1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
| 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Lietuva |
| Priimta | 1922 m. rugpjūčio 1 d. |
| Galiojo iki | 1926 m. gruodžio 17 d. |
| Ankstesnė | 1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija |
| Vėlesnė | 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Demokratija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Seimas |
| Vykdomoji valdžia | Prezidentas ir Vyriausybė |
1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta pirmoji nuolatinė demokratinė Lietuvos Konstitucija. Lietuvos Respublikos konstituciją patvirtino Steigiamasis Seimas ir paskelbė Steigiamojo Seimo pirmininkas, tuo metu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas užimantis, Aleksandras Stulginskis. Pirmąją nuolatinę Lietuvos konstituciją sudarė: preambulė ir 108 straipsniai, kurie suskirstyti į 15 skyrių.
Nuolatinės konstitucijos pirmasis projektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos aktą, valstybės teisiniams pagrindams nustatyti, buvo numatyta būtinybė išrinkti Steigiamąjį Seimą. 1919 m. pradžioje Lietuvos vyriausybė pradėjo mąstyti apie nuolatinę Lietuvos konstituciją ir buvo pradėti pirmieji darbai. Gruodį buvo sudaryta specialistų komisija konstitucijos projekto rengimui. Pagrindiniai šio projekto nutarimai: vienerių rūmų seimas, renkamas trejiems metams; prezidentą renka seimas trejiems metams; prezidento kvietimu ministras pirmininkas sudaro Ministrų kabinetą ir prižiūri jo veiklą.
Anot Mindaugo Maksimaičio, „komisijoje dar iki Steigiamajam seimui susirenkant, formavosi vizija turėti Lietuvoje konstituciją, nustatančią demokratinę parlamentinę respubliką su plačiomis parlamento galiomis, leidžiančiomis subordinuoti sau ir vykdomąją valdžią“.[1] Po 1920 m. gegužės 15 d. pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio, 1919 m. Laikinoji konstitucija neteko galios, kadangi Steigiamojo Seimo gyvavimo faktas prieštaravo konstituciniams principams.[2] Ministrų kabineto sudaryta komisija 1920 m. nutraukė konstitucijos projekto vykdymą ir kitą veiklą. Taip pat Lietuvos Valstybės tarybos bei kitų institucijų įgaliojimai baigėsi.
Steigiamojo Seimo indėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi II Laikinosios Konstitucijos galiojimas buvo nutrauktas, o parengti nuolatinę konstituciją reikėjo laiko.[3] Pasak Mykolo Romerio, „nuolatinės pastovios konstitucijos suprojektavimas, paruošimas ir priėmimas, sudarąs pamatinį Steigiamojo Seimo funkcijos elementą, buvo reikalingas ilgesnio laiko“.[4] Todėl Steigiamasis Seimas 1920 m. birželio 2 d. priėmė III Laikinąją Konstituciją (dažnai teisinėje literatūroje minima kaip 1920 m. birželio 10–osios Laikinoji Konstitucija). Šis dokumentas apibrėžė pasikeitusių institucijų veiklą ir sudėtį iki nuolatinės konstitucijos priėmimo.
Nuolatinės konstitucijos kūrimo projektą perėmė Konstitucijos komisija (Vyriausybės komisijos nuolatinės konstitucijos projektas daugelių aspektų sutapo su Steigiamojo Seimo komisijos konstitucijos turiniu.[5] Projekto vykdymas užtruko ir jo svarstymas Seimo posėdžiuose pradėtas tik 1922 m. vasarį. Kadangi, 1920 m. spalį, Nepriklausomybės kovoms einant į pabaigą, kilo agresija iš lenkų pusės, Steigiamasis Seimas sustabdė savo veiklą trumpam laikotarpiui, todėl ir komisijos veikla nevyko.
1922 m. konstitucijos priėmimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seimo posėdžiuose nebuvo konstitucijos priėmimo tvarkos, todėl ji turėjo būti priimta tokia pačia tvarka, kaip ir įstatymai. Dėl to, kiekvienas įstatymas buvo priimamas apsvarstant jį tris kartus. Taip pat, prie konstitucijos projekto įgyvendinimo uždelsimo, prisidėjo ir koalicijos susipriešinimas tarp dešiniųjų ir kairiųjų, tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų bei socialistų liaudininkų.
Atsiradus naujoms aplinkybėms, Konstitucijos projekto svarstymas užtruko ir iškilo vis daugiau iššūkių, kadangi blokai nesusitarė dėl būsimos Konstitucijos religinių–pasaulėžiūrinių straipsnių.[1] Valstiečių liaudininkų blokas pasisakė prieš prezidento poreikį valstybei bei jo keliamą pavojų demokratiškumo principams. Taip pat, blokas siekė sumažinti Bažnyčios įtaką žmonėms, suteikdamas tikėjimo pasirinkimo laisvę. Tačiau, krikščionys demokratai vienareikšmiškai nepritarė socialdemokratų reikalavimams.
Vyko daug ir ilgų diskusijų, tačiau kiekvienas blokas atkakliai atstovavo savo principus. Krikščionys demokratai sudarė daugumą, o socialistai liaudininkai, nenorėdami prisiimti atsakomybės, atsisakė dalyvauti balsavime.[6] 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta nuolatinė Lietuvos valstybės konstitucija prabalsavus krikščionims demokratams ir žydų frakcijai. Nors konstituciją palaikė krikščionių demokratų dauguma, tačiau ji nebuvo vienpusė, ją sudarė ir opozicijos idėjos.
Lietuvos Valstybės Konstitucijos pasirašymas 1922 m. rugpjūčio 6 d.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lentelėje nurodyti Steigiamojo Seimo atstovai, pasirašę konstituciją:[7][8]
| Pasirašiusieji | Pareigos | Atstovaujamoji partija |
|---|---|---|
| Aleksandras Stulginskis | Prezidentas ir Steigiamojo seimo pirmininkas | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Ernestas Galvanauskas | Ministras Pirmininkas | Lietuvos valstiečių sąjunga |
| Jonas Dobkevičius | Finansų, prekybos ir pramonės ministras ir Biudžeto kontrolės komisijos pirmininkas | nėra informacijos |
| Balys Sližys | Krašto apsaugos ministras | nedalyvavo politinių partijų veikloje |
| Petras Juodakis | Švietimo ministras | nėra informacijos |
| Vincas Karoblis | Teisingumo ministras | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Vladas Rafaelis Jurgutis | Užsienio reikalų ministras | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Kazimieras Oleka | Vidaus reikalų ministras | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Jonas Pranas Aleksa | Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras | nėra informacijos |
| Benediktas Tomaševičius | Laikinai einantis susisiekimo ministro pareigas | nėra informacijos |
| Dominykas Siemaška | Laikinai einantis ministro gudų (baltarusių) reikalams pareigas | nėra informacijos |
| Maksas Soloveičikas | Ministras be portfelio žydų reikalams | nėra informacijos |
Pagrindiniai 1922 m. Konstitucijos principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal 1922 m. Konstituciją Lietuvos valstybė yra skelbiama nepriklausoma demokratine respublika ir joje deklaruojama, kad aukščiausioji ir suvereni valstybės valdžia priklauso tautai.[9] Įtvirtintas valdžių padalijimo principas, todėl pagal pirmąją nuolatinę Konstituciją Lietuvos valdžią vykdo: parlamentas – Seimas (įstatymų leidžiamoji valdžia), Prezidentas ir Ministrų Kabinetas (įstatymų vykdomoji valdžia) ir Teismas (teisminė valdžia).
Konstitucijos įžangoje skelbiama, kad Konstitucija priėmė Lietuvos Tauta per savo įgaliotus atstovus, tiksliau demokratiniu būdu ją priėmė Lietuvos piliečiai turintys rinkimų teisę.
Dokumente įtvirtinama parlamentinė valstybės santvarka, formuojamos žmogaus teisės, valstybė garantuoja apsaugą senatvėje, ligos ar nedarbo atvejais. Visiems piliečiams (moterims ir vyrams) konstitucija užtikrino lygybę prieš įstatymus, asmens ir turto neliečiamybę, buvo panaikintos visos luominės privilegijos. Garantavo tikėjimo, susirinkimų bei žodžio laisvę. Plačios teisės buvo suteiktos Katalikų Bažnyčiai, tikyba įėjo į kiekvienos mokslo įstaigos mokomąją programą ir buvo privaloma. Taip pat leista burtis į religines konfesijas bei steigti savo mokyklas, kurias finansavo valstybė.[10]
Svarbu paminėti, kad šioje konstitucijoje pirmą kartą buvo paskelbti nepriklausomos demokratinės valstybės simboliai, tokie kaip vėliava (geltona, žalia, raudona), herbas (Vytis), o Lietuvos valstybinė kalba – lietuvių.[10]
Valdžios padalijimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atstovaujamoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aukščiausia valdžios institucija buvo pavesta parlamentui – vienerių rūmų Seimui, kuris proporcine rinkimų sistema buvo renkamas trejiems metams. Ši institucija įpareigota: leisti įstatymus, kontroliuoti, vykdyti ir tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, prižiūrėti Vyriausybės darbus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą. Taip pat jis rinko šalies Prezidentą ir ministrų kabinetą, jam buvo suteikta teisė 2/3 balsų dauguma nušalinti Prezidentą nuo pareigų, nors ir prezidentas galėjo paleisti Seimą anksčiau laiko.[11]
Vykdomoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vykdomoji valdžia atiteko Vyriausybei, tiksliau trejų metų kadencijai renkamam Prezidentui (pagal įstatymus prezidentu galėjo tapti 35 metų sulaukęs asmuo) ir Ministrų Kabinetui, kuriuo galėjo pasitikėti Seimas. Į šalies prezidento pareigas įėjo: įstatymų skelbimas, valstybės reprezentavimas, ministro pirmininko kvietimas ir leidimas sudaryti Ministrų Kabinetą. Skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo karinėms pajėgoms. Prezidentas turėjo veto teisę, kuri lengvai galėjo atmesti Seimo priimtus įstatymus, tačiau jis buvo visiškai priklausomas nuo Seimo.
Teisminė valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teisminė valdžia atiteko Lietuvos teismams. Konstitucijos priėmimas užtikrino teismų nepriklausomumą ir pirmą kartą teismo padėtis valstybėje buvo įtvirtinta konstituciniu lygmeniu. Teismai užtikrino įstatymų vykdymą ir laikymąsi, t. y. visi piliečiai yra lygūs įstatymams.[9]
Lietuvos konstitucijų palyginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| LR konstitucijų palyginimas | 1922 m. Konstitucija | 1928 m. Konstitucija | 1938 m. Konstitucija | 1992 m. Konstitucija |
|---|---|---|---|---|
| Priėmė: | Steigiamasis Seimas | Prezidentas be Seimo pritarimo | Prezidentui lojalus Seimas | Referendumu |
| Valdymo forma: | Demokratija | Autoritarizmo pagrindai | Autoritarizmas | Demokratija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia (Seimas): | Kadencija 3 m., renkamas Lietuvos piliečių, kontroliuoja vykdomąją valdžią ir renka prezidentą | Kadencija 5 m., renkamas Lietuvos piliečių | Kadencija 5 m., renkamas Lietuvos piliečių | Kadencija 4 m., renkamas Lietuvos piliečių |
| Įstatymų vykdomoji valdžia (Prezidentas ir Vyriausybė): | Prezidento kadencija 3 m., kontroliuoja ministrų kabinetą | Kadencija 7 m., gali atlikti seimo funkcijas | Kadencija 7 m., kontroliuoja seimą, ministrų kabinetą | Kadencija 5 m., skiria ir atleidžia ministrų kabinetą |
| Lietuvos piliečiai (rinkimo teisė): | Gali rinkti nuo 21 m.,
Gali būti renkami: Seimo nariai nuo 24 m., prezidentas nuo 35 m. |
Gali rinkti nuo 24 m.
Gali būti renkami: Seimo nariai nuo 30 m., prezidentas nuo 40 m. |
Gali rinkti nuo 24 m.
Gali būti renkami: Seimo nariai nuo 30 m., prezidentas nuo 40 m. |
Gali rinkti nuo 18 m.
Gali būti renkami: Seimo nariai nuo 21 m., prezidentas nuo 40 m. |
Parlamentinės demokratijos laikotarpio Lietuvoje pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvyko perversmas, kurio metu į valdžią atėjo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Šalyje įsitvirtino autoritarinis prezidento Antano Smetonos valdymas. Lietuvoje buvo įvesta karo padėtis, 1922 m. konstitucija nustatyta negaliojančia.[12] Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veikla buvo varžoma. Visos partijos, išskyrus tautininkus, buvo uždraustos. Nėra jokių demokratinių rinkimų, Seimas yra paleidžiamas iki pat 1936 m. Taip pat Lietuvoje buvo įvesta cenzūra, varžoma spauda ir susirinkimai. 1928 m. gegužės 25 d. buvo priimta nauja Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šioje Konstitucijoje buvo atkartojama daugelis 1922 m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau vienas pagrindinių skirtumų – Respublikos prezidento, vykdomosios valdžios, galių išplėtimas.
1922 m. Konstitucijos vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors Konstitucija buvo pirmoji nuolatinė Lietuvos konstitucija, tačiau ji galiojo tikrai trumpą laiką. Teisiškai (de jure) ji galiojo apie šešis metus, bet faktiškai (de facto) tik keturis metus. Taip įvyko todėl, kad paskelbti demokratijos principai nebuvo įsisavinti ar suvokti visuomenės. Konstitucijos tekstas tėra tekstas, tam, kad jis įgytų galios būtinas piliečių aktyvus prisidėjimas ir veiksmai, ypač krizinėse situacijose.[13]
1922 m. Konstitucija tapo teisinių pamatų pagrindu. Ja buvo remiamasi ir 1949 m. vasario 16–osios d. Partizanų deklaracijoje, ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Anot Vaidoto Vaičaičio, „būtent 1922 m. Konstitucija ir pradėjo tradiciją (1 straipsnyje) įtvirtinti nuostatą, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, kurią pratęsė 1949 m. Partizanų deklaracija, 1990 m. kovo 11–osios aktas bei dabar galiojanti 1992 m. Konstitucija.“[13]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jarašiūnas, E. (2009). The constitutional model of the Lithuanian state structure. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2009~1367169200446/datastreams/DS.002.1.01.ARTIC/content
- Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. (2002 m. spalio 26). Dokumentinis filmas: Augutis, L. (režisierius). (2002). Pirmoji nuolatinė Konstitucija. 1922 metai [vaizdo įrašas]. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/10344/dokumentinis-filmas-pirmoji-nuolatine-konstitucija-1922-metai?fbclid=IwAR0QLTHLgvJweEtPs28n4GvhIklfkMeWeg5gd0cKRgcMO140ccc4TDdFVC4
- Machovenko, J. (2017). 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos konstituciniai aktai – dvi atskiros konstitucijos ar dvi to paties konstitucinio akto redakcijos?. Prieiga per internetą: https://www.zurnalai.vu.lt/teise/article/view/10844/8979
- Valančius, K. (1989). Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Mokslo leidykla.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Maksimaitis, M. (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė). (p. 91–175). Justitia.
- ↑ Maksimaitis, M. (2002). Kai kurios pirmųjų Lietuvos konstitucijų istoriografijos problemos. Prieiga per internetą: https://intranet.mruni.eu/upload/iblock/4db/021_maksimaitis.pdf?fbclid=IwAR2NHw1R8TN23ae2k8JRlgU0htepTS0Nv8YkiNM9aQzh3y090C8okLFtvRg[neveikianti nuoroda]
- ↑ Griškevič, L., Machovenko, J., Paužaitė–Kulvinskienė, J. ir Vaičaitis, V. A. (2016). Lietuvos konstitucionalizmo istorija (Istorinė Lietuvos Konstitucija) 1387 m. – 1566 m. – 1791 m. – 1918 m. – 1990 m. (p. 187–200). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
- ↑ Mitrulevičius, G. (2014). Radikaliai demokratinės Respublikos vizija: Steigiamojo Seimo socialdemokratų frakcijos nuostatos priimant 1920 m. Laikinąją ir 1922 m. Nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstitucijas. doi:10.13165/SMS–14–6–3–16
- ↑ Maksimaitis, M. (2011). Mažoji konstituanta: Lietuvos taryba atkuriant valstybingumą. (p. 335–355). Vilnius: Justitia.
- ↑ Blažytė–Baužienė, D., Tamošaitis, M. ir Truska, L. (2009). Lietuvos seimo istorija XX–XXI a. pradžia. (p. 77–95). Vilnius: Baltų lankų leidykla.
- ↑ Večerskytė, J. (n.d.). 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/n1922–lietuvos–valstybes–konstitucija/
- ↑ Lietuvos Respublikos konstitucija. (n.d). Lietuvos Konstitucijos istorija: 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Prieiga per internetą: https://www.lrk.lt/lietuvos–konstitucijos–istorija/202–1922–m–lietuvos–valstybes–konstitucija
- ↑ 9,0 9,1 Birmontienė, T., Bubnys, A., Buišienė, O., Butvilavičius, D., Grigienė, K., Jankauskas, K., . . . Žiobienė, E. (2012). Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.
- ↑ 10,0 10,1 Savickienė, D. (2021). Svarbiausias valstybės dokumentas, sykį galiojęs mažiau nei pusvalandį. Prieiga per internetą: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/svarbiausias-valstybes-dokumentas-syki-galiojes-maziau-nei-pusvalandi/
- ↑ Akmenytė–Ruzgienė, V. (n.d.). Lietuvos Respublikos Seimas ir Prezidentas 1920–1940 m. Prieiga per internetą: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=36655&p_k=1&fbclid=IwAR3w4Lb7FsZJZ2Vafv3GSGXTaUX4rXUtTb4W6wJp-jpedk1RSJJnSNj4nfM
- ↑ Kapleris, I., Meištas, A. (2013). Istorijos egzamino gidas Nuo A iki Ž. (p. 308–311, 322–324). Vilnius: Briedis.
- ↑ 13,0 13,1 Vaičaitis, V. A. (2022). 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos Šimtmetis. Prieiga per internetą: https://www.teise.pro/index.php/2022/08/01/v-a-vaicaitis-1922-m-lietuvos-valstybes-konstitucijos-simtmetis/?fbclid=IwAR3HaYiBaYwF6x7cvSJZ4QL-F86fVHAyUjbQ5-jF7JlkTF2fPsrufmoRYvo