Rūpintojėlis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rūpintojėlis Kavarske
Vokiškas Rūpintojėlis

Rūpintojėlis (smūtkelis) – liaudies meno skulptūra – susirūpinusio Jėzaus Kristaus, sėdinčio, palinkusio, dešine ranka remiančio smakrą, povyza. Tai vienas populiariausių lietuvių vaizduojamojo meno bei tautodailės objektų, vienas lietuvių tautos simbolių. Kristus vaizduojamas sėdintis ant paaukštinimo, pasilenkęs, dažniausiai dešine ranka parėmęs galvą, o kairę padėjęs ant kelio, su erškėčių vainiku ant galvos, kraujo lašais ant veido ir kūno, pilnu liūdesio veidu.

Dažniausiai skulptūra skaptuojama iš medžio, tačiau yra ir akmeninių meno darbų. Lietuvoje Rūpintojėliai vaizduoti tiek paprastose, tiek miškų koplytėlėse, įkeltose į medžius. Bažnyčiose nesutinkamas (žinomas tik vienas atvejis, kai 1818 m. stebuklais pagarsėjusią Kristaus Rūpintojėlio stovylą perkėlė į Laukiemio bažnyčią).

Rūpintojėlio siužetas menotyrininkų teigimu greičiausiai pasiskolintas iš lenkų arba vokiečių: jau XV a. vakarų Europoje sutinkamas berymančio pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus vaizdavimas. Vokietijoje jis vadinimas Der Schmerzensmann, Prancūzijos Bretanėje – Penseur, Lenkijoje – Chrystus Frasobliwy, Boleściwy, Bolejący, Dumający, Święta Turbacija. Rūpintojėlio motyvas žinomas ir Podolėje, Gudijoje, vietomis Rusijoje (ypač šiauriniuose kraštuose).

Ankstyviausi siužetai aptinkami šiaurės Vokietijoje, tačiau jo kilmė nėra gerai žinoma. Nežinoma, kokį biblijinį siužetą vaizduoja rymantis Kristus. Pasak žemaičių legendos, Kristus vaizduojamas po prisikėlimo nužengęs žemėn: „Jėzus nuliūdo tvaną padaręs, gailėjos žmones nubaudęs“. Pasak lenkų, Kristus keliavęs su erškėčių karūna, išvargęs kelionėje, atsisėdęs ant akmens ir graudžiai apsiverkęs. Už ašaras dėkingi žmonės jį pradėję vaizduoti ne baudžiantį, o gailestingą Dievą.

Lietuvių (ypač žemaičių) tautodailė pasižymi itin didele Rūpintojėlių gausa ir siužetine įvairove. Rūpintojėlį galima laikyti, anot Pauliaus Galaunės, simbolinančiu kontempliacinę tautos susikaupusią nuotaiką ir jos būdą.[1]

Marija Gimbutienė iškėlė hipotezę, jog siužetas pasiskolintas iš ikikrikščioniškosios Europos, todėl kad analogijų aptinkama Senosios Europos kultūriniuose sluoksniuose. Gali būti, jog Rūpintojėlio siužetas žinotas ir Lietuvoje iki Krikščionybės, tik sukrikščionėjo XVIIIXIX a. Lietuvoje įsitvirtinant krikščioniškoms pažiūroms kaimo pasaulėjautoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas, Kaunas: 1930, p. 168–176

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]