Paprastasis uosis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fraxinus excelsior
Uosis (Fraxinus excelsior)
Uosis (Fraxinus excelsior)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Notreliažiedžiai
( Lamiidae)
Šeima: Alyvmediniai
( Oleaceae)
Gentis: Uosis
( Fraxinus)
Rūšis: Paprastasis uosis
( Fraxinus excelsior)
Binomas
Fraxinus excelsior
Carl von Linné, 1753
Sinonimai

Fraxinus excelsior var. pendula-variegata de Vos


Paprastojo uosio paplitimo arealas

Paprastas uosis (Fraxinus excelsior) – vienintelis Lietuvoje natūraliai augantis alyvmedinių (Oleaceae) šeimos uosių (Fraxinus) genties atstovas.

Paprastojo uosio požymiai
Paprastojo uosio vyriški žiedai
Paprastojo uosio lapai ir vaisiai (sparniavaisiai)
Paprastojo uosio kamieno žievė
Paprastasis uosis senųjų skandinavų mitologijoje vaizduojamas pasaulio medžiu

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs visoje Europoje, išskyrus pietų Iberijos pusiasalį bei šiaurės Europą. Rytuose arealas siekia Volgos upę, pietryčiuose Mažąją Aziją ir Kaukazą.

Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vienintelis alyvmedinių šeimos, uosių genties medis, natūraliai augantis Lietuvoje. Paprastasis uosis Lietuvoje gausiausiai auga Vidurio lygumoje, tai yra Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Kėdainių, Joniškio, Pakruojo savivaldybėse.

Gryni uosynai reti, XXI a. pirmame dešimtmetyje uosynai Lietuvoje sudarė 2,5 proc. bendro Lietuvos miškų ploto. Paprastieji uosiai dažniausiai auga drauge su paprastosiomis eglėmis, mažalapėmis liepomis, paprastaisiais klevais, ąžuolais, juodalksniais, beržais[1].

Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šviesiamėgis, mėgsta derlingą kalkinę dirvą. Geriausiai auga drėgname, bet vandeniui pralaidžiame šarminiame arba neutraliame dirvožemyje. Miškuose dažniau auga drėgnokose vietovėse.

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vidutinio dydžio, labai greitai augantis medis, užaugantis iki 20-35 m aukščio, kartais iki 48 m. Kamieno skersmuo iki 2 m, kartais pasitaiko iki 3,5 m skersmens.

Žinomi aukščiausi paprastieji uosiai:

  • Vokietijoje – 48 m aukščio. Auga Kelheime.
  • Lenkijoje – 44,4 m aukščio, 1,30 m aukštyje kamieno apimtis 4,08 m. Medis 162 metų amžiaus (2012 metais), kadangi sodintas 1850 metais. Auga Belovežo girioje (Tomasz Niechoda išmatavo 2010 metų rugpjūtyje).
  • Olandijoje – 39,5 m aukščio. Auga Oostbroek, De Bilt
  • Kitas Olandijoje – 38,6 m aukščio. Auga Avegoor, Ellecom

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augalas neilgaamžis, jo didžiausias amžius 250–300 metų.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vešlus, lapus metantis, su aukšta, kupoliška, plačia ir taisyklinga laja medis. Kamienas tiesus. Jaunų medžių žievė lygi, blyškiai pilka, vėliau tampa stora, suaižėjusi. Pumpurai juodi ant kuriu mažos karpelės. Sužaliuoja gegužės mėnesį – vėliau už kitus. Lapai pavasarį šviesiai žali 20–35 (40) cm ilgio, sudėtiniai, plunksniški, sudaryti iš 7-13 mažesnių lacentiškų ar kiaušiniškai pailgų beveik bekočių lapelių, kurių ilgis 3-12 cm, plotis 0,8-3 cm. Paprastasis uosis sužaliuoja tik gegužės mėnesį, vėliau už kitus medžius. Uosio lapai taip pat nukrenta vieni pirmųjų, paprastai dar žali, nenugeltę. Žiedai smulkūs, be vainiklapių susitelkę į kuokštus arba šluoteles, apdulkinami vėjo. Dažniausiai dvinamis, vienais metais ant to paties medžio gali subręsti moteriški žiedai, kitais metais – vyriški. Vaisius (sparnavaisis) lacentiškas arba pailgai elipsiškas – 2,5-4,5 cm ilgio ir 0,7-1,0 cm pločio gelsvai arba šviesiai rudas, dažnai su įskeltu arba apskritu galu. Kiekviename yra po sėklą. Krisdamas sparnavaisis ilgai sukasi ore ir dažnai vėjo nunešamas toli. Vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Didelė dalis sparnavaisių lieka kaboti ant medžio visą žiemą.

Žydėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sužydi balandžio pabaigoje – gegužę prieš sulapodamas.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsparus žiemos šalčiams, oro užterštumui bei kenkėjams, bet dažniau nukenčia nuo grybelinių ligų.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediena vidutinio tankio 690 kg/m³, balsva, kieta, patvari, elastinga, džiovinama mažai susitraukia – labai vertinama baldų, parketo, įrankių gamyboje, gaminamos slidės. Išrastos įvairios dekoratyvinės formos, kurios auginamos parkuose, soduose.

Paprastojo uosio malkų tankis 350–450 kg/m³, jos priklauso pirmajai kaitrumo kategorijai, nes išskiria daug šilumos, o dega ir šlapios. Uosines malkas tinka deginti židiniuose ir kietojo kuro katiluose, nes neteršia kaminų.

Gydomosios savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liaudies medicinoje labiausiai vartojama uosio žievė, kuri yra žinoma dėl savo antioksidacinių savybių, taip pat jos sudėtyje yra mineralinių medžiagų – kalcio ir magnio.
Žievė
Nors paprastojo uosio žievė gerai neištirta, bet iki šiol liaudies medicinoje labiausiai naudojama jaunų 3–4 metų amžiaus medelių bei šakų žievė, kuri lupama pavasarį (prieš išsiskleidžiant pumpurams) ir džiovinama ne saulėtoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Žievėje yra oksimarinio gliukozido fraksino, tanidinės medžiagos, mineralinių medžiagų – kalcio ir magnio. Liaudies medicinoje gerai žinoma dėl antioksidacinių savybių ir vartojama nuo reumato, sąnarių uždegimo. Anot profesoriaus J.Mušinskio, žaliava skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą.
Lapai
Paprastojo uosio lapai taip pat kaip ir žievė turi vienodas gydymo savybes. Jo lapai labai veiksmingi gydant įvairius uždegimus, reumatą.

Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senųjų skandinavų mitologijoje pasaulio uosis (paprastasis uosis) Yggdrasil vaizduojamas kaip pasaulio centras. Jo laja jungia su dangumi, kamienas − su žeme, o šaknys – su požemių pasauliu.

Lietuvių mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių mitologijoje paprastasis uosis – teisingumo medis. Jis padeda suprasti mūsų paskirtį, kartais jo energija pažadina aiškiaregystės sugebėjimus, leidžia sužinoti ateitį, tačiau padeda tik tiems, kurie nuoširdžiai trokšta žinių.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paprastasis uosis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988., 379 psl.
  2. http://www.sirveta.lt/index.php?option=com_content&task=blogcategory&id=30&Itemid=122 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto. Širvėtos regioninis parkas

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]