Lietuvos administracinis suskirstymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos administracinis suskirstymas 2020 m.
Lietuvos herbas
Šis straipsnis yra serijos
Lietuvos politinė sistema
ir vyriausybė

dalis

Lietuvos administracinis suskirstymasLietuvos suskirstymas į administracinius-teritorinius vienetus. Po paskutinės savivaldybių reformos, įvykdytos 19992000 m., Lietuva yra suskirstyta į 60 savivaldybių, kurios savo ruožtu suskirstytos į 545 seniūnijas (2021 m.). 19952010 m. savivaldybės buvo pavaldžios 10 apskričių, tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Nuo 2009 m. seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas. Savivaldybės:

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos administracinis suskirstymas per valstybės istoriją buvo įvairus ir iš esmės keitėsi. Iki visiško valstybės centralizavimo XIV–XV a. LDK priklausė daug žemių ir kunigaikštysčių, kurių skaičius ilgainiui mažėjo, tiek dėl valstybės teritorijos pokyčių, tiek ir dėl pačių žemių jungimosi į stambesnius vienetus. XIV a. 2-ojoje pusėje pradėtos steigti seniūnijos (pvz., Paštuvos, Trakų, Veliuonos, Vilniaus).

XV–XVI a. jų vietoje kūrėsi centrinei valdžiai pavaldžios vaivadijos, kurių dauguma vėliau dalijosi į mažesnius administracinius vienetus – pavietus. Pirmasis toks aktas etninėje Lietuvoje atliktas 1413 m. Horodlės susitarimais, kai buvo įkurtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, o Žemaitijos kunigaikštystei suteiktos vaivadijos teisės. Pagal 1422 m. Melno taiką Lietuvai galutinai atiteko Žemaitija, kuri jos valdžioje buvo jau nuo 1409 m., kuomet įvyko žemaičių sukilimas ir tai nulėmė Žalgirio mūšį (1410 m.) ir Žemaitijos prijungimą prie LDK bei Livonijos ordino išvijimą (1411 m.). Žemaitiją, prijungtą prie LDK, valdė seniūnas; vėliau ji buvo prilyginta vaivadai (vaivadijos administratoriui).

Vaivadijos (XVI a. – 1795 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abiejų Tautų Respublikos vaivadijos
Abiejų Tautų Respublikos padalinimas

XV a. LDK pradėta steigti apskritis (pavietus). 1564–1566 m. teismų ir administracinės reformos metu galutinai susiformavo LDK administracinė sistema, praktiškai nekitusi iki XVIII a. pabaigos. Stambiausi vienetai buvo vaivadijos (ir seniūnija), kurios dalintos į mažesnius administracinius vienetus – pavietus, o šie dalinti į valsčius. XVI a. LDK teritorijoje buvo 9 vaivadijos ir 1 seniūnija. Iš jų dabartinė Lietuva užima trijų vienetų teritoriją:

Nuo XVII a. LDK teritorijos mažėjo, ji palaipsniui neteko savo vaivadijų, kurios pereidavo Rusijai. 1657–1686 m. ji neteko Smolensko, per pirmąjį padalinimą (1772 m.) – Mstislavlio, dalies Minsko, Vitebsko, Polocko vaivadijų, per antrąjį padalinimą – šių vaivadijų likučiai, taip pat rytinės Vilniaus, Naugarduko, Bresto vaivadijų teritorijos. Dalis Trakų vaivadijos (Užnemunė) atiteko Prūsijos imperijai.

Po 1793 m. ATR padalijimo, LDK administracijoje įvykdytos naujos reformos, kurių metu keletas pavietų performuotos į vaivadijas: taip atsirado Gardino, Breslaujos, Merkinės vaivadijos, taip suformuojant 6 vaivadijas. Tačiau šios reformos galiojo tik iki 1795 m.

Gubernijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva 1795 m.
Lietuva 1914 m.
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos generalgubernatorija.

XVIII a. pabaigoje per ATR padalijimus Rusijai atitekusi teritorija skirstyta į gubernija ir generalgubernatorijas. Po Pirmojo padalijimo 1772 m. iš imperijai atitekusių LDK žemių (Livonijos vaivadija, Polocko vaivadija nuo Dauguvos, Vitebsko vaivadija, Mstislavlio vaivadija, Minsko vaivadijos rytinė ir šiaurės rytinė dalis) sudaryta Pskovo gubernija (vėliau pervadinta Polocko gubernija, dar vėliau – Vitebsko gubernija) ir Mogiliavo gubernija. 1796 m. Mogiliavo ir Vitebsko gubernijos sujungtos į Baltarusijos guberniją, kuri 1801 m. vėl padalinta į Baltarusijos Mogiliavo ir Baltarusijos Vitebsko gubernijas, o šios 1840 m. pervadintos Mogiliavo ir Vitebsko gubernijomis.

Po Antrojo padalijimo 1793 m. iš užimtų LDK teritorijų (likusi Minsko vaivadija, dalis Vilniaus, Naugarduko ir Lietuvos Brastos vaivadijų) Rusija sudarė Minsko guberniją.

Po Trečiojo padalijimo 1795 m. dalis LDK žemių pateko į pertvarkytą Minsko guberniją, o likusios LDK žemės (Žemaičių seniūnija, dalis Trakų, Vilniaus, Naugarduko ir Lietuvos Brastos vaivadijų – Rusijos imperijoje neoficialiai buvo vadinamos Šiaurės vakarų kraštu) 1796 m. padalintos į Vilniaus ir Slanimo gubernijas, kurios drauge sudarė Lietuvos generalgubernatoriją. 1797 m. jos sujungtos į Lietuvos guberniją, kuri 1801 m. vėl padalinta į 2 gubernijas (išsamiau žr. čia).

Taigi, pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais, po kelių administracinių reformų, XIX a. pradžioje beveik visa dabartinė Lietuva atsidūrė Vilniaus gubernijoje. Ji buvo dalijama į senuosius administracinius vienetus – pavietus, kuriuos po 18301831 m. sukilimo raštvedyboje įsigalint rusų kalbai imta vadinti apskritimis (rus. уезд).

1819 m. Palanga su apylinkėmis iš Vilniaus gubernijos perduota Kuršo gubernijai. 18351839 m. Vilniaus gubernijos administracinės reformos metu panaikinta Trakų apskritis ir jos teritorija atiteko Vilniaus ir Kauno apskritims. 1840 m. iš Lietuvos Gardino ir Lietuvos Vilniaus gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas. 1842 m. pabaigoje iš dalies Vilniaus gubernijos apskričių įkurta Kauno gubernija. 1843 m. carinėje Lietuvoje buvo 2 gubernijos (išsamiau žr. čia).

Po 1861 m. apskritys suskirstytos į valsčius (Užnemunėje vadintus gminomis).

Užnemunė (1795–1914 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užnemunę (dalis Žemaičių seniūnijos ir Trakų vaivadijos) nuo 1795 m. valdė Prūsijos karalystė, kuri 1795 m. įgytas žemes administravo kaip Naująją Rytų Prūsiją. Lietuviškosios (senosios Trakų vaivadijos) žemės sudarė 3 šiauriausias Balstogės departamento apskritis: Kalvarijos, Marijampolės ir Vygrių.

Po Napoleono karų pagal 1807 m. Tilžės taiką šios trys apskritys atiteko Prancūzijos vasalui – Varšuvos kunigaikštystei, ir priklausė Lomžos departamentui. Tuo metu Vygrių apskritis performuota į Seinų apskritį.

1815 m. pagal Vienos kongresą suformuota Rusijos imperijai priklausiusi Lenkijos Kongreso karalystė. Joje lietuviškosios apskritys (jos kartu buvo ir apygardos) priskirtos Augustavo vaivadijai, kuri 1837 m. pervadinta Augustavo gubernija. 1867 m. šią guberniją performavus, lietuviškosios apskritys sudarė Suvalkų guberniją.

Oberostas (1915–1918 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Oberostas.

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei, 1915 m. imta kurti naujus administracinius vienetus, pavaldžius karinei Oberosto žemei. Ji buvo suskirstyta į 6 sritis.

Tarpukario Lietuvos apskritys (1918–1950 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Administracinis suskirstymas 1923 m.

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos apskritys ėmė rastis 1918 m. pabaigoje, tačiau tam kurį laiką trukdė bolševikų įsiveržimas. Oficialiai apskritys įteisintos 1919 m. liepos 1 d. įstatymu, nors Vilniaus krašto okupacija ir 1923 m. atgauta Klaipėda privertė keisti kai kuriuos vienetus. Iki prijungiant Klaipėdą Lietuvos plotas buvo 53242 km², o prijungus Klaipėdos krašto 2416 km², ji tapo 55658 km² ploto.

Tarpukariu Lietuvoje sudarytos 23 apskritys ir 365 valsčiai, kuriuos sudarė seniūnijos (išsamiau žr. čia). 1931 m. gegužės 2 d. priimtas savivaldybių įstatymas.

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ostlandas.

Atėjus sovietų valdžiai apskričių išliko tiek pat, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jų skaičius padidėjo iki 41. 1940 m. Lietuvoje (įskaitant Klaipėdos kraštą) buvo 25 apskritys ir 267 valsčiai. 1941 m. pradžioje Lietuvoje be Klaipėdos krašto buvo 23 apskritys ir 261 valsčius.

1941-44 m. Pabaltijį okupavus Nacistinei Vokietijai, čia įkurtas Ostlando reichskomisariatas. Jame Lietuva buvo valdoma kaip Lietuvos generalinė sritis ir dalinama į 6 apygardas.

Sugrįžus sovietų valdžiai apskričių sistema atkurta. Po karo buvo 26 apskritys, 320 valsčių ir 3032 apylinkės. 1946 m. kovą LTSR patvirtintos 26 apskritys ir 267 valsčiai, 1947 m. 37 apskritys, 320 valsčių ir 2900 apylinkių, 1949 m. įkurtos dar 4 apskritys (žr. čia).

LTSR rajonai (1950–1994 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1950 m. birželio 20 d. įvykdyta administracinė reforma, visos apskritys buvo panaikintos ir suformuoti mažesni 87 rajonai, pavaldūs 4 sritims (išsamiau žr. čia). Sritys panaikintos 1953 m. gegužės 28 d. kaip L. Berijos politikos padarinys; LTSR liko 88 rajonai ir 8 respublikinio pavaldumo miestai. 1961 m. liko 41 rajonas, o per 19591972 m. reformą palikta 44 rajonai, kurie buvo ir žlungant TSRS; be to, 1986 m. buvo 11 respublikinio pavaldumo miestų. Rajonai buvo skirstomi į apylinkes.

Lietuvos TSR rajonai 1956 m.

Gyvenvietės taip pat turėjo atskirą administracinį statusą:

Nepriklausomybės atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atgavus nepriklausomybę, iš pradžių liko sovietinis administracinės-teritorinės struktūros modelis. Pagal 1994 m. liepos 19 d. LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą valstybė suskirstyta į 10 apskričių, kurioms pavaldūs rajonai pavadinti savivaldybėmis, o vietoje apylinkių pradėtos steigti Lietuvos seniūnijos. 1999 m. pabaigoje pradėta savivaldybių reforma, įkurta naujų savivaldybių. 2008 m. įteisintos seniūnaitijos.

Lygmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikotarpis I lygmuo II lygmuo III lygmuo IV lygmuo
XVI a. vaivadija valsčius (pavietas) vaitystė
XX a. pradžia gubernija apskritis valsčius seniūnija
19191944 m. apskritis valsčius seniūnija
19441950 m. apskritis valsčius apylinkė
19501953 m. sritis rajonas apylinkė
19531995 m. rajonas apylinkė
19952009 m. apskritis savivaldybė seniūnija
20092010 m. apskritis savivaldybė seniūnija seniūnaitija
nuo 2010 m. savivaldybė seniūnija seniūnaitija

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]