Europos Sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Europos Sąjunga
Europos Sąjungos vėliava
(Detaliau)
EU28 on a globe.svg
Kalba 24 oficialios kalbos
Sostinės Briuselis, Liuksemburgas, Strasbūras
Tarybos pirmininkas Donald Tusk
Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker
Europos Parlamento pirmininkas Martin Schulz
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens

4 381 376 km² (7)
3,08
Gyventojų
 – Iš viso (2015)
 – Tankis

508 191 116[1] (7)
116.2 žm./km² (69)
BVP
 – Iš viso (2006)
 – BVP gyventojui
1 vietoje
13 500 000 000 000 €
28 100 €
Valiuta
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
Daugiausia UTC, UTC+1, UTC+2
Daugumoje šalių
Įkurta
Paryžiaus sutartis
 – 1951 m. balandžio 18 d.
Mastrichto sutartis
 – 1992 m.

vasario 7 d.

Sąjungos himnas Odė džiaugsmui
Interneto kodas .eu

Europos Sąjunga (ES, angl. European Union – EU) – dvidešimt aštuonių Europos valstybių ekonominė bei politinė bendrija.[2] Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).

19-oje ES šalių galioja bendra valiuta – euras. Visos Europos Sąjungos narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, yra Šengeno zonoje, kurioje yra panaikinta pasų kontrolė. Standartizuotų įstatymų, galiojančių visose Sąjungos šalyse narėse, pagalba yra sukurta bendroji rinka,[3] kurioje užtikrinamas laisvas žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas.[4]

Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 508 mln.[1] Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).[5]

Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos,[6] žemės ūkio, žvejybos[7] ir regioninio vystymosi srityse.[8]

Būdamas tarptautinės viešosios teisės subjektu Europos Sąjunga turi įgaliojimus dalyvauti tarptautiniuose santykiuose ir sudaryti tarptautines sutartis. Yra suformuota bendra užsienio ir saugumo politika, numatanti užsienio ir gynybos politikos derinimą. Visame pasaulyje veikia nuolatinės diplomatinės ES misijos, veikia atstovybės JTO, Pasaulio prekybos organizacijoje. Europos Sąjungos delegacijoms vadovauja Europos Sąjungos pasiuntiniai.

Šalys narės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Europos Sąjungos valstybės narės, Kopenhagos kriterijai

Dabartinės ES narės:

Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 28 išaugo per keltą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamomis Sąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.

Norinti įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitikti Kopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencinga rinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.

Iki šiol nei viena valstybė nėra išstojusi iš Sąjungos, nors 1985 m. Europos Bendriją paliko Danijos autonominė teritorija Grenlandija. Valstybės išstojimo iš ES procedūrą ir sąlygas nustato Lisabonos sutartis.

Šiuo metu kandidato statusą turi Albanija, Makedonija, Serbija, Turkija ir Juodkalnija, nors Albanija ir Makedonija dar nėra pradėjusios stojimo derybų. Bosnija ir Hercegovina įeina į oficialią plėtros programą.[9]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Europos Sąjungos istorija ir Europos Sąjungos plėtra.
Europos Sąjungos plėtra
Iškilmės Briuselyje 2004 m. gegužės 1 d., į Europos Sąjungą priėmus dešimt naujų narių

Valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos Sąjungos institucijos.

Komisija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos komisija.

Europos Komisija yra Sąjungos vykdomasis organas, įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuoja Vadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuoja Europos integraciją, jai atstovauja po vieną eurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 28.[10]

Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.

Parlamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Parlamento salė Strasbūre
Pagrindinis straipsnis – Europos parlamentas.

Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovauja Parlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.

Deputatų skaičiaus pasiskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo ženklas, skirtas Lietuvos priėmimui į Europos Sąjungą. Bernotai, Vilniaus rajonas
Europos parlamento iškaba Europos Sąjungos kalbomis
  Rug.
1952
Kov.
1957
Sau.
1973
Bir.
1979
Sau.
1981
Sau.
1986
Bir.
1994
Sau.
1995
Geg.
2004
Bir.
2004
Sau.
2007
Bir.
2009
Geg.

2014

Vokietija 18 36 36 81 81 81 99 99 99 99 99 99 96
Prancūzija 18 36 36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 74
Italija 18 36 36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 73
Belgija 10 14 14 24 24 24 25 25 25 24 24 22 21
Nyderlandai 10 14 14 25 25 25 31 31 31 27 27 25 26
Liuksemburgas 4 6 6 6 6 6 6 8 6 6 6 6 6
Jungtinė Karalystė     36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 73
Danija     10 16 16 16 16 16 16 14 14 13 13
Airija     10 15 15 15 15 15 15 13 13 12 11
Graikija         24 24 25 25 25 24 24 22 21
Ispanija           60 64 64 64 54 54 50 54
Portugalija           24 25 25 25 24 24 22 21
Švedija               22 22 19 19 18 20
Austrija               21 21 18 18 17 18
Suomija               16 16 14 14 13 13
Lenkija                 54 54 54 50 51
Čekija                 24 24 24 20 21
Vengrija                 24 24 24 20 21
Slovakija                 14 14 14 13 13
Lietuva                 13 13 13 12 11
Latvija                 9 9 9 8 8
Slovėnija                 7 7 7 7 8
Kipras                 6 6 6 6 6
Estija                 6 6 6 6 6
Malta                 5 5 5 5 6
Rumunija                     36 33 32
Bulgarija                     18 17 17
Kroatija 11
Iš viso 78 142 198 410 434 518 567 626 788 732 786 732 751

Vadovų taryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos Vadovų Taryba.

Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui, prezidentą arba ministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų maišyti su Europos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šalių integracija ir plėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į Sąjungą Turkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.

Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarasti suverenumą.

2004 m. valstybių vadovai ir ES institucijos priėmė Europos Konstituciją. Tačiau ji neįsigaliojo dėl referendumų Nyderlanduose bei Prancūzijoje, kai viešoji tų šalių gyventojų nuomonė jai nepritarė. Tuomet ratifikavimo procesas buvo nutrauktas. 2007 m. spalį Europos lyderiai parengė naują Lisabonos sutartį, kurią praktiškai sudaro buvusios Europos Konstitucijos turinys, tik pašalinti kai kurie konstituciniai terminai ir kiti smulkūs elementai. Jos ratifikavimas numatomas baigti 2009-aisiais. Priėmus Reformų sutartį, ji suteiktų Tarybai didesnės galios balsuojant, o Parlamentui – daugiau įgaliojimų. Sutartis taip pat pakeistų ES kolonų struktūrą. Europos Sąjunga vaidintų didesnį pasaulinį vaidmenį, t. y. pagalba bei kitais klausimais padėtų ne tik tarpvyriausybiniu Sąjungos narių lygiu.

Pasirašyta
Įsigaliojo
Dokumentas
1948
1948
Briuselio sutartis
1951
1952
Paryžiaus sutartis
1954
1955
Pakeista Briuselio sutartis
1957
1958
Romos sutartys
1965
1967
Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis
1975
N/A
Europos Vadovų Tarybos išvados
1985
1985
Šengeno sutartis
1986
1987
Suvestinis Europos aktas
1992
1993
Mastrichto sutartis
1997
1999
Amsterdamo sutartis
2001
2003
Nicos sutartis
2007
2009
Lisabonos sutartis
                         
Europos Sąjungos ramsčiai  
Europos Bendrijos  
Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)
Europos anglių ir plieno bendrija Sutartis baigė galioti 2002 m. Europos Sąjunga (ES)
    Europos ekonominė bendrija
        Šengeno taisyklės   Europos Bendrija (EB)
    TREVI Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse  
  Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
          Europos politinis bendradarbiavimas Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
Nekonsoliduoti organai Vakarų Europos Sąjunga (VES)    
Sutartis nutraukta 2011 m.  
                         

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Sąjungoje gyventojų skaičius siekia 508,2 milijonų žmonių.[1] 2013 m. registruota 5 075 000 gimimų bei 4 999 200 mirčių. Migracijos neto ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudaro 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų yra Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Jungtinėje Karalystėje (4,7 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.).[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 „Eurostat - Population on 1 January 2015“. Europos Komisija. Nuoroda tikrinta 20 Rugpjūčio 2015. 
  2. Райзберг Б. А., Лозовский Л. Ш., Стародубцева Е. Б. Современный экономический словарь. – 5-е изд., перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2006.
  3. „European Commission: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08. 
  4. „Activities of the European Union: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08. 
  5. „World Economic Outlook Database“. International Monetary Fund. 2013-04. Suarchyvuotas originalas 2013-09-15. Nuoroda tikrinta 2013-08-27. 
  6. „Common commercial policy“. Glossary. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08. 
  7. „Consilium: Agriculture and Fisheries“. Consilium. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08. 
  8. „Activities of the European Union: Regional Policy“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08. 
  9. „Candidate and Potential Candidate Countries“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuotas originalas 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-11-03. 
  10. [1]
  11. 6.5% of the EU population are foreigners and 9.4% are born abroad, Eurostat, Katya VASILEVA, 34/2011.

Nuorodos ir literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka Vikicitatos

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Europos Sąjunga
  • Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Europos susivienijimas ir Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Darius Žeruolis). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 519 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-64-2
  • Europos Sąjungos portalas