NATO

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija North Atlantic Treaty Organization Organisation du traité de l’Atlantique nord
Vėliava
Logotipas
Santrumpa	NATO, OTAN
Įkurta	1949 m. balandžio 4 d. (1949-04-04)
Tipas	Karinė sąjunga
Būstinė	Briuselis, Belgija
Narystė	30 valstybių  Albanija  Belgija  Bulgarija  Čekija  Danija  Estija  Graikija  Islandija  Ispanija  Italija  Jungtinė Karalystė  JAV  Juodkalnija  Kanada  Kroatija  Latvija  Lenkija  Lietuva  Liuksemburgas  Nyderlandai  Norvegija  Portugalija  Prancūzija  Rumunija  Slovakija  Slovėnija  Šiaurės Makedonija  Turkija  Vengrija  Vokietija
Oficialios kalbos	Anglų, prancūzų
Generalinis sekretorius	Jens Stoltenberg
Biudžetas	1,036 trln. $ (2019)
Svetainė	www.nato.int
Himnas: NATO himnas

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (angl. NATO – North Atlantic Treaty Organization; pranc. Organisation du traité de l’Atlantique nord, OTAN) – tarptautinė politinė ir karinė gynybinio pobūdžio sąjunga, įkurta 1949 m. Organizacijos įkūrimo pagrindas - 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (JAV) pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis.

2018 m. sausio 3 d. oficialiai įteisintas NATO himnas. Organizacijai priklauso 30 valstybių, iš jų 28 yra Europoje, 2 - Šiaurės Amerikoje. Sutarties organizacijos asocijuotosios narės: Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Bosnija ir Hercegovina, Moldavija, Rusija, Sakartvelas, Serbija, Suomija, Švedija, Šveicarija ir Ukraina. Formalų arba neformalų norą tapti NATO narėmis yra pareiškę Bosnija ir Hercogovina (2018 m. sudarytas narystės veiksmų planas), Sakartvelas (2006 m. suintensyvintas dialogas), Švedija (pareiškimas stoti pateiktas 2022 m. gegužę, yra prasidėjusi ratifikacija), Suomija (pareiškimas stoti pateiktas 2022 m. gegužę, yra prasidėjusi ratifikacija) ir Ukraina (pareiškimas stoti pateiktas 2022 m. rugsėjį). Narystės yra siekęs Kipras.

Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai

• NATO atkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ąjį straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO preambulėje, Aljanso nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.
• Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei tam pritaria visos valstybės – narės.
• Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.

NATO yra suverenių valstybių sąjunga kuri pati nedaro įtakos šių valstybių suverenumui. NATO neturi nei parlamento, nei teisės ar prievartos institucijų.

Narės

NATO šalys

Organizaciją 1949 m. įkūrė 12 šalių:

• Belgija
• Danija
• Islandija
• Italija
• JAV
• Jungtinė Karalystė
• Kanada
• Liuksemburgas
• Nyderlandai
• Norvegija
• Portugalija
• Prancūzija

Vėliau prisijungė kitos 18 šalių:

• 1952: Graikija, Turkija
• 1955: Vokietija
• 1982: Ispanija
• 1999: Čekija, Lenkija, Vengrija
• 2004: Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija
• 2009: Albanija, Kroatija
• 2017: Juodkalnija
• 2020: Šiaurės Makedonija

NATO transformacija

Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai sveikina NATO plėtrą 2004 m. kovo 29 d. (Algirdas Brazauskas trečias iš kairės)

1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos paktas. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir koordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.

Nuo 1990 m. birželio mėn. vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo (greitojo išskleidimo) pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos (rezervinės) pajėgos.

NATO finansavimas

NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t. y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji išteklių taryba (SRB).

NATO politinės ir karinės struktūros

• Šiaurės Atlanto sąjungos taryba (NAC)
• Gynybos planavimo komitetas (DPC)
• Branduolinio planavimo grupė (NPG)
• NATO Karinis komitetas
• NATO Parlamentinė asamblėja

NATO operacijos

NATO kaip organizacija Šaltojo karo metais nedalyvavo nė viename ginkluotame konflikte. Tik 1990 m., Irakui užpuolus Kuveitą, NATO pietvakarių Turkijoje dislokavo išankstinio įspėjimo orlaivius.

1992 m. prasidėjus Bosnijos karui JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją nr. 816, kuria centrinėje Bosnijoje ir Hercogovinoje įvedė neskraidymo zoną. Nuo 1993 m. balandžio 12 d. NATO pajėgos ėmė prižiūrėti, ar rezoliucijos reikalavimų yra laikomasi. 1994 m. vasario 28 d. NATO pajėgos nušovė keturis Bosnijos serbų orlaivius, pažeidusius neskraidymo zoną. 1995 m. rugpjūtį, netrukus po Srebrenicos žudynių NATO pradėjo Serbijos Respublikos armijos bombardavimo kampaniją. Jais užbaigė Jugoslavijos karus, o 1995 m. lapkritį buvo pasirašytas Deitono susitarimas. Remiantis šiuo susitarimu, NATO kariai prisidėjo prie taiką palaikančių pajėgų pagal JT mandatą. Taip šalia NATO nepriklausančių pajėgų Bosnijoje ir Hercogovinoje buvo dislokuota beveik 60 000 NATO karių. 1996 m. skaičius sumažintas iki 32 000, o nuo 2004 m. NATO pajėgas pakeitė ES pajėgos (Operacija Altėja).

Kiti konfliktai, kuriuose aktyviai dalyvavo NATO - Kosovo karas 1999 m., 2001 m. prasidėjęs karas Afganistane, reaguojant į vieną iš NATO šalių užpuolimą.

NATO ir Lietuva

• Lietuva su NATO bendradarbiauja nuo 1991 m.
• 2002 m. Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO.
• 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare.

Detalesnė veiksmų chronologija:

• 1991 m. gruodžio mėn. Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos.
• 1994 m. sausio 4 d. LR prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M. Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.
• 1994 m. sausio 27 d. Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos.
• 1996 m. gruodžio mėn. priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone.
• 1997 m. liepos mėn. Madride NATO šalių vadovų susitikime pažymėta, kad Baltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione.
• 1997 m. rugpjūčio mėn. Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO.
• 1999 m. balandžio mėn. NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.
• 2000 m. gegužės mėn. Vilniuje įvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardyti Vilniaus dešimtuko bendradarbiavimo principai.
• 2000 m. lapkričio mėn. prezidento dekretu Lietuvos integracijos į NATO vyriausiuoju koordinatoriumi paskirtas ambasadorius Giedrius Čekuolis.
• 2001 m. sausio mėn. prezidento dekretu LR Nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirta Gintė Damušis.
• 2001 m. gegužės 27-31 d. Vilniuje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.
• 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.
• 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.
• 2004 m. kovo 1 d. NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.
• 2004 m. kovo 11 d. Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas.
• 2004 m. kovo 12 d. LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.
• 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.
• 2004 m. balandžio 2 d. Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.
• 2004 m. birželio 28-29 d. NATO viršūnių susitikimas Stambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip pilnateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmų Afganistane, pagalbos apmokant Irako pajėgas ir kitus svarbius klausimus.
• 2023 m. liepos 11-12 d. Vilniuje vyks NATO viršūnių susitikimas.

NATO generaliniai sekretoriai nuo 1952 m.

• Lordas Izmėjus (Lord Ismey), 1952–1957
• Polas Heneris Spakas (Paul Henri Spaak), 1957–1962
• Dirkas Stikeris (Dirk U. Stikker), 1961–1964
• Manlio Brosio (Manlio Brosio), 1964–1971
• Džozefas Lansas (Joseph Luns), 1971–1984
• Lordas Karingtonas (Lord Carrington), 1984–1988
• Manfredas Verneris (Manfred Wörner), 1988–1994
• Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1994–1994
• Vilis Klas (Willy Claes), 1994–1995
• Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1995–1995
• Chavjeras Solana (Javier Solana), 1995–1999
• Lordas Robertsonas (Lord Robertson of Port Ellen), 1999–2004
• Japas de Hopas Scheferis (Jaap de Hoop Scheffer), 2004–2009
• Andersas Foghas Rasmussenas (Anders Fogh Rasmussen), 2009–2014
• Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg), nuo 2014 m. spalio mėn.

Taip pat skaitykite

• Madrido deklaracija
• Baltijos oro policija

Literatūra

• Clausson, M.I. (2006). NATO: Status, Relations, and Decision-Making. Nova Publishers. ISBN 978-1-60021-098-3. Suarchyvuotas originalas 2016-04-05. Nuoroda tikrinta 2015-06-27. 
• Zenko, Micah (2010). Between Threats and War: U.S. Discrete Military Operations in the Post-Cold War World. Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-7191-7. Suarchyvuotas originalas 2016-04-11. Nuoroda tikrinta 2015-06-27. 

Nuorodos

• Lietuva NATO puslapyje