Pasaulio paveldo sąrašas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Emblema
Ženklas Juodkrantėje apie Kuršių Nerijos įtraukimą į Pasaulio paveldo sąrašą

Pasaulio paveldo sąrašas įsteigtas ir palaikomas remiantis 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO būstinėje Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktos sesijos metu priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija.

Šiame dokumente identifikuojamos vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl šios vietos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. Konvencijoje kultūros paveldas pagal konkrečius kriterijus suskirstytas į tris kategorijas: paminklus, statinių grupes ir vietas.

Šis dokumentas tapo plačiausiai pripažintu ir veiksmingiausiu tarptautinę galią turinčiu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją iki 2004 m. pabaigos buvo pasirašiusios 181 šalys. 1992 m. prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos prisijungė ir Lietuva.

Valstybė gali prisijungti prie Konvencijos arba ją ratifikuoti. Pasirašiusi Pasaulio paveldo konvenciją, valstybė tampa valstybe – nare ir įsipareigoja saugoti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą dabarties ir ateities kartoms.

Už Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos įgyvendinimą atsakingas Pasaulio paveldo komitetas, kuris priima sprendimus dėl objektų (vertybių) įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą. Jis taip pat vertina šiame sąraše esančių objektų būklę ir skatina valstybes imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldo apsaugai keliamų reikalavimų.

Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, kurios narystė komitete trunka 6 metus. Valstybės į komitetą yra renkamos UNESCO Generalinės konferencijos metu. Nuo 2004 m. Pasaulio paveldo komitete kartu su Argentinos, Benino, Čilės, Egipto, Indijos, Norvegijos, Omano, Pietų Afrikos Respublikos, Portugalijos, Rusijos, Sent Lusijos valstybėmis yra ir Lietuvos atstovas.

Administracinius Pasaulio paveldo komiteto sprendimus įgyvendina nuolat dirbantis Pasaulio paveldo centras. Pasaulio paveldo koncepcija yra tokia:

  • Išskirtinio visuotinės vertės pasaulio paveldo išsaugojimas.
  • Jungia kultūros ir gamtos paveldo apsaugą.
  • Apima tik nekilnojamojo paveldo apsaugą.
  • Pasaulio paveldo išsaugojimas priklauso nuo bendrų tarptautinių veiksmų.

2006 m. Pasaulio paveldo sąrašą sudarė 830 objektai: 644 kultūros objektų, 162 gamtos objektai ir 24 mišrūs kultūros ir gamtos objektai 138 valstybėse.

Pasaulio kultūros paveldo vietovių atrankos kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi šeši kriterijai, taikomi atrenkant kultūros paveldo paminklus, pastatų grupes bei vietoves, kuriuos būtų galima priskirti pasaulio paveldui. Kultūros paveldo objektas gali būti nominuojamas, jeigu jis:

  • yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras; arba
  • reikšmingos žmogiškųjų vertybių kaitos raiškos architektūroje ar technologijose, monumentaliojoje dailėje, miesto ar kraštovaizdžio modeliavime, konkrečiame kultūriniame regione ar tam tikru apibrėžtu laikotarpiu atspindys; arba
  • vienintelis ar išskirtinai svarbus kultūrinės tradicijos arba civilizacijos tiek esamos, tiek jau išnykusios, liudijimas; arba
  • išskirtinis statinys, architektūrinis ar technologinis ansamblis, kraštovaizdis, ženklinantis svarbius žmonijos istorijos etapus; arba
  • tam tikrai kultūrai būdingos įprastinės žmonių gyvensenos, žemės naudojimo tradicijų, tampančių vis labiau pažeidžiamomis dėl negrįžtamų pokyčių, išskirtinis pavyzdys; arba
  • yra tiesiogiai siejamas su išskirtinę pasaulinę vertę turinčiais įvykiais ar gyvomis tradicijomis, idėjomis ar įsitikinimais, meno ar literatūros darbais. Komiteto nuomone, šis kriterijus įtraukiant vietoves į Pasaulio paveldo sąrašą turi būti taikomas tik išskirtiniais atvejais ir tik kartu su kitais kultūrinį ar gamtinį paveldą apibrėžiančiais kriterijais ir reikšmėmis.

Nominuojama vietovė taip pat turi atitikti autentiškumo kriterijų, būti tinkamai saugoma ir administruojama. Pati svarbiausia sąlyga yra objekto autentiškumo pripažinimas.

Pasaulio gamtos paveldo vietovių atrankos kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi keturi pasaulio gamtos paveldo vietovių atrankos kriterijai. Gamtos paveldo objektas gali būti nominuojamas, jeigu jis:

  • yra išskirtinės vertės ir ženklina pagrindinius Žemės formavimosi etapus: gyvybės egzistavimo paminklus, įrašus apie gyvybės formas, svarbius tebevykstančius vietovės formavimosi geologinius procesus, reikšmingas geomorfines bei fiziografines savybes; arba
  • yra išskirtinės vertės ir atspindi reikšmingus tebevykstančius sausumos, gėlo vandens, pakrančių ir jūrų ekosistemų; augalų ir gyvūnų rūšių ir bendrijų evoliucijos ir formavimosi ekologinius ir biologinius procesus; arba
  • yra siejamas su įstabiais gamtos reiškiniais ar pasižymi išskirtiniu gamtos grožiu ir estetine verte; arba
  • yra natūralus gamtinis biotopas, kurio išsaugojimas būtinas unikalios jo biologinės įvairovės, įskaitant nykstančių pasaulinės reikšmės rūšių, išsaugojimui.

Mišraus kultūros ir gamtos paveldo atrankos kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Mišraus paveldo vietovės yra išskirtinės gamtos ir kultūros vertybės, todėl į Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukiamos remiantis ir kultūros, ir gamtos paveldą apibrėžiančiais kriterijais. Šiuo metu Pasaulio paveldo sąraše yra 23 mišraus kultūros ir gamtos paveldo vietovės (tarp jų istorinė Maču Pikču šventovė Peru, Laplandija Švedijoje ir Suomijoje, Uluru-Kata Tjuta nacionalinis parkas, Australijoje).

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Nematerialaus paveldo vertybių kandidatūros vertinamos pagal šešis atrankos kriterijus:

  • yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
  • yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
  • yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
  • išsiskiria atlikimo meistriškumu;
  • yra išskirtinai svarbus gyvos kultūrinės tradicijos įrodymas;
  • dėl nepakankamų apsaugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijų ar akultūracijos sąlygojamos staigios kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.

Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų paskelbimai[taisyti | redaguoti kodą]

2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinė žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje. Tarp kitų pasaulio paveldu pripažintų vertybių: gruzinų polifoninė muzika, Opera dei Pupi – Sicilijos lėlių teatras (Italija), Nogaku teatras (Japonija) ir kitos per amžius tęsiamos unikalios kultūros, meno, amatų, gyvensenos tradicijos.

2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

2005 m. Trečiuoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašas pasipildė naujomis kultūrinėmis vertybėmis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuoroda[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka