Baltai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Baltų genčių teritorija 12-ame amžiuje (pagal Mariją Gimbutienę)

Baltai – indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis.

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Baltų susiformavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Baltų susiformavimas yra sudėtingas archeologijos, antropologijos, etnologijos, kalbotyros, mitologijos, archeogenetikos ir kt. mokslinių disciplinų nagrinėjamas probleminis klausimas. Diskusijos dėl baltų kilmės nesiliauja jau porą šimtmečių.

Pasak M. Gimbutienės ir gausių jos sekėjų, baltų etnosai pradėjo formuotis praėjus kokiam tūkstančiui metų po paskutiniosios vad. Kurganų kultūros nešėjų invazijos (~3000 m. pr. m. e.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojant būsimame baltiškų hidronimų areale gyvenusius neindoeuropiečius. Kad baltiškų hidronimų areale „iki baltų“ gyvenę europidų rasės atstovai kalbėjo kažkokiomis mokslui nežinomomis neindoeuropietiškomis kalbomis, spėja ir dalis kalbininkų, – nors jokių neabejotinų „senųjų europiečių“ kalbos reliktų iki šiol neaptikta nei minėto arealo hidronimikoje, nei hipotetinius paleoeuropiečius tariamai asimiliavusių baltų kalbose.

Pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių A. Girininko „archeologinės mokyklos“ atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleogeografo A. Seibučio įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija; anot jos, baltai yra tarp Baltijos ir Uralo kalnų kelis tūkstančius metų plytėjusio protobaltų arealo autochtonai, kurių protėviai į šį arealą atkeliavo (greičiausiai – nuo Karpatų bei Sudetų kalnų) ir jame įsitvirtino ~8000 m. pr. m. e., t. y. pačioje dab. tarpledynmečio pradžioje, chronologiškai sutampančioje su Lietuvos mezolito pradžia.

Pasak A. Girininko ir jo sekėjų, baltus laikyti Rytų Pabaltijo autochtonais leidžia šiame regione fiksuojamas europinių analogų neturintis archeologinių kultūrų raidos tęstinumas, kiekvienai naujai poledynmečio kultūrai savaimingai išsirutuliojant iš jos pirmtakės. Naujosios baltų kilmės teorijos šalininkai ypač akcentuoja menką „virvelininkų“ kultūrų įtaką daugelio baltiškų hidronimų arealo etnosų raidai, mat naujausių archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad dab. Lietuvoje toji įtaka kiek ženklesnė buvusi tik pajūryje ir Vakarų Lietuvoje. Kaip tik todėl aptariamos teorijos šalininkai mano, kad ~3100 m. pr. m. e. pietrytinėse Baltijos pakrantėse pasirodę ir iki ~III tūkstm. pr. m. e. vidurio tik būsimame vakarų baltų areale įsitvirtinę „virvelininkai“ (neabejotini indoeuropiečiai) Pietryčių Pabaltijyje padėjo pagrindus ne visų, o tik vakarų baltų susiformavimui.

Seniausiais žinomais Rytų Pabaltijo autochtonais baltus verčia laikyti, pasak „A. Girininko mokyklos“ atstovų, ir daugybė finougrų kalbų ūkinės buitinės srities baltizmų,– į finų kalbas jie galėjo patekti tik vykstant medžiotojų bei žvejų protofinų ir sėslių protobaltų metizacijai, o archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad Rytų Europos šiaurvakariuose nesėslių Šukinės duobelinės keramikos kultūros nešėjų, t. y. protofinų, ir sėslių vietos gyventojų metizacija intensyviausia buvusi V–III tūkstm. pr. m. e.

Baltiškos archeologinės kultūros[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš 12-10 tūkstančių metų Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant ledynui, Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito bei epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t. y. iš archeologinių Svidrų (pagal vietovės netoli Varšuvos pavadinimą) ir Madleno kultūrų arealų. VIII tūkstm. pr. m. e. šių ir kai kurių kt. kultūrų pagrindu dab. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir iš dalies kai kurių gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės Kundos ir Nemuno kultūros. VI tūkstm. pr. m. e. viduryje į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus įbrėžtinės keramikos gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolitinės Narvos ir Nemuno kultūros, kurių raidai vėliau (IV–III tūkstm. pr. m. e.) šiek tiek įtakos darė Rutulinių amforų, Virvelinės keramikos ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusių europinių kultūrų infiltracija.

Maždaug 1600 m. pr. m. e. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (I–IV a. kelios jos atmainos, archeologų siejamos su kuršių, žemgalių, vad. (vakarinių) „žemaičių“ ir sėlių protėviais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros. Pastarosioms archeologai priskiria XIII a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūrą, II tūkstm. pr. m. e. I pusėje daugiausia Volgos ir Okos aukštupių baseinuose gyvavusią Fatjanovo kultūrą, VIII a. pr. m. e. Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią Djakovo kultūrą, II–I tūkstm. pr. m. e. Volgos vidupio baseiną aprėpusią Balanovo kultūrą, nuo VIII a. pr. m. e. Pripetės baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūrą, VIII a. pr. m. e. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje susiformavusią Jotvingių pilkapių kultūrą, II tūkstm. pr. m. e. II pusėje Seimo ir Desnos žemupio bei vidupio upyne išplitusią Sosnicos kultūrą ir VIII a. pr. m. e. ją pakeitusią Juchnovo kultūrą. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų, Počepo ir Kijevo kultūros, rytinių galindų palikta Moščinų kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusios Koločino ir Penkovkos kultūros (pirmoji šių kultūrų skirtina neabejotinai baltiškai radimičių protėvių genčiai, o antroji – tikėtinai baltiškam uličių protėvių etnosui, arba vad. antams), vad. rytinių latgalių (= nalšėnų?) protėviams skirtina Tušemlios kultūra, taip pat rusėnų metraščiuose minimų dregovičių palikta Bancerovo kultūra.

Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui nutrūko. II–III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų pilkapių, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų konsoliduoto „alaniškai-sarmatiško“ etnoso palikta Černiachovo kultūra; IV a. II pusėje šios kultūros nešėjus sutriuškinus ir privertus trauktis į šiaurę iš rytų atklydusiems tiurkakalbiams hunams, apie IV ir V a. sandūrą dab. Šiaurės Vakarų Ukrainoje greičiausiai dėl iranėnakalbių ateivių ir vietos baltų (Milogrado ir Zarubincų kultūrų nešėjų) metizacijos susiformuoja protoslavų etnosas ar etninė bendrija. Vėliau kitų tiurkakalbių – avarų gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarams pavergus (jau neabejotinai) slaviškos Prahos kultūros nešėjų rytinius kaimynus antus (pastarieji siejami su Penkovkos kultūra ir paprastai laikomi slavais, nors archeologijos duomenys rodo Penkovkos kultūrą buvus kur kas artimesnę baltiškoms archeologinėms kultūroms), iš protoslaviškos (?) Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. Chazarų nusiaubtose paseimės ir padesnės žemėse VII ir VIII a. sandūroje išplitę slavai iki XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų; prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija, o jotvingių tautą iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas vad. estijų aprašymas; vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų linksta daryti išvadą, kad seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia dar V a. pr. m. e., kuomet Herodotas aprašė jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusias budinų ir neurų gentis; sprendžiant iš viso Herodoto pasakojimo apie skitus ir jų kaimynus „geografinio konteksto“, tos dvi gentys greičiausiai laikytinos baltiškais Brūkšniuotosios keramikos ir Milogrado kultūrų nešėjų etnosais.

Vėliau baltai įvairiais vardais aprašomi ostrogotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano, anglosaksų keliautojo Vulfstano, šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomo Brėmeniečio.

Baltų genetinis ir antropologinis tipas[taisyti | redaguoti kodą]

Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią. Pabaltijo viduriniojo neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos Šukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkstm. pr. m. e.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.

Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.

Antropologiniu požiūriu dab. baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.

Dabartinės baltų tautos[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, deinuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Latvių tautybės susidarymą lėmė latgalių, žiemgalių, sėlių, kuršių ir finougrų lyvių genčių konsolidacija.

Baltų gentys:[taisyti | redaguoti kodą]

Baltų kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas baltai