Lietuvos herbas

Versijos
Lietuvos herbas

Lietuvos Respublikos prezidento herbas
Informacija
Herbas nuo	1991 m. rugsėjo 4 d.

Vytis prie Lietuvos Respublikos ambasados Vašingtone

Vytis ant Aušros vartų

Lietuvos Respublikos herbas yra Vytis. Šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu – Vytis – yra vienas seniausių herbų Europoje. ^[1]^[2] Tai vienas iš nedaugelio valstybinių herbų, kurie kilę iš portretinių valdovų antspaudų, o ne iš dinastinių herbų.^[3]

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su auksiniu dvigubu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balnakilpė ir pentinas, makščių bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos – auksiniai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raitelis dar iki atsirandant herbui simbolizavo Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo giminę.^[1] Pirmą kartą raitelis ant žirgo kaip valstybės ženklas panaudotas 1366 m. Manoma, kad baltas raitelis su kalaviju ant balto žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę. Nuo XV a. iki XIX a. vartotas pavadinimas „Pagaunė“ (lenk. Pogoń) arba „Waykimas“). Kaip valstybės simbolis „Pagaunė“ buvo naudojamas jau Didžiojo kunigaikščio Narimanto, tai ir mini Lietuvos ir Žemaičių kronika, rasta XVII a. Tobolsko archyvuose: „…tas Narimantas savo antspaude turėjo herbą, kažkokį raitelį, kurį padarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklu. Tame herbe buvo pavaizduotas narsus vyras ant balto žirgo raudoname dugne, apnuogintu kardu, lyg kažką vytųsi. Sulaukęs senatvės Narimantas mirė ir buvo palaidotas pagoniškai. Valstybės sostą perėmė jo brolis Algirdas.“{41:t.32,32}.

XVII a. karalius Žygimantas Augustas siūlė herbui du žemaitiškos kilmės pavadinimus: „waykitoias“ (vaikytojas) ir „waykimas“ (vaikymas). XVIII–XIX amžių sankirtoje herbą vadino „Vaikymas“. XIX a. viduryje S. Daukantas pasiūlė naujadarą – „vytis“ (mažąja raide, kirčiuojant pirmą skiemenį) pavadinti herbe pavaizduotą karžygį (tik karžygį). „Vytį“ didžiąja raide jau kaip herbo pavadinimą, vietoj „Pagaunės“, pradėjo naudoti Mikalojus Akelaitis 1884 m. Iki XIX a. pabaigos „Vytis“ tapo visuotiniu herbo pavadinimu, tačiau kilo nesutarimų dėl žodžio kirčiavimo (pirmą ar antrą skiemenį kirčiuoti), ir tik 1930-aisiais metais buvo sutarta kirčiuoti pirmą skiemenį.

1991 m. rugsėjo 4 d. buvo patvirtintas dabartinis Vyčio variantas, sukurtas Arvydo Každailio.

Vienas seniausių Lietuvos herbo atvaizdų (XIV a.)
Didysis Lietuvos herbas (nėra patvirtintas)
Vytis kaip naudotas 1918–1940 m.
Abiejų Tautų Respublikos herbas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas, XVI a.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio herbas, XV a. pirmoji pusė. (Codex Bergshammar, Valstybės archyvas, Stokholmas.)
Anksčiausias Vyčio atvaizdas Bavarijos valstybinėje bibliotekoje
Iliustracija 1588 m. Lietuvos Statute
Vytis Sapiegų giminės herbe
Vytis Palenkės vaivadijos herbe
Vytis Lenkijos Semiatičės apskrities herbe
Vytis Balstogės herbe
Vytis Bransko herbe
Vytis Drohičino herbe
Vyčio motyvas Losicės apskrities herbe
Vytis Liublino gubernijos herbe 1845-1866 m.
Vytis Palenkės Bialos vaivadijos herbe
Vytis Palenkės Bialos apskrities herbe
Vytis Pulavų apskrities herbe
Vytis Pulavų miesto herbe
Vytis Liubartuvo miesto herbe
Vytis Sedlcų miesto herbe

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ ^1,0 ^1,1 J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija. IV tomas. Baltos lankos, 2009. P. 29.
↑ Rimša E. „Lietuvos valstybės herbas” ir Lietuvos heraldika. Vilnius, Baltos lankos, 1998.
↑ Rimša, Edmundas (2005). Heraldry: past to present. Versus aureus, 58. ISBN 9955-601-73-6.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytis simbolikos požiūriu: baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke (sud. Dainius Razauskas). – Vilnius: Aidai, 2008. – 82 p. – ISBN 978-9955-656-60-9
Lietuvos Vytis : albumas (sud. Juozas Galkus). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. – 424 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-854-44-9