Prabaltai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Prabaltaibaltų pirmtakai, jų tiesioginiai protėviai, kalbėję baltų prokalbe. Tai archeologų, istorikų, lingvistų, mitologų, etnologų ir kitų mokslų atstovų vartojama sąvoka.

Ilgą laiką buvo teigiama, kad baltai – tai neolitiniai ar dar vėlesni ateiviai į rytines Baltijos jūros pakrantes, kuriose būta finougrų (šią teoriją tebevysto suomis Kalevi Wiik), vėliau – kad jie susiformavo virvelinės keramikos kultūros žmonėms asimiliavus vietinius nežinomo substrato gyventojus (R. Rimantienės plėtota, remiantis Marija Gimbutiene).

Pastaruoju metu suformuota mokslinė hipotezė, teigianti, jog baltai yra autochtonai, t. y. – vietiniai gyventojai nuo pat poledynmečio pradžios – mezolito, Pabaltijyje jų archeologinės kultūros patyrė tolydžią, nenutrūkstamą raidą, o virvelinės keramikos kultūros atstovų įtaka jiems buvusi ribota (A. Girininkas). Tokiu atveju prabaltais tenka laikyti ne daugiausia paupiais migravusius virvelinės keramikos kultūros atstovus bei vietinius, nežinomos kilmės gyventojus, o žymiai ankstesnius poledyninius ateivius – medžiotojus, žvejus migravusius Baltijos pakrantėmis bei iš Karpatų-Balkanų, centrinės Europos regiono.

Pasak naujų archeogenetikos duomenų, dauguma jų priklausė IX genetinei žmonijos grupei (M173/M207 mutacijos). Genetiko V. Kučinsko duomenimis 45 proc. lietuvių priklauso indoeuropiečiams būdingai genetinei haplogrupei R1a ir 37 proc. finougriškai VIII grupei (markeris -N3 mutacija). Jų kalbos pėdsakų ieškoma tiek nostratiniame ikiindoeuropiniame kalbiniame sluoksnyje, sisteminant baltiškas žodžių šaknis ir netgi paleolingvistų iš dalies rekonstruotoje ankstyviausioje žmonijos protokalboje. Prabaltų ir baltų kalbų santykis yra aktuali istorinės lingvistikos problema. Giminingas prabaltams yra protobaltų terminas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]