Geležies amžius Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Švedijos geležies amžiaus barzdinis kirvis, rastas Gotlando saloje, Švedija

Geležies amžius Lietuvoje – paskutinis Lietuvos priešistorės laikotarpis. Skirstomas į:

  • ankstyvąjį geležies amžių (V a. pr. m. e – I a.)
  • senąjį geležies amžių (I-IV a.)
  • vidurinįjį geležies amžių (V-IX a.)
  • vėlyvąjį geležies amžių (X-XII a.) (pastarąjį dalis tyrinėtojų laiko jau ne Lietuvos priešistorės, o istorinio laikotarpio dalimi)

Ankstyvasis geležies amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geležies amžiaus pradžia – kai pradedami vartoti geležies dirbiniai. Lietuvoje jie atsiranda I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje. Nors gerai padaryti žalvario įrankiai dar ilgai pralenkė geležinius savo tvirtumu ir naudingumu, tačiau geležies rūda buvo randama Lietuvoje, todėl dažniau naudota tuometinėje metalurgijoje.

Kadangi šiame laikotarpyje geležinių dirbinių buvo labai nedaug, buityje dar plačiai naudoti akmeniniai ir kauliniai įrankiai. Tai mažiausiai pažįstamas laikotarpis Lietuvos archeologijoje. Klimatas buvo toks pat kaip dabar. Lietuvos ankstyvojo geležies amžiaus dirbiniai daugiausia randami piliakalniuose. Piliakalniuose buvo dirbtiniai gynybiniai įrenginiai, tuo pačiu tai buvo bendruomeninės gyvenvietės.

Paprastai išskiriamos dvi kultūros: vakarinių baltų pilkapių kultūra ir rytinių baltų piliakalnių brūkšniuotosios keramikos kultūra. Virvelinės kultūros arealas – Nemuno aukštupis – Mozūrų ežerynasŠventosios upėDauguvos vidurupis (Rytų Lietuva). Virvelinės kultūros plotas siejamas su rytų baltais. M. Gimbutienė jau šiuo laikotarpiu išskiria gentis:

  • antropomorfinių urnų
  • varpinių kapų
  • R. Mozūrijos – jotvingių
  • Sembos-Notangos
  • V. Mozūrijos
  • Kuršių
  • Brūkšniuotosios keramikos
  • Dniepro-Volgos-Okos aukštupių piliakalnių
  • Milgorodo kultūros

Gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai įtvirtintos, tik laikotarpio pabaigoje atsiranda ir neįtvirtintų. Kartais išsidėsto lizdais, kas pastebima ir vėlesniais laikotarpiais. Gynybinių įtvirtinimų atsiradimas rodo gamybinių jėgų lygį, nes jiems įrengti reikėjo didelių bendruomenės pastangų. Narkūnų piliakalnyje yra net 3 įtvirtintos juostos – palisados, pylimai. Gan tobuli gynybiniai įrengimai yra ir Aukštadvaryje. Kai kur buvo net vartai (Sokiškės). Gyvenvietės ir piliakalniai atsiranda pradėjus irti pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Pastatai antžeminiai, įleisti į žemę pastatai nebūdingi. Pastatų planas stačiakampis. Nikola-Leniveco piliakalnyje atkastas 10 namų kaimas su gana plačia gatve.

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auginamos kiaulės, arkliai, ožkos, avys. Dirbti su geležiniais įrankiais buvo lengviau. Žemdirbystė buvo lydiminė - kaplinė, pradėti naudoti arklio traukiami mediniai arklai su metaliniu noragu. Arkliai buvo vartojami mėsai ir jojimui.

Auginami kviečiai, miežiai, pupos. Galbūt buvo naudojamas linų pluoštas. Mozūruose rasta mergaitė susupta į kailius su vilnonais siūlais.

Laidojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Lietuvoje ir Prūsijoje kapai pilkapiuose apdedami akmenimis. VII-VI a. pr. m. e. buvo daromas akmeninis namelis urnai, o vietomis net didoki nameliai su sustatytomis urnomis. Semba-Notanga galbūt sudarė vieną kultūrinę sritį.

Pagal laidojimo papročius galime išskirti 6 kultūras:

  • Rytų Pamario – Vyslos žemupio
  • Vakarų Mozūrų
  • Rytų Mozūrų
  • Sembos-Notangos
  • Vakarų Lietuvos
  • Vakarų Latvijos

Šiaurės vakarų Lietuvoje ir Pietvakarių Latvijoje nuo laidojimo pilkapiuose pereinama prie plokštinių kapų. Ant žmogaus pavidalo urnų daug dekoro. Kai kur piešiamos akys, net skulptūriškai išlipdyti veidai, kartais net su ausimis ir auskarais. Labiausiai išsiskiria Gdansko apylinkės urnos. Yra urnų su išpieštais ritualiniais vežimais, saulės diskais. Vienodų urnų nebuvo, jos atspindėjo socialinę padėtį. Brūkšniuotosios keramikos srityje kapų beveik nėra.

Papuošalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moterys nešiojo kepuraites, kurių pakraščiai buvo puošiami įvijiniais antsmilkiniais. Naudojami įvijiniai smeigtukai, kuriais segami drabužiai. Naudojamos žalvarinės vienos ir daug apvijų apyrankės.

Visuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

10-20 šeimų sudarydavo didelę patriarchalinę šeimą, su kuria siejami piliakalniai. Laikotarpio pabaigoje didėja mažosios šeimos reikšmė.

Senasis geležies amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar vadinamas Romėniškuoju periodu.

Lietuvoje senojo geležies amžiaus paminkluose galima aptikti kai kurių magiškų apeigų pėdsakų. Į kapus dėdavo įkapes: ginklus, darbo įrankius, papuošalus, žirgo dantis ar galvas.

Pagal radinius galime spręsti, kad kario ekipuotę sudarė ietys, skydai, kalavijai, pentinai, arklio ekipuotę – žąslai, pakinktai, grandinės, įvairūs odinių diržų žalvariniai apkaustymai, rodantys kaip ištaiginingai buvo puošiami žirgai.

Laikotarpiui būdingas piliakalnių sunykimas, tačiau jo pabaigoje turtingi bendruomenės nariai ima kurtis įtvirtintuose piliakalniuose. Piliakalniai jau turėjo gynybinius įrenginius – pylimus ir griovius. Piliakalnių aikštelės nuo 50 x 50 iki 200 x 100 m.

Mes labai mažai žinome apie senojo geležies amžiaus žmogaus aprangą. Retkarčiais kapuose aptinkami lininių ir vilnonių audinių fragmentai leidžia galvoti buvus austus drabužius. Tačiau nieko nežinome apie jų formą.

Vakarų Lietuvos kapams būdingi akmeniniai vainikai, kurių forma laikui bėgant keitėsi. Manoma, kad jie išsivystė iš kurganų per tarpinę grandį – plokščius kurganus. Centrinei Lietuvai būdingi kapai, kurių duobės pagrindas grįstas akmenimis. Forma dažniausiai stačiakampė.

Vidurinysis geležies amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar vadinamas Tautų kraustymosi epocha, nors kultūrinių grupių pasiskirstymas šiuo laikotarpiu išliko tas pats kaip ir anksčiau. Dėl šios priežasties tradiciškai buvo teigiama, kad tautų kraustymasis Lietuvos nepalietė ir buvo sąlyginai ramus periodas. Nuomonę, kad 400–800 m. laikotarpis baltams buvo ramus, pastovus ir be tautų kraustymosi paneigia Vidgirių (Šilutės raj.) kapinynas. Ten galima išskirti 5 skirtingų laidojimo būdų kapus. Tai įprasto suapvalinto stačiakampio formos duobės, vienas degintinis kapas, du kapai, kurių duobės sutvirtintos moliu (toks būdas nebuvo žinomas), kapai su laiptuotom duobėm, trys ovalo formos kapų duobės.

Nuo VI a. vidurio Lietuvoje įsigali mirusiųjų deginimo paprotys. Lavonai orientuoti vyrų į vakarus, pietvakarius ir šiaurės rytus, moterų į rytus, šiaurės rytus ir pietryčius. Vaikų kūnų orientavimas sutampa su suaugusiųjų. Tai galima sieti su Saulės kultu.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis geležies amžius