Ąžuolynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ąžuolynas

Ąžuolynas – medynas, kuriame vyrauja ąžuolai. Lietuvoje tai būtų parastųjų ąžuolų ir bekočių ažuolų savaiminės rūšys.

Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha (2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų ploto, kuriuos sudarė beveik išimtinai tik paprastieji ąžuolai. Grynų ąžuolynų yra nedaug, daugiausia auga su kitais medžiais (eglė, beržas, uosis, drebulė). Vidutinis amžius apie 80 m., skalsumas 0,6, bonitetas 1,8, medienos vidutinis tūris 175 m³/ha, vidutinis metinis prieaugis 4 m³/ha. Ąžuolynas savaime atželia labai sunkiai. Skiriami kiškiakopūstiniai, mėlyniniai kiškiakopūstiniai, žibuokliniai kiškiakopūstiniai, kiškiakopūstiniai plačialapiai, garšviniai ir viksviniai įvairiažoliai ąžuolynai.

Ąžuolams želdinti tinkamiausios yra sausgirio, baltmiškio ir žaliagirio augavietės. Lietuvoje ąžuolų mažėjėjo nuo Viduramžių iki pat XX amžiaus pabaigos, daugiausia dėl vertingos medienos kirtimų, bet nuo XX amžiaus pradžios, ąžuolynų plotas nežymiai didėja, kadangi dalis miško paskirties žemių dirbtinai užsodinami paprastaisiais ąžuolais.

Ąžuolynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausi ąžuolynai išsidėstę Lietuvos vidurinėje, pietinėje ir vakarinėje dalyse. Daugiausia jų yra Alytaus (1860 ha), Šilutės (1700 ha), Klaipėdos (1600 ha), Kauno (1560 ha), Plungės ir Šilalės (po 1500 ha) rajonų, mažiausiai – Akmenės (57 ha) rajonų savivaldybių teritorijoje. Produktyviausias savaiminės kilmės ąžuolynai (600 m³/ha) yra Vidzgirio miške prie Alytaus, kultūrinės kilmės (660 m³/ha) – Juravos miške netoli Jurbarko. Didžiausia ąžuolų giria (350 ha) yra Ąžuolyno miškas. [1]

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Edvardas Riepšas. Ąžuolynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 400 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]