie atneša sniegą ar šlapdribą ir šiltesnį orą, lemia storesnę sniego dangą. Kartais iš rytų ir šiaurės ateina anticiklonai, kurie atneša šaltus ir saulėtus orus. Oro temperatūra tuomet dienomis pakyla iki 7 °C arba vos iki 11 °C, o naktimis atšala iki 20 °C ar net 30 °C ar 35 °C.

Kritulių kiekis žiemą būna apie 50 mm. Dažniausiai sniegas, šlapdriba, lietus (ypač pajūryje).

Pavasaris[taisyti | redaguoti kodą]

Pavasarį, iškrenta mažiausiai kritulių – apie 30 mm. Daugiausiai – kovo mėnesį, traukiantis žiemai. Balandžio mėnesį kritulių mažiau, oro temperatūra siekia 10 °C jau mėnesio pradžioje, 15-20 °C – mėnesio pabaigoje. Gamta sužaliuoja, pradeda augti pienės, kiti augalai. Gegužė – sausiausias iš visų mėnesių. Oro temperatūra pakyla iki 22 °C, kartais iki 28-30 °C.

Vasara[taisyti | redaguoti kodą]

Vasara Lietuvoje yra šilčiausias metų laikas. Nors vidutinė temperatūra liepos mėnesį siekia tik 17 °C, oro temperatūra dienomis pakyla iki 25 °C. Vasarą iškrenta daugiausiai kritulių (50 % metinio kritulių kiekio, net iki 150 mm dėl gausaus trumpalaikio lietaus, perkūnijų, audrų, škvalų ir kitokių reiškinių). Būna anticiklonų, kai oras sušyla iki 30 °C. Rugpjūčio viduryje pradeda po truputį vėsti oras, iškrenta daugiau kritulių. Oro temperatūra kai kuriomis dienomis pakyla vos iki 5 °C.

Ruduo[taisyti | redaguoti kodą]

Rudenį Lietuvoje oras po truputį vėsta. Lietūs tampa vis ilgesni. Oro temperatūra rugsėjo pradžioje pakyla iki 20 °C. Rugsėjo pabaigoje dažnai būna vadinama „bobų vasara“, kai atėjus anticiklonui, oras sušyla iki 20 °C; jam pasibaigus, orai vėsta. Spalį ir lapkritį oro temperatūra – apie 10 °C, dažnai lyja lietūs. Lapkritį neretai lietų pakeičia šlapdriba.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvos klimatas: monografija (sud. Audronė Galvonaitė, Monika Misiūnienė, Donatas Valiukas, Marija Sigutė Buitkuvienė). – V.: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2007. – 180 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9758-2-3

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]