Rūdninkų giria

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°23′N 25°5′E / 54.383°N 25.083°E / 54.383; 25.083 Rūdninkų giria − penktas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, 23 km į pietus nuo Vilniaus esantis Lietuvos pietryčiuose. Girios plotas ~60 000 ha. Vakarinę masyvo dalį kerta  105  PirčiupiaiEišiškės  plentas, šiaurinę dalį −  176  PirčiupiaiJašiūnai  kelias. Girios šiaurinėje dalyje įsikūręs didžiausias miestas – Baltoji Vokė. Tolėliau nuo girios, jos pietryčiuose maždaug 7 kilometrų atstumu įsikūrę Šalčininkai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Masyvas 26 km ištįsęs iš rytų į vakarus. Jo šiauriniu ir vakariniu pakraščiu teka Merkys, pietine dalimi Šalčia (Merkio intakas) ir jos intakas Visinčia.

Rūdninkų giria driekiasi smėlėtos Pietryčių lygumos pietine dalimi, kurią sudaro Merkio senslėnis. Vakaruose ir šiaurės vakaruose ji siekia Merkio vidurupio − Vokės zandrinės lygumos rytinį pakraštį, kuris rytų kryptimi palaipsniui pereina į Merkio terasinę lygumą. Pirčiupių ir Rūdninkų apylinkėse terasinė lyguma yra apie 135 m absoliutinio aukščio, labai šlapia. Čia yra didelių pelkių: Macelių pelkė, Raudonėlės pelkė, Rūdninkų pelkė, Šakos pelkė, Zigmantiškių pelkė; jose prasideda Merkio intakai Špigulė, Mažasis Pirčiupis, Didysis Pirčiupis, Raudonėlė.

Rūdninkų girios viduriu iš šiaurės rytų į pietvakarius eina žemyninių kopų ruožas, kurio rytiniame pakraštyje didelėse termokarstinėse įlomėse yra Kernavės pelkė, Skersbalės pelkė, Gulbinų pelkė, Visinčios−Samanynės pelkė, Kernavo, Šulnio ežerai. Žemyninės kopos vietomis yra 150−160 m absoliutaus aukščio. Gruntinis vanduo yra negiliai; jame gausu geležies junginių.

Medynai[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunuolynai sudaro 48 % medynų, pusamžiai medžiai 37 %, pribręstantys 9 %, brandūs 6 %.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Girioje gyvena briedžiai, šernai, stirnos, vilkai, lapės, lūšys, usūriniai šunys, kiškiai, voverės, kiaunės, barsukai, bebrai, ūdros, ondatros. Yra įvairių paukščių (tetervinai, kurtiniai, jerubės, slankos, vandens, plėšrieji paukščiai).[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XV a. Rūdninkų giria sudarė dalį didžiulio girių masyvo, kuris tęsėsi į pietus nuo Vilniaus ir apėmė beveik visą Lietuvos pietrytinę dalį.

Girioje buvo nedidelių geležies rūdos telkinių, nuo seno naudojamų. Vietovardžiai Rudnia, Rūdninkai, Geluža rodo buvus geležies liejyklų.

Girioje veisėsi stumbrai, taurai, meškos. 1470 m. Kazimieras Jogailaitis girioje įkūrė medžioklės dvarą ir žvėryną.

1795 m. didesnioji girios dalis atiteko Rusijos imperijos iždui.

1885 m. girioje nušauta paskutinė meška.

Rūdninkų girios miške stovi paminklas 1863 m. sukilėlių mūšiui su Rusijos kariuomene atminti.

Erdvė[taisyti | redaguoti kodą]

Rūdninkų miško 98 kvartale yra Macelių pilkapynas, 21 – 1893 m. sukilimo sukilėlių kapai, Šilėnų miško 68 kvartale – Jundiliškių pilkapynas, Gulos miško 93 kvartale – Tetervinų piliakalnis.

Girios pakraščiais eina keliai  105  PirčiupiaiEišiškės ,  176  PirčiupiaiJašiūnai ,  A15  VilniusLyda , Vilniaus–Lydos geležinkelis. Svarbesnės gyvenvietės Rūdninkų girioje: Baltoji Vokė, Rūdninkai, Dainava, Stasylos, Pirčiupiai, Maceliai, Kidarai. Vidurinė girios dalis negyvenama.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rūdninkų giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 579 psl.
Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas